Knyga: José Saramago "Pasaka apie neatrastą salą"

 

Jose Saramago. „Pasaka apie neatrastą salą“ – Vilnius: Odilė, 2021. – p. 72.

 

Sveiki,

 

Prieš pradėdamas skaityti vieną naujausių vertimų į lietuvių kalbą sensacingo portugalų rašytojo Jose Samarago (1922-2010) knygelę Pasaka apie neatrastą salą (port. O Conto da Ilha Desconhecida), kurią išvertė į lietuvių kalbą Audrius Musteikis, tikėjausi parašysiąs išsamią ir ilgą šio kūrinio recenziją, tačiau klydau. Knyga, kurią galima suskaityti per pietų pertrauką kur nors ant parko suolelio ar jaukioje kavinėje, tiesiog išgaravo kaip amoniakas. Ji buvo absoliučiai per trumpa, kad manyje paliktų kokius nors esminius įspūdžius, bet, nepaisant visko, pabandysiu perteikti tai, ką pavyko užsifiksuoti.

 

Apie J. Saramago kūrybą ir jo biografiją pasakojimo neplėtosiu, tą esu padaręs ankstesnėse recenzijose. Jo gyvenimas neatsiejamas nuo literatūros, o literatūra nuo autoriaus gyvenimo. Šią ploną geltoną knygelę minkštu viršeliu išleido leidykla Odilė, o kūrinys, lyginant su visu autoriaus palikimu, nėra tas, apie kurį literatūros kritikai daug kalbėtų. 1997 metais originalo kalba pasirodęs pasakojimas turi kitokį žanrą – tai trumputė alegorinė pasaka, kuri papasakota J. Samarago įprastu stiliumi, išvengiant konkrečių geografinių vietų ir vardažodžių, o ir sintaksė – be tiesioginės kalbos tipinės skyrybos. Tą jau galėjome pastebėti ir ankstesniuose autoriaus kūriniuose. Tai paskutinis autoriaus kūrinys, prieš 1998 metais gaunant Nobelio literatūros premiją: kukli, maža pasakaitė, į kurią sudedami tipiškiausi J. Samarago literatūriniai bruožai.

 

Istorija pasakoja apie nežinomą karalystę, kurioje iš esmės galioja mums lyg ir atpažįstami biurokratiniai elementai. Šalį valdo karalius, kuris nuo durų prie durų sprendžia šalies problemas, o iš esmės tą tvarko jo pavaldiniai. Prie prašymo durų vieną dieną atsiranda vyrukas, kuris nori ne pinigų, ne garbės, ne sveikatos, o būtent laivo, kad galėtų išplaukti ir atrasti neatrastą salą. Galiausiai savo užsispyrimu jam pavyksta net iš paties karaliaus gauti laivą, tad neturėdamas jokios jūreivystės patirties, jis vis tiek ryžtasi plaukti į jūrą, o prie jo prisideda rūmų valytoja, esminė visų prašytojų lėmėja, kuriai atsibodo valytojos darbas. Netrukus vyras gauna laivą, tačiau neturi įgulos, jam padedanti moteris valytoja galiausiai ima patikti ir jis pasinėręs į fantazijas susapnuoja, kaip laivu išplaukia į jūrą. Čia derėtų paminėti, kad autorius išskiria dvi tikrovės plotmes: plūduriuojantį tikrąjį laivą prieplaukoje ir tą sapnišką idilinę kelionę, kai laivas, apaugęs vijokliais ir medžiais, tampa sala. Galiausiai pasaka baigiasi labai paprastu moralu: „Apie pusiaudienį, pučiant palankiam vėjui, Neatrastoji sala pagaliau išplaukė į jūrą ieškoti pati savęs (p. 66).“

 

Paprasta kaip du kart du, nors pasakose sudėtingų elementų ir nereikia. Nagrinėjant filosofinę, idėjinę pasakos pusę, galima kalbėti apie žmogaus, šiuo atveju, apie socialinę visuomenės citadelę, kuri gyvena absoliutaus pažinimo pasaulyje, kuriame visos galimos pasaulio kryptys, krantai ir salos yra ištirtos. Žinoma, tai utopija, tačiau neretai stabteldavau ir žvelgdavau į nūdienos visuomenę, kur vėlgi galioja tam tikros pažinimo ir suvokimo sistemos: patogios ir nelabai patogios. Pavyzdžiui, mokslo pasaulis ir vakcinacija, politika, žiniasklaidos patikimumas. Tam tikri šiandienos parametrai akivaizdžiai rodo, kad politikai ir sistemai yra keblus žmogus, kuris kelia klausimus, nepasitiki jam primestais mokslo faktais, nori išsiaiškinti prielaidas. Tokie žmonės labai greitai buvo (ir tebėra) nurašyti, išvadinti antivakseriais, konspiracijų kūrėjais ir priskirti maršistams, tarsi pasaulyje ir Lietuvoje nebūtų galima apskritai kelti nepatogius klausimus, kadangi vienaip ar kitaip atsigręš prieš patį žmogų, individas bus priskirtas kaip neprotingas, neišsilavinęs pilietis. Panašią socialinę sandarą turime ir J. Saramago pasakoje, kurioje atsiranda keistas Don Kichotas, kuris veikia ne dėl patogumo sau ir kitiems, o iš nepažinumo, svajonių ir idėjų inercijos, jog už to dirbtinai sukurto visko aiškumo kupolo egzistuoja tai, kas dar neištirta. Manau, kad tai galinga J. Saramago idėja, tačiau šis pasakojimo žanras tiesiog per mažas ir per paprastas išplėtoti aštriau ir įtaigiau visą šią idėją.

Jose Saramago

 

Kalbant apie literatūrinės pasakos stilistiką, ji be jokios abejonės sofistinė. Socialiniai galios vaidmenų dialogai tarp vyro ir karaliaus primena anekdotines situacijas: „O kas tu toks, kad jį tau duočiau, O kas jūs toks, kad neduotumėt, Aš šitos karalystės valdovas, ir visi karalystės laivai priklauso man, Veikiau jūs jiems priklausote nei jie jums, Ką nori pasakyti, sunerimo karalius, Kad jūs be jų esate niekas, o jie ir be jūsų gali plaukioti (p. 18).“ Autorius remiasi arba bent iš dalies imituoja sofijų pasakos dialogų konstravimo būdą: įtakingas ir galios poziciją užimantysis visada pralaimi prieš socialiai skurdesnį, bet gudresnį veikėją, todėl galiausiai visada protas laimi prieš galią.

 

Dar viena svarbi pasakos tema – gebėjimas sustyguotoje ir aiškiai sukristalizuotoje vaidmenimis visuomenėje prisiimti atsakomybę keisti savo likimą. Pasakoje tą padaro moteris valytoja, kuri meta savo darbą ir susiranda vyrą, kuris svajoja apie neatrastą salą. „Todėl durys, kurių iš tiesų troškau, pagaliau buvo atvertos, ir todėl, kad nuo šiol valysiu tikrai laisvus, Tai tu nusprendei keliauti su manimi ieškoti neatrastos salos, Išėjau iš rūmų pro sprendimų duris... (p. 33).“ Tam tikra prasme tokie svajokliai žmonės, kurie trokšta ir geba išsiveržti iš įprastinių socialinių rėmų ir rizikuoti, visada griauna valdžios galios svertus, nes jų ketinimai pagrįsti laisvės proveržiu ir nežinomybe. Eksperimentuojantys gyvenime yra „nepatogūs“ visuomenei, kuri apsimeta, kad viską pažįstą ir bijo pokyčių, progreso.

 

Galiausiai pasakos pabaiga gana nuspėjama ir tipiška. Kelionė, kuri turėjo išvesti veikėją į pažinimą, tampa savęs pažinimu ir naujų jausmų atradimu. Jis įsimyli moterį ir jo laivas sužydi tarsi sala – alegorinis sielos ir gyvenimo prasmės simbolis. Argi ne visada mes keliaujame dviem kryptimis? Viena kryptis fizinėje erdvėje, o kitoje – dvasinėje. Abi kelionės yra vienodai svarbios. Šioje ryškiai geltonoje knygelėje, kuri nemažai kam patiko, man pristigo įprasto autoriaus aštrumo ir vaizdingumo, tačiau tai tikriausiai dėl žanro kanonų, bet kokiu atveju knygelė estetiška ir netipiška, iliustruota signalinėmis jūros vėliavomis.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: J. M. Coetzee "Lėtas žmogus"

J. M. Coetzee. „Lėtas žmogus“ – Vilnius: Metodika, 2012. – 192 p.

Sveiki, skaitytojai,

Sunku rasti kažką panašaus į rašytojo J. M. Coetzee, nes jo knygos išties išskirtinės. Visai ne dėl to, kad jis dukart pelnė Booker premiją ir turi literatūros Nobelį, bet dėl jo knygų moralinės ir etinės vertybės, aštrios ir kartais aršios diskusijos vertos tematikos. Jo romanas Letas žmogus (angl. Slow Man) pasirodė 2005 metais ir ją išleido leidykla Metodika (dabar vadinasi Sofoklis).

Rašytojas Sigitas Parulskis J. M. Coetzee pavadino pačiu svarbiausiu šiuolaikiniu rašytoju. Negaliu nepritarti, kad viską, ką turime išsivertę į lietuvių kalbą, yra nepaprastai gurmaniška, verta dėmesio, laiko ir diskusijų. Tai ne toji literatūra, kurią probėgšmais paskaitysite prie kavos gurkšnio, skubėdami į darbą ar pliažą – tai mąslaus susikaupimo reikalaujanti istorija (kaip ir visos šio autoriaus knygos).

Lėtas žmogus, kaip jau ir įprasta J. M. Coetzee, dėmesio centre – jau nebejaunas vyriškis, šiuo atveju šešiasdešimtmetis Polas, kuris lemtingą dieną važiuodamas dviračiu papuola į eismo įvykį. Jam atliekama kojos amputacija, kadangi amžius ne be tas, kad atstatytų kaulus ir nuo čia, regis, turėtų prasidėti ilga ir niūri susitaikymo su senatve, neįgalumu ir apskritai su nereikalingumu istorija. Iš esmės atsidūręs lėtoje laiko tėkmėje, kasdieninėje reabilitacijos ritme, atrodo, kad Polas nekenčia savęs, kol jo gyvenime neatsiranda nauja slaugytoja Marijana. Iki tol gyvenęs fotografo gyvenimą ir nė nesusimąstęs apie palikuonis, prispaustas negalios, jis nuolat svarsto, kas būtų, jeigu jis vis dėlto būtų pratęsęs savo giminę. Tai panašu į savigraužą, bet iš esmės jautriai perteikiama žmogaus saulėlydžio problemą: kol jaunas gyvenu sau, o kai pasenau, žiūrėk, nėra kam nė pasiguosti.

Marijana staiga tampa ne vien tik vaisinga moteris, bet ir jo aistros subjektu, aistros, kuri irgi, regis, ilgą laiką buvo užslėpta. Iš esmės tai vyro neprieinamumas, kuris turėjo psichologinį lūžį, nes tik po amputacijos jis vėl prisileido moterį. Didžiausia problema vis dėlto yra moralinis apsisprendimas mylėti ištekėjusią ir vaikų turinčią imigrantę iš Kroatijos. Kartais Polo svarstymai atrodo infantilūs, nelogiški, prieštaringi, pavyzdžiui, laiškų rašymas, kuriame atsiprašinėja, įrodinėja, kad šios šeimos nepersekioja, bet pats veiksmas rodo ką kitą. Tai beviltiškoje vienatvėje atsidūrusio žmogaus psichologija, kuri vienu metu ir neigia, ir griebiasi šiaudo.

Jeigu Marijanos ir Polo santykis aiškus kiekvienam skaitytojui, tai daugiausia abejonių kelia atsiradęs rašytojos Elizabetos vaidmuo. Tiesą sakant, net suabejojau, ar autorius staiga neperėjo į absoliučiai fiktyvią fantaziją – atsiuntė angelą, pradėjo pasakoti alegorinį Biblijos motyvais paremtą pasakojimą. Kartais autorius net sukuria įspūdį, kad Elizabeta – tai paties Polo išgalvotas veikėjas, sąžinės rekonstrukcija, kadangi ir pati Elizabeta kalba kaip Polas, įterpdama prancūziškų kalbos elementų. Paties romano finalas visgi kur kas „žemiškesnis“ ir, pasirodo, kad Elizabeta iš tikrųjų tėra (bet ar iš tikrųjų?) tik skurstanti sena rašytoja, kuriai nėra šiame pasaulyje vietos. Romano emocinis krūvis, rodos, visada ėjęs apie pagrindinį veikėją Polą staiga „pereina“ Elizabetai. Pats banaliausias dalykas moralistiniam autoriui finalą sukurti, kad pagrindinis veikėjas išmoko aiškią pamoką, tačiau net užbaigus knygą tenka pasvarstyti, ko visgi Polas išmoko, kad jis atstūmė Elizabetą?

J. M. Coetzee

Iš dalies galima sakyti, kad tai knyga ne vien apie aistrą vedusiai moteriai, bet ir tam tikrą nerealizuotos tėvystės duoklę, netgi savotišką atpirkimą, kurį Polas stengiasi kompensuoti padėdamas Marijanos vaikams. Iš kitos pusės viena keisčiausių scenų buvo aklosios Marianos (be „j“) pasirodymas, kad net nustebau, ar čia J. M. Coetzee pokštauja, ar tiesiog Polui tiek turėjo pakrikti nervai, kad jis susigundo „sutenerės“ Elizabetos atvesta akląja? Toji scena itin makabriška, bet iš esmės ji demaskuoja palūžusio žmogaus psichiką – Polas pasiduoda Marijanos (su „j“) vardo asociacijai.

Autorius pasižymi lengvu stiliumi, geba kalbėti iš esmės apie sudėtingus dalykus labai kasdieniškai. Atsisakęs kalbos puošnumo, jis neria į sudėtingus veikėjų dialogus, tad jo personažai atrodo šiek tiek perdėtai šekspyriški, todėl sąlygiški, nes kalba labai nutolusi nuo šnekamosios, neretai pakylėtai biblijinė. Ypatingai šis autoriaus bruožas pasireiškia jo alegoriniuose romanuose Jėzaus vaikystė ir Jėzaus mokyklos metai. Netgi susidaro sąlygiški veikėjo Polo charakterio variantai iš skirtingų perspektyvų: Elizabeta regi jį esant itin šaltą, nors jo tapatybė su pasakotojo tonu lyg ir sufleruoja, kad Polas išties geraširdis, tik niekas nemato ir neįvertina jo gerumo. Kodėl Polą aplinkiniai regi irzlų ir piktą? Dėl to, kad nepasiduoda naujovėms, iš esmės yra įstrigęs dėl savo negalios, nesiveržia ir nemato naujų gyvenimo prošvaisčių? Sąlygiškai pateikiami keli požiūriai, šis efektas stipriai pasireiškė J. M. Coetzee romane Nešlovė, kuriame veikėjas suviliojęs studentę nieko blogo savo poelgyje nemato, tačiau aplinkinių spaudimas sukuria galingą atoveiksmį.

Šįkart turėčiau priekaištų ir vertėjai Irenai Daugirdaitei ir korektūros redaktoriams. Už akių kliuvo korektūros klaidos, pavyzdžiui, žodis mąstymas, mano supratimu, vis dar rašomas nosine raide žodžio šaknyje. Taip pat nustebau perskaitęs vertimą „išpūtė ausis“, nors šiaip jau įtempiame ką nors įdėmiai klausydami.

J. M. Coetzee romane Letas žmogus atrodo viskas šiek tiek sąlygiška, viskas šiek tiek nerealu ir kartu viskas logiškai „sukrenta“. Visgi tai idėjinis autorius, kurio kūriniai nėra lengvi analizuoti, kadangi interpretacijų gali būti pačių įvairiausių – čia kaip su Jose Saramago knygomis, ką pats skaitytojas įskaitys, tokias išvadas ir pasidarys. Norisi sakyti, kad knyga ne vien apie giminės pratęsimą, ne vien apie pavėluotą ir niekada neišsipildysiančią meilę, apie ribines gyvenimo situacijas ir ne vien apie šeimos tvirtumą, rūpestį ir darbą, ne vien apie imigrantų patirtį svetimoje šalyje, bet visas šias temas apjungus išryškėja pati svarbiausia tema: žmogaus (ne)reikalingumas ir gyvenimo prasmė. Gal tai ir nėra pati mėgstamiausia J. M. Coetzee knyga, tačiau vis vien tai aukšto lygio egzistencinė literatūra.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: José Saramago "Kainas"

Jose Saramago. „Kainas“. – Vilnius: Kitos knygos, 2013 – 136 p.

Sveiki, skaitytojai,

Legendinis portugalų rašytojas Jose Saramago (1922-2010) yra puikiai pažįstamas lietuviams skaitytojams, kadangi turime išsivertę ne vieną kūrinį. Jo literatūra pasižymi novatoriška ir tik autoriui būdinga raiška bei aštriomis visuomenę bei religiją kritikuojančiomis temomis. Pirmoji knyga, kurią kažkada perskaičiau, buvo alegorinis kūrinys Aklumas – po puikios ekranizacijos knyga tuokart jau nebeatrodė tokia paveiki, tikriausiai dėl to, kad pirmiausia reikėjo skaityti kūrinį, nes tai idėjinės literatūros lygmens autorius. Ilgai „užkrito“ J. Saramago, kol visai netikėtai vėl panorau paskaityti jo kūrybos. Pirmiausia – Kainas (protugal. Caim) dėl to, kad knygos apimtis ne tokia ir didelė, tad ir kamuotis nereikėtų.

Kamuotis vis dėlto neteko, tačiau storesnės knygos nenorėčiau. Beskaitydamas vis prisiminiau kaip skaičiau Vinco Krėvės Dangaus ir žemės sūnūs, kuris ilgai ir kamuojančiai tirtėjo mano rankose. Tiesą sakant, šie du kūriniai turi tam tikrų panašumų, kadangi pagrindiniai personažai yra kamuojami gyvenimo prasmės ir abejonių.

Pagrindinis veikėjas – po laiką ir Senojo Testamento įvykius keliaujantis brolžudys Kainas. Taip jau įprasta, kad J. Saramago mėgsta Biblijos perversijas, suteikti diskusinių ir gal kiek šventvagiškų prieskonių, kadangi neretai kaip ir rašytojas, taip ir jo pagrindinis veikėjas yra kryžkelėje – nuolat abejojantis ir ieškantis loginių sąsajų tarp brukamų gražių pamokančių pasakaičių ir to, kaip iš tikrųjų galėjo būti. Pavyzdžiui, Kainas, atsidūręs Nojaus laive, iš tikrųjų atsiduria ne romantiškai bangų talžomame laivelyje, o tikrame mirties fabrike, kur reikia kuopti smirdintį gyvulių šūdą, apie kurį nė šiukštu neužsimenama Senajame Testamente. Tokių nudvasinančių ir prie žmogaus fizinių poreikių priartinančių detalių gausa užpildo visą kūrinį, pradedant seksualiniais geiduliais ir baigiant išsituštinimu.

Įdomi ir pasakotojo pozicija, savo leksika laviruojanti tarp šiuolaikinio skaitytojo ir Biblinio žodyno. Kalba tampa aiškinamuoju ir interpretuojančiuoju tiltu, jungiančiu nūdienos skaitytoją su senosiomis istorijomis. Nors kalboje dominuoja sakralusis šventraščių stilius, bet retkarčiais pasakotojas ima ir prabyla nevengdamas technologijų ir Naujųjų laikų terminijos, kaip antai apibendrindamas Adomo ir Ievos veiklą Rojuje.

Kainas kaip personažas atlieka keletą funkcijų. Viena iš jų – asmeninė prakeiksmo istorija, kuri tikriausiai labiausiai ir jaudina visoje šioje istorijoje. Po Abelio nužudymo, Dievas jam suteikia žymę, kuri tampa ir kelrode žvaigžde, ir prakeiksmu. Keliaudamas ant asilo, jis patenka į paralelines šventraščio istorijas, kuriose atlieka savitą vaidmenį. Kyla klausimas: ar Dievas sąmoningai leido Kainui stebėti tuos įvykiu ar ir juos nulemti, o gal tai tik tėra atskiras paralelinis pasaulis, savotiškas tų įvykių vakuumas, skirtas Kaino atgailai ir perauklėjimui, dvasios sustiprinimui? Šio atsakymo J. Saramago nepateikia ir tai lieka kaip viena iš daugelių interpretacijų. Kita funkcija – Kainas savotiškas kompasas, kišeninis Senojo Testamento atlasas, susipažinimui su senuoju žiauriuoju ir kerštaujančiu Dievu.

Jose Saramago

Kelionės laiku ir erdvėje, paraleliniai pasauliai, kurie vienaip ar kitaip sudaro Senojo Testamento pasaulį, primena ne vien tik Biblijos pasaulį, bet veikiau prakeiktąjį Kainą, kuris panašus į velnio vedžiojamą Faustą – jis visaregi, tačiau niekaip negali perprasti Dievo plano. Tiesą sakant, iki galo neaiški ir paties J. Saramago pozicija, nes jis sukūrė tokį savo interpretacijos modelį, kad interpretuoti galima dar daugiau. Senajam Dievo įvaizdžiui suteikė vieną išskirtinį bruožą, ne kartą minimą tekste – Dievas buvo itin pavydus, todėl kerštingas. Kitą vertus, tai lyg ir prieštarauja, pavyzdžiui, Jobo išbandyme, kada Dievas vaizduojamas abejingas, lažindamasis su pačiu Šėtonu dėl Jobo išbandymo. Pasitelkęs prieštaraujančius Dievo ir jo veiksmų įvaizdžius, autorius sukuria tirštą abejojančiojo Kaino terpę. Kainas bando perprasti Dievą ir su juo grumiasi – panašu į Sizifo mitą, nes Dievo jis niekada neįveiks šioje amžinoje kelionėje, nes įveikti Dievą, reiškia jį perprasti.

Jeigu ieškosime moralinių ir Biblijos nutviekstų konkrečių Dievo įvaizdžių – jų nerasime, viskas tarsi sudaryta iš gėrio ir blogio, todėl Dievas atrodo neįveikiamas ir savo poelgiais kartais primenantis patį Šėtoną, o kai kada gailestingą ir dosnų Viešpatį. Štai ką sako apie Dievą pats Kainas: „Nes tik pamišėlis, nesuvokiantis savo veiksmų, galėtų prisipažinti esąs dėl šimtų tūkstančių žmonių mirčių, o paskui elgtis taip, tarsi nieko neįvyko, o jei tai nėra tikras, neapsimestinis pamišimas, vadinasi, tai grynas, pats tikriausias blogis (p. 102)“.

Galbūt viena iš interpretacijos briaunų galėtų būti Kaino prakeiksmas nuolat nekęsti Viešpaties. Nors Kainas yra suformavęs praktiškai beveik visas krikščioniškas dorybes, tačiau toji nužudymo dėmė jį sekina, bet kova su Viešpačiu teikia jam stiprybės. Pažinęs laiko labirintuose nuožmųjį Dievą, Kainas tarsi tampa antikos pusdieviu, kovojančiu prieš olimpiečius, šiuo atveju prieš Dzeusą, kad padėtų mirtingiesiems. Visgi visą kūrinį skaitant, neapleidžia jausmas, kad Dievas Kainui paskyrė tam tikrą misiją kurti moralinį žmonijos pagrindą, todėl Kainas dalyvauja svarbiausiuose ir žiauriausiuose Senojo Testamento įvykiuose. Kad Dievas yra vienu žingsneliu priekyje, o jo įvaizdis pateikiamas tik pačiam Kainui, pamasinti atsiskleisti jo vidiniams gerumo resursams, atrodytų logiška, nes kuo piktesnis atrodys Dievas, tuo Kainas labiau bus nuolankesnis žmonijai ir tai bus savotiškas atpirkimas ne Dievui, bet tam, kam atėmė gyvybę – žmogui. Kita pusė – J. Saramago spjauna į gėrį ir Dievą, ir tiesiog sako, kad gyvenimas iš esmės neteisingas, kad Dievas ir yra dėl savo apsileidimo Šėtonas, jis siunčia kančias žmonijai, o Kainą pavertė stebinčiuoju, mėgaudamasis jo sopuliais.

Paskutinis J. Saramago kūrinys Kainas, nors ir mažos apimties, tačiau savo interpretacijų gausa stelbia tikriausiai net paties Senojo Testamento interpretavimo galimybes. Šėtoniška šioji istorija kur kas žmogiškesnė ir logiškesnė ir tik pats skaitytojas sukuria savo prasmių versiją. Dėl savo pasakojimo gylio, lengvo stiliaus, manau, dar tikrai sugrįšiu prie J. Saramago kūrybos, juolab, kad namų lentynoje manęs laukia jo romanas Praregėjimas.

Jūsų Maištinga Siela