Knyga: Chimamanda Ngozi Adichie "Pusė geltonos saulės"

Chimamanda Ngozi Adichie. „Pusė geltonos saulės“ – Vilnius: Metodika, 2012. – p. 432.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kai šiemet prieš paskelbiant, kad literatūros Nobelio apdovanojimą pelnė prancūzė Annie Ernaux, buvau nustebintas, kad viena iš pretendenčių pelnyti šį apdovanojimą buvo ir afrikiečių rašytoja iš Nigerijos Chimamanda Ngozi Adichie (g. 1977). Nenustebčiau, jog vieną dieną taip ir nutiktų, nes jos knygos itin populiarios ir vertinamos visame pasaulyje.

 

Pirmąkart Chimamanda Ngozi Adichie skaičiau, kai man buvo šešiolika, ir tai buvo neseniai lietuviškai pasirodęs romanas Kinrožės žiedas (2005, Alma littera), vėliau pasirodė ir leidyklos Metodikos išleistas romanas Pusė geltonos saulės (angl. Half of Yellow Sun), vertė Jolanta Narkevičienė, ir galiausiai Amerikana (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019). Anuomet Kinrožės žiedas buvo lyginamas su Arundhati Roy Mažmožių dievu, nes lygiai  tokia pat negailestinga ir žiauri vaizduojamiems veikėjams, todėl po A. Roy romano Kinrožę griebiau labai greitai ir likau labai patenkintas, nes knyga buvo itin nuosekli, jautri ir žiauri, kas anuomet man paliko itin didelį įspūdį. Įdomu, kaip šiandien toji knyga skaitytųsi?

 

Tiesą sakant, Pusę geltonos saulės pradėjau skaityti dar itin karštą ir tvankią rugpjūčio popietę, tikėdamasis, kad knyga beregint įtrauks ir nepaleis kaip anuomet Kinrožės žiedas, tačiau knyga tapo metų stabdžiu, nes ją skaičiau pusantro mėnesio ir maniau, kad kaip skaitytojas pasiekiau absoliutų neskaitymo bloką, kuris nežinia, kiek tęsis ir kada baigsis. Visgi knygą galais ne galais įveikiau, nors nebuvo lengva.

 

Neapsirikite, knyga nėra prasta ar toji, kuri stabdo skaitymo procesą, galimas daiktas, kad ji įkrito man į rankas netinkamu metu. Pusė geltonos saulės – tai didžiulė rašytojos duoklė Nigerijos ir visos Vakarų Afrikos istorijai. Autorė vaizduoja Nigeriją nuo praėjusio amžiaus šešto dešimtmečio pabaigos, perteikdama išgalvotų veikėjų Olanos ir jos sesers dvynės, brito Ričardo bei vietos gyventojo Ugvo gyvenimo vingius siautulingais ir pilnų revoliucijų Nigerijos dešimtmečiais. Kiekvienas iš šių veikėjų pakaitomis skyriuose pasakoja įvykius iš savo perspektyvos, todėl pasakojimas tampa daugiabalsis. Autorė išmoningai siekia atskleisti, kaip šalies istoriniai įvykiai darė įtaką to meto vietos gyventojams ir čionai pasilikusiems kolonistams britams, todėl romane nuolat tarp veikėjų verda diskusijos apie imperialistų britų ir vietos ibų bei jorubų genčių kultūrinių ir politinių konfrontacijų. Galiausiai bėgant dešimtmečiams veikėjų požiūris keičiasi tiek į politiką, tiek vienas į kitą, nes jų likimus ir požiūrį formuoja kraugeriškos karo aplinkybės.

 

Pusė geltonos saulės – tai anuomet 1967-1970 metais pietų Nigerijoje gyvavusios separatistinės valstybės vėliavos simbolis. Pasitraukus britams iš Nigerijos įtakos zonos, vietos valdžioje ima klestėti nesantaika ir korupciją. Iš vienos pusės atrodo, kad jorubai sukilo prieš ibus ir viskas vyksta tik Nigerijos valstybės ribose, bet toli aidi ir Šaltojo karo konkurencingų šalių įtaka ir finansinis bei ginklinis rėmimas. Jeigu Europoje karas jau seniai pasibaigęs, tai Nigerija tampa tų pačių šalių karo pratęsimo aikštele, o kaina didžiulė – vietos gyventojai.

Chimamanda Ngozi Adichie

 

Autorė daug dėmesio skiria karo vyksmo procesams ir kontekstui, tačiau ji visa tai atvaizduoja iš to meto nigeriečių buržuazininės aristokratijos. Seserys dvynės, kurios visą gyvenimą augo po turtuolio tėvelio sparneliu, staiga jaučia imperialistinį griūtį, nes šalyje sustiprėja socializmas ir ibus ima persekioti iki tol nuošaliau nuo valdžios laikyti jorubai. Šalyje prasideda kruvinas karas ir jame atsiduria trys pagrindiniai veikėjai, kurie blaškomi tiek besikeičiančio pasaulio, tiek vertybių.

 

Tiesą sakant, tie išblaškyti karo likimai iš vienos pusės romane veikia kaip galimybė „iš vidaus“ priartinti ir parodyti suasmenintus to laikotarpio procesus, tačiau didžioji romano dalis, manding, pasirodė pernelyg melodramatiška. Autorė šįkart linkusi piešti muilo operą, todėl kiek prėskai ir dirbtinai atrodo veikėjų neištikimybė vienas kitam, sesers išdavystė, visokie „permiegojimai“ su vienas kito vyrais, todėl visa tai kėlė šypsnį. Nors autorė puiki pasakotoja ir puikiai atskleidžia socialines realijas, pavyzdžiui, nieko apie vakarų civilizaciją nenusimanančio jauno berniuko Ugvo augimą naujojoje aplinkoje, tačiau iš kitos pusės ji labai melodramatiškai užsiplepa bandydama išlaikyti balansą tarp politinio konteksto ir kasdienių veikėjų kasdienybės ir bandymo juos perteikti kuo gyviau. Man atrodo, romanas tampa gerokai ištęstas, balansuojantis tarp pop meilės trikampių ir keturkampių vaizdavimo, tačiau daug ką išgelbsti istorinės žinios apie Nigeriją, kurios labai praplėtė, neslėpsiu, mano sampratą ne tik apie Nigeriją, bet ir visą Afriką.

 

Man nesunku įsivaizduoti, kodėl romanas sulaukė populiarumo ir pripažinimo daugelyje šalių, nes jis turtingas istoriniais ir kultūriniais plačiais kontekstais, primena užtęstą Netflix serialą, įtraukų ir patrauklų, tad, jeigu kas ryžtųsi statyti pagal šią knygą serialą, manau, jis būtų gerai sukaltas, nes romanas būtent toks ir yra. Visgi, mano nuožiūra, romane santykių linijos, bandymas „per lovą“ regzti santykių konfliktus yra naiviai perteiktas. Kad ir tas juokingai naivus įvykis, kai Olanos potenciali raganiais ir šamanais tikinti prietaringoji uošvė savo sūnų nugirdė žolelėmis, kad ant jo galėtų „pajodyti“ savo kaimo tarnaitę ir įskaudinti Olaną. Rezultatas neįtikėtinas, nes po tos sueities iškart nekalta mergaitė tampa nėščia ir pagimdžiusi kūdikio atsisako ir jį pasiima pati Olana... Man jau tampa įtaru, jog knyga pernelyg plokščia turtingoje kultūrinėje ir istorinėje romano plotmėje. Ar man patiko romanas? Nelabai. Ar jis gerai ir patraukliai parašytas? Tikrai taip!

 

P. S. Prie knygos visada turėjau pieštuką, naiviai tikėdamas aptikti vietą, kurią norėčiau pacituoti šioje recenzijoje. Nieko nesugebėjau rasti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: J. M. Coetzee "Lėtas žmogus"

J. M. Coetzee. „Lėtas žmogus“ – Vilnius: Metodika, 2012. – 192 p.

Sveiki, skaitytojai,

Sunku rasti kažką panašaus į rašytojo J. M. Coetzee, nes jo knygos išties išskirtinės. Visai ne dėl to, kad jis dukart pelnė Booker premiją ir turi literatūros Nobelį, bet dėl jo knygų moralinės ir etinės vertybės, aštrios ir kartais aršios diskusijos vertos tematikos. Jo romanas Letas žmogus (angl. Slow Man) pasirodė 2005 metais ir ją išleido leidykla Metodika (dabar vadinasi Sofoklis).

Rašytojas Sigitas Parulskis J. M. Coetzee pavadino pačiu svarbiausiu šiuolaikiniu rašytoju. Negaliu nepritarti, kad viską, ką turime išsivertę į lietuvių kalbą, yra nepaprastai gurmaniška, verta dėmesio, laiko ir diskusijų. Tai ne toji literatūra, kurią probėgšmais paskaitysite prie kavos gurkšnio, skubėdami į darbą ar pliažą – tai mąslaus susikaupimo reikalaujanti istorija (kaip ir visos šio autoriaus knygos).

Lėtas žmogus, kaip jau ir įprasta J. M. Coetzee, dėmesio centre – jau nebejaunas vyriškis, šiuo atveju šešiasdešimtmetis Polas, kuris lemtingą dieną važiuodamas dviračiu papuola į eismo įvykį. Jam atliekama kojos amputacija, kadangi amžius ne be tas, kad atstatytų kaulus ir nuo čia, regis, turėtų prasidėti ilga ir niūri susitaikymo su senatve, neįgalumu ir apskritai su nereikalingumu istorija. Iš esmės atsidūręs lėtoje laiko tėkmėje, kasdieninėje reabilitacijos ritme, atrodo, kad Polas nekenčia savęs, kol jo gyvenime neatsiranda nauja slaugytoja Marijana. Iki tol gyvenęs fotografo gyvenimą ir nė nesusimąstęs apie palikuonis, prispaustas negalios, jis nuolat svarsto, kas būtų, jeigu jis vis dėlto būtų pratęsęs savo giminę. Tai panašu į savigraužą, bet iš esmės jautriai perteikiama žmogaus saulėlydžio problemą: kol jaunas gyvenu sau, o kai pasenau, žiūrėk, nėra kam nė pasiguosti.

Marijana staiga tampa ne vien tik vaisinga moteris, bet ir jo aistros subjektu, aistros, kuri irgi, regis, ilgą laiką buvo užslėpta. Iš esmės tai vyro neprieinamumas, kuris turėjo psichologinį lūžį, nes tik po amputacijos jis vėl prisileido moterį. Didžiausia problema vis dėlto yra moralinis apsisprendimas mylėti ištekėjusią ir vaikų turinčią imigrantę iš Kroatijos. Kartais Polo svarstymai atrodo infantilūs, nelogiški, prieštaringi, pavyzdžiui, laiškų rašymas, kuriame atsiprašinėja, įrodinėja, kad šios šeimos nepersekioja, bet pats veiksmas rodo ką kitą. Tai beviltiškoje vienatvėje atsidūrusio žmogaus psichologija, kuri vienu metu ir neigia, ir griebiasi šiaudo.

Jeigu Marijanos ir Polo santykis aiškus kiekvienam skaitytojui, tai daugiausia abejonių kelia atsiradęs rašytojos Elizabetos vaidmuo. Tiesą sakant, net suabejojau, ar autorius staiga neperėjo į absoliučiai fiktyvią fantaziją – atsiuntė angelą, pradėjo pasakoti alegorinį Biblijos motyvais paremtą pasakojimą. Kartais autorius net sukuria įspūdį, kad Elizabeta – tai paties Polo išgalvotas veikėjas, sąžinės rekonstrukcija, kadangi ir pati Elizabeta kalba kaip Polas, įterpdama prancūziškų kalbos elementų. Paties romano finalas visgi kur kas „žemiškesnis“ ir, pasirodo, kad Elizabeta iš tikrųjų tėra (bet ar iš tikrųjų?) tik skurstanti sena rašytoja, kuriai nėra šiame pasaulyje vietos. Romano emocinis krūvis, rodos, visada ėjęs apie pagrindinį veikėją Polą staiga „pereina“ Elizabetai. Pats banaliausias dalykas moralistiniam autoriui finalą sukurti, kad pagrindinis veikėjas išmoko aiškią pamoką, tačiau net užbaigus knygą tenka pasvarstyti, ko visgi Polas išmoko, kad jis atstūmė Elizabetą?

J. M. Coetzee

Iš dalies galima sakyti, kad tai knyga ne vien apie aistrą vedusiai moteriai, bet ir tam tikrą nerealizuotos tėvystės duoklę, netgi savotišką atpirkimą, kurį Polas stengiasi kompensuoti padėdamas Marijanos vaikams. Iš kitos pusės viena keisčiausių scenų buvo aklosios Marianos (be „j“) pasirodymas, kad net nustebau, ar čia J. M. Coetzee pokštauja, ar tiesiog Polui tiek turėjo pakrikti nervai, kad jis susigundo „sutenerės“ Elizabetos atvesta akląja? Toji scena itin makabriška, bet iš esmės ji demaskuoja palūžusio žmogaus psichiką – Polas pasiduoda Marijanos (su „j“) vardo asociacijai.

Autorius pasižymi lengvu stiliumi, geba kalbėti iš esmės apie sudėtingus dalykus labai kasdieniškai. Atsisakęs kalbos puošnumo, jis neria į sudėtingus veikėjų dialogus, tad jo personažai atrodo šiek tiek perdėtai šekspyriški, todėl sąlygiški, nes kalba labai nutolusi nuo šnekamosios, neretai pakylėtai biblijinė. Ypatingai šis autoriaus bruožas pasireiškia jo alegoriniuose romanuose Jėzaus vaikystė ir Jėzaus mokyklos metai. Netgi susidaro sąlygiški veikėjo Polo charakterio variantai iš skirtingų perspektyvų: Elizabeta regi jį esant itin šaltą, nors jo tapatybė su pasakotojo tonu lyg ir sufleruoja, kad Polas išties geraširdis, tik niekas nemato ir neįvertina jo gerumo. Kodėl Polą aplinkiniai regi irzlų ir piktą? Dėl to, kad nepasiduoda naujovėms, iš esmės yra įstrigęs dėl savo negalios, nesiveržia ir nemato naujų gyvenimo prošvaisčių? Sąlygiškai pateikiami keli požiūriai, šis efektas stipriai pasireiškė J. M. Coetzee romane Nešlovė, kuriame veikėjas suviliojęs studentę nieko blogo savo poelgyje nemato, tačiau aplinkinių spaudimas sukuria galingą atoveiksmį.

Šįkart turėčiau priekaištų ir vertėjai Irenai Daugirdaitei ir korektūros redaktoriams. Už akių kliuvo korektūros klaidos, pavyzdžiui, žodis mąstymas, mano supratimu, vis dar rašomas nosine raide žodžio šaknyje. Taip pat nustebau perskaitęs vertimą „išpūtė ausis“, nors šiaip jau įtempiame ką nors įdėmiai klausydami.

J. M. Coetzee romane Letas žmogus atrodo viskas šiek tiek sąlygiška, viskas šiek tiek nerealu ir kartu viskas logiškai „sukrenta“. Visgi tai idėjinis autorius, kurio kūriniai nėra lengvi analizuoti, kadangi interpretacijų gali būti pačių įvairiausių – čia kaip su Jose Saramago knygomis, ką pats skaitytojas įskaitys, tokias išvadas ir pasidarys. Norisi sakyti, kad knyga ne vien apie giminės pratęsimą, ne vien apie pavėluotą ir niekada neišsipildysiančią meilę, apie ribines gyvenimo situacijas ir ne vien apie šeimos tvirtumą, rūpestį ir darbą, ne vien apie imigrantų patirtį svetimoje šalyje, bet visas šias temas apjungus išryškėja pati svarbiausia tema: žmogaus (ne)reikalingumas ir gyvenimo prasmė. Gal tai ir nėra pati mėgstamiausia J. M. Coetzee knyga, tačiau vis vien tai aukšto lygio egzistencinė literatūra.

Jūsų Maištinga Siela