2 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Douglas Stuart, Casey McQuiston, Bernardine Evaristo, Yossi Avni-Levy, Arundhati Roy

Douglas Stuart yra škotų kilmės amerikiečių rašytojas, kurio debiutinis romanas „Šugis Beinas“ (Shuggie Bain) iškart pelnė jam tarptautinį pripažinimą ir 2020 metais buvo apdovanotas prestižine „Booker“ premija. Gimęs Glazge, Škotijoje, 1976 metais, Stuartas patyrė sunkią vaikystę, augdamas su alkoholike motina, o šios asmeninės patirtys giliai paveikė jo kūrybą. Prieš tapdamas rašytoju, Stuartas daugiau nei dvidešimt metų sėkmingai dirbo mados dizaineriu Niujorke, tačiau niekada nepamiršo savo šaknų ir skausmingų prisiminimų, kurie galiausiai virto literatūrine šedevru. Jo kūryba pasižymi brutaliu atvirumu, psichologiniu gyliu ir gebėjimu atskleisti socialinės atskirties, skurdo ir priklausomybių problemas.

Romane „Šugis Beinas“, išleistame 2020 metais, Douglas Stuart pasakoja širdį veriančią istoriją, nukeliančią į 1980-ųjų Glazgo darbininkų klasės rajonus, niokojamus Margaret Tečer politikos ir masinio nedarbo. Knygos centre – jaunėlis iš trijų vaikų, Šugis Beinas, ir jo nepaprastas ryšys su motina Agnesa, kuri vis giliau grimzta į alkoholizmą. Šugis, priverstas tapti suaugusiu anksčiau laiko, bando išgelbėti savo motiną, vienintelę jam artimą sielą, tuo pat metu grumdamasis su savo paties tapatybe ir seksualumu aplinkoje, kuri yra jam nepalanki ir atšiauri.

 

Viena pagrindinių „Šugio Beino“ temų yra priklausomybė ir jos destruktyvus poveikis šeimai. Agnesa, knygos siela, yra paveikslas moters, įstrigusios skurde, neviltyje ir priklausomybėje, ieškančios paguodos alkoholyje. Stuartas negailestingai, bet su giliu supratimu, parodo, kaip Agnesos priklausomybė niokoja jos šeimą, griauna viltis ir verčia jos vaikus, ypač Šugį, prisiimti neįmanomą naštą. Tai taip pat yra pasakojimas apie klasės ir socialinę atskirtį, iliustruojantis, kaip deindustrializacija ir skurdas veikia bendruomenes, atimant orumą ir viliojant į destruktyvius įpročius.

 

Knygoje itin svarbi LGBTQ+ tema, kuri persipina su pagrindinio veikėjo Šugio tapatybės paieškomis ir išgyvenimu. Šugis nuo pat mažens išsiskiria iš savo aplinkos – jis yra „kitoks“, „moteriškas“ ir atvirai ar netiesiogiai apibūdinamas kaip „poof“ (iškreiptas žodis, reiškiantis gėjų) aplinkoje, kurioje dominavo „kietas vyriškumas“. Nors knygoje tiesiogiai nekalbama apie jo seksualinės tapatybės apibrėžimą, akivaizdu, kad Šugis yra geidžiamas tos pačios lyties asmenų. Jo elgesys, pomėgiai ir gebėjimas bendrauti skiriasi nuo stereotipinių vietinių berniukų. Jis myli madą, grožį ir meną, o šie bruožai nuolat jį verčia būti patyčių ir atstūmimo objektu. Stuartas itin jautriai parodo, kaip homofobija ir priekabiavimas, kylantys iš šios itin konservatyvios ir maskuliniškos aplinkos, veikia jauną Šugį, priverčiantį jį nuolat slėpti savo tikrąjį aš ir stengtis „tapti normaliu“. Tačiau nepaisant viso to, Šugis išlieka ištikimas savo motinai ir giliai myli ją, net kai visi kiti ją palieka. Ši besąlygiška meilė tampa jo išgyvenimo varikliu ir vilties spindulėliu niūrioje realybėje.

 

„Šugis Beinas“ yra ne tik sielos drama apie priklausomybės niokojimą, bet ir gili istorija apie tapatybės paieškas, priklausomybę, meilę ir atsparumą nepalankiomis aplinkybėmis. Douglas Stuartas, pasitelkdamas savo asmenines patirtis ir nepaprastą įžvalgą, sukūrė nepamirštamą romaną, kuris ne tik atskleidžia sunkų gyvenimą Glazgo getuose, bet ir kalba apie universalius žmogiškosios dvasios išbandymus, ypač tuos, kurie susiję su atvirumu ir priėmimu. Tai galingas pasakojimas apie išgyvenimą, kuriame skausmas persipina su viltimi, o meilė triumfuoja prieš neviltį.

Casey McQuiston yra šiuolaikinė amerikiečių autorė, kuri greitai tapo viena ryškiausių balsų romantiškos komedijos ir jaunimo literatūros žanruose. Gimusi 1991 metais, McQuiston išsiskiria savo gebėjimu kurti džiaugsmingas, įtraukiančias ir ypač pozityvias istorijas, kuriose dominuoja įvairi LGBTQ+ reprezentacija. Prieš tapdama bestselerių autore, ji dirbo įvairius darbus, o jos kūrybinė kelionė atvedė prie knygų, kurios atspindi modernią romantiką, šiuolaikines socialines problemas ir šviežiai pavaizduotus personažus. McQuiston stilius yra gyvas, humoristinis ir kupinas šilumos, leidžiantis skaitytojams pasinerti į meilės ir priėmimo pasaulį.

Garsiausias ir itin populiarus Casey McQuiston romanas yra „Raudona, Balta ir Karališka Mėlyna“ (angl. „Red, White & Royal Blue“), išleistas 2019 metais. Šis romanas akimirksniu tapo bestseleriu ir greitai pelnė kultinį statusą tarp LGBTQ+ bendruomenės ir platesnės auditorijos. Knygos siužetas yra originalus ir itin patrauklus: jame pasakojama apie aistringą ir slaptai besivystančią meilės istoriją tarp Amerikos Pirmojo Sūnaus Alekso Klermonto-Diaz ir Didžiosios Britanijos princo Henrio.

 

Romane „Raudona, Balta ir Karališka Mėlyna“ itin stipriai ir teigiamai akcentuojamos LGBTQ+ temos, kas tapo viena pagrindinių knygos populiarumo priežasčių. Pagrindinė knygos esmė yra gejų meilės istorija, pateikiama itin pozityviai ir džiaugsmingai. Aleko ir Henrio santykiai prasideda nuo viešos nesantaikos, kurią priverstinai tenka suvaidinti, kad būtų išvengta tarptautinio skandalo. Tačiau ši apsimestinė draugystė greitai perauga į nuoširdų ryšį, o vėliau – į gilią, aistringą ir slapta besivystančią romantiką. McQuiston vengia nereikalingos traumos ir melodramos, dažnai pasitaikančios LGBTQ+ literatūroje, vietoj to pabrėždama meilės džiaugsmus, abipusį palaikymą ir laimę, atrandant savo sielos draugą.

 

Nors knyga yra romantinė komedija, ji jautriai nagrinėja ir „išėjimo iš spintos“ temą, ypač princo Henrio atveju. Jo kova su viešu vaidmeniu ir asmenine tapatybe, baimė nuvilti savo šeimą ir šalį, kartu su Aleko besąlygišku palaikymu, leidžia pamatyti šį procesą su visais jo sunkumais, bet ir su viltimi, kad meilė ir autentiškumas gali nugalėti socialinius lūkesčius. Knyga rodo, kaip meilė gali padėti žmogui atrasti ir priimti save. Romane taip pat leidžiama pažvelgti, kaip aukščiausių politinių ir karališkųjų sluoksnių atstovai susiduria su LGBTQ+ temomis. Aleko mama yra pirmoji Amerikos prezidentė (fiktyvi), kuri palaiko savo sūnų, o tai siunčia galingą žinutę apie priėmimą ir paramą. Princo Henrio kelias yra sudėtingesnis dėl monarchijos tradicijų ir visuomenės lūkesčių, tačiau knyga rodo ir laipsnišką permainų galimybę. „Raudona, Balta ir Karališka Mėlyna“ išsiskiria savo pozityvia ir viltinga atmosfera. Knyga atvirai rodo, kad laiminga ir sėkminga LGBTQ+ meilės istorija yra įmanoma ir kad priėmimas bei palaikymas gali būti rasti netikėčiausiose vietose. Tai yra labai svarbi žinia jauniesiems skaitytojams, ypač tiems, kurie patys ieško savo tapatybės ar kovoja su visuomenės spaudimu.

 

Be romantinių ir LGBTQ+ temų, knyga taip pat nagrinėja politikos užkulisius, žiniasklaidos įtaką ir asmens laisvę vs. viešąjį gyvenimą. Aleksas ir Henris yra ne tik įsimylėjeliai, bet ir viešosios figūros, nuolat stebimos ir vertinamos. Jų santykiai atskleidžia spaudimą, su kuriuo jie susiduria, ir jų ryžtą kovoti už teisę būti savimi ir mylėti. „Raudona, Balta ir Karališka Mėlyna“ yra daugiau nei tiesiog meilės istorija – tai šventė meilei be sienų, išankstinių nuostatų ir lūkesčių. Casey McQuiston sukūrė romaną, kuris ne tik linksmina ir įkvepia, bet ir yra svarbus indėlis į LGBTQ+ literatūrą, siūlantis vilties ir pozityvumo kupiną naratyvą. Romanas vėliau buvo adaptuotas į filmą, kas dar labiau padidino jo populiarumą ir pasiekiamumą, įtvirtinant jo vietą populiariosios kultūros kanone.

Bernardine Evaristo yra iškili britų rašytoja, įsimintina dėl savo novatoriško ir eksperimentinio požiūrio į pasakojimą, taip pat dėl atviro ir gilaus dėmesio juodaodžių moterų patirtims Didžiojoje Britanijoje. Gimusi Londone 1959 metais, ji yra nigerietiško ir angliško paveldo atstovė, o šios tapatybės sankirtos yra nuolatinė jos kūrybos tema. Evaristo yra įvairiapusė menininkė, kuri ne tik rašo romanus, bet ir kuria poeziją, pjeses, trumpąsias istorijas, be to, ji yra aktyvi kultūrinio gyvenimo veikėja ir mokslininkė. Jos kūryba dažnai laužo tradicines naratyvo formas, siekdama atspindėti sudėtingą ir daugialypę šiuolaikinio gyvenimo, ypač marginalizuotų bendruomenių, tikrovę. Kulminacija jos karjeroje tapo 2019 metais pelnyta prestižinė „Booker“ premija už romaną „Mergaitė, moteris, kita“ (angl. „Girl, Woman, Other“), kurią ji pasidalijo su Margaret Atwood.

Romane „Mergaitė, moteris, kita“, išleistame 2019 metais, Bernardine Evaristo sukūrė išskirtinį ir daugiasluoksnį naratyvą, kuris apima dvylikos skirtingų juodaodžių Didžiosios Britanijos moterų gyvenimus ir patirtis. Ši knyga yra tarsi polifoninis choras, kuriame kiekviena moteris turi savo unikalų balsą, istoriją ir perspektyvą, tačiau visos jos susijungia sudėtingame ir dinamiškame tapatybių tinkle. Evaristo atsisako tradicinės skyrybos ir pasitelkia unikalų prozos-poezijos stilių, kuris skaitytojui leidžia pajusti kiekvienos moters vidinį pasaulį ir minties srautą. Nors knyga skirta apšviesti platesnes rasės, klasės ir lyties temas, ji ypač ryškiai nagrinėja LGBTQ+ temas.

 

Knygoje itin giliai ir įvairiapusiškai tyrinėjamos LGBTQ+ temos, atskleidžiant skirtingas seksualines orientacijas ir lytines tapatybes per personažų patirtis. Dauguma romano veikėjų yra lesbietės, biseksualės arba queer tapatybės moterys, o jų romantiniai santykiai, iššūkiai ir džiaugsmai yra integruoti į platesnį pasakojimą apie jų gyvenimus. Pavyzdžiui, knyga prasideda nuo Amės, brandžios lesbietės dramaturgės, kuri rengia savo naujos pjesės premjerą. Jos draugių ratas ir santykiai su kitomis moterimis, įskaitant buvusias meilužes, sukuria autentišką LGBTQ+ patirčių mozaiką. Per kitas veikėjas, tokias kaip Dominika ar Karolaina, Evaristo vaizduoja lesbiečių tapatybės paieškas, bendruomeniškumą, kartų skirtumus LGBTQ+ erdvėje ir santykių sudėtingumą. Nėra jokio moralizavimo ar stereotipų – tik nuoširdus ir įžvalgus įvairių moterų meilės ir gyvenimo pasirinkimų pavaizdavimas.

 

Be LGBTQ+ temų, romanas gilinasi į daugybę kitų svarbių problemų, kurios yra neatsiejamos nuo šiuolaikinių juodaodžių moterų patirčių. Knyga kalba apie rasizmą ir baltosios visuomenės hegemoniją Didžiojoje Britanijoje, atskleidžiant, kaip rasinės tapatybės formuoja personažų gyvenimus, jų galimybes ir iššūkius. Taip pat nagrinėjamos klasės skirtumai ir socialinė mobilumas, parodant, kaip ekonominė padėtis veikia moterų pasirinkimus ir gyvenimo trajektorijas. Feminizmas ir jo įvairios atšakos yra dar viena centrinė tema, kuriame svarstoma, kas yra feminizmas skirtingoms moterims ir kaip jis evoliucionuoja per kartas. Evaristo sugeba atskleisti tiek jaunų aktyvisčių, tiek vyresnio amžiaus moterų, kurios kovojo už savo teises, perspektyvas.

„Mergaitė, moteris, kita“ yra ne tik novatoriškas literatūros kūrinys dėl savo struktūros ir stiliaus, bet ir galingas socialinis komentaras. Bernardine Evaristo sukuria daugiabalsį naratyvą, kuris švenčia juodaodžių moterų stiprybę, atsparumą ir įvairovę, atskleidžiant jų unikalumą ir bendrą žmogiškumą. Knyga yra svarbus indėlis į LGBTQ+ literatūrą ir šiuolaikinę prozą, siūlanti sudėtingą, įtraukiančią ir itin reikšmingą skaitymo patirtį.

Yossi Avni-Levy yra unikalus Izraelio rašytojas ir diplomatas, kurio kūryba išsiskiria gilumu, asmeniškumu ir poetiškumu. Gimęs Izraelyje 1962 metais, ir pats kilęs iš Irano bei Afganistano žydų šeimų, Avni-Levy yra praturtinęs savo kūrybą Rytų ir Vakarų kultūrų susidūrimu bei asmeninėmis patirtimis. Jis studijavo Vidurinių Rytų istoriją ir teisę, o vėliau sėkmingai dirbo diplomatinį darbą, atstovaudamas Izraeliui įvairiose šalyse, įskaitant Vokietiją, Serbiją ir, nuo 2019 metų, Lietuvą. Jo literatūrinė veikla, už kurią 2008 metais jam buvo įteikta Izraelio ministro pirmininko premija už hebrajų literatūrą, dažnai apjungia autobiografinius elementus su plačiomis istorinėmis ir kultūrinėmis panoramomis.

Romane „Meilės prekeiviai“ (hebrajų kalba – „Rochlei ha-ahavot“), išleistame 2019 metais ir netrukus išverstame į lietuvių kalbą, Yossi Avni-Levy pasakoja jautrią ir daugiasluoksnę istoriją, kuri susieja praeitį su dabartimi, o asmenines patirtis su kultūrine atmintimi. Knygos centre – Izraelio lingvistikos profesorius Asafas, kuris kartu su savo partneriu Ido Tel Avive pasitinka savo naujagimį. Tėvystės džiaugsmas sumišęs su begaline meile, nerimu ir troškimu būti geru tėvu. Greta šios šiuolaikinės linijos, romane vystoma ir antra siužetinė linija, nukelianti skaitytojus į 1940-ųjų Heratą, Afganistaną, kur jaunas žydų berniukas Mašiachas atranda savo aistrą turgaus šokėjams. Šios dvi istorijos susipina, atskleisdamos šeimos paslaptis, kartų ryšius ir, svarbiausia, įvairias meilės formas.

 

„Meilės prekeiviai“ ypač ryškiai nagrinėja LGBTQ+ temas, integruodamas jas į platesnį pasakojimą apie tėvystę, šeimą ir kultūrinį paveldą. Asafas ir jo partneris Ido yra gėjų pora, tapusi tėvais, o tai yra viena iš pagrindinių romano siužeto ašių. Knyga tyrinėja ne tik homoseksualios tėvystės džiaugsmus ir iššūkius šiuolaikiniame Izraelyje, bet ir gilinasi į Asafos santykius su savo tėvais – ypač su tėvu, kurio Alzheimerio liga verčia Asafą permąstyti savo praeitį ir neišsakytas tiesas. Avni-Levy nuoširdžiai ir atvirai kalba apie homoseksualią tapatybę ir jos formavimąsi konservatyvioje, bet besikeičiančioje visuomenėje. Antroji siužeto linija, pasakojanti apie Asafos dėdę, kuris Afganistane buvo turgaus šokėjas ir turėjo santykius su Paštūnų vyru, atskleidžia homoseksualumo raišką ir priėmimą visiškai kitokiame kultūriniame ir istoriniame kontekste. Ši perspektyva leidžia autoriui praplėsti skaitytojo supratimą apie meilę ir intymumą, nepaisant kultūrinių ar religinių barjerų.

 

Knygoje taip pat nagrinėjamos tėvystės ir sūnystės temos, neapsiribojant vien tradicine šeimos samprata. Asafas bando būti geru tėvu savo naujagimiui, tuo pat metu susitaikydamas su savo paties tėvo vaidmeniu ir praeitimi. Romane keliami klausimai apie tai, ką reiškia būti sūnumi, kokią įtaką tėvai daro vaikų gyvenimui ir kaip kartos perduoda savo patirtis ir traumas. Tai taip pat istorija apie tapatybės paieškas – tiek asmeninės, tiek kultūrinės. Asafas, kaip Izraelio žydas, turintis Afganistano ir Irano šaknis, siekia suprasti savo kilmę ir paveldą, o jo dėdės istorija Afganistane tampa raktu į praeitį ir savo paties tapatumo suvokimą. Yossi Avni-Levy „Meilės prekeiviai“ yra jautrus, poetiškas ir giliai asmeniškas romanas, kuris leidžia pažvelgti į sudėtingas šeimos, meilės ir tapatybės problemas per LGBTQ+ perspektyvą, tuo pat metu įpindamas egzotiškų kultūrinių detalių ir istorinį kontekstą. Tai yra reikšmingas kūrinys, praturtinantis šiuolaikinę literatūrą savo atvirumu ir universalumu.

Arundhati Roy yra viena ryškiausių šiuolaikinės Indijos ir pasaulio literatūros asmenybių, giliai atsidavusi socialiniam ir politiniam aktyvizmui. Gimusi 1961 metais Šilongo mieste, Indijoje, ji išgarsėjo visame pasaulyje po to, kai 1997 metais buvo išleistas jos debiutinis romanas „Mažmožių Dievas“ (The God of Small Things), pelnęs jai prestižinę „Booker“ premiją. Šis romanas, pasižymintis lyrine proza ir sudėtinga naratyvine struktūra, atvėrė skaitytojams duris į Indijos visuomenės sudėtingumą, kastų sistemą ir asmeninių tragedijų gilumą. Be grožinės literatūros, Roy yra žinoma ir kaip aštri publicistė, kritikuojanti globalizaciją, neoliberalizmą, branduolinius ginklus, Indijos vyriausybės politiką Kašmyre ir kitus socialinius bei aplinkosaugos klausimus. Jos kūryba neatsiejama nuo gilaus politinio ir etinio įsipareigojimo.

 

„Didžiausios laimės ministerija“ (angl. „The Ministry of Utmost Happiness“), išleistas 2017 metais, yra antrasis Arundhati Roy romanas, pasirodęs po ilgos, dvidešimties metų pertraukos. Ši knyga yra ambicingas, platus ir sudėtingas epas, apimantis kelis dešimtmečius ir daugybę personažų, gyvenančių Indijos pakraščiuose – Delio senamiesčio griuvėsiuose, Kašmyro konflikto zonoje ir kitose užmirštose vietose. Romanas pasakoja apie meilę, praradimą, atsparumą ir žmogaus orumą, brutalios tikrovės kontekste. Šiame kūrinyje ypač ryškiai išryškėja LGBTQ+ temos, kurios yra neatsiejama platesnio marginalizacijos ir tapatybės tyrinėjimo dalis.

 

Knygos centre – Andžum, translytė moteris (hijra), kuri yra vienas iš pagrindinių romano balsų ir pasakotojų. Jos istorija – tai kelionė nuo gimimo kaip berniuko iki savęs atradimo ir gyvenimo hijrų bendruomenėje, kuri Indijoje turi ilgą ir sudėtingą istoriją. Andžum patiria atstūmimą iš savo šeimos, visuomenės priespaudą, smurtą, tačiau randa prieglobstį ir šeimą tarp kitų hijrų Delio „Chaupal“ (bendruomenės namuose), o vėliau – savo pačios įkurtoje „Didžiausios laimės ministerijos“ kapinėse. Per Andžum istoriją Roy gilinasi į translyčių žmonių patirtį Indijoje, atskleisdama ne tik jų skausmą ir diskriminaciją, bet ir jų atsparumą, dvasinį stiprumą, humoro jausmą ir unikalų vaidmenį visuomenėje.

 

Be Andžum, romane pasirodo ir kiti LGBTQ+ personažai, o jų istorijos, nors ir fragmentiškos, papildo sudėtingą Indijos visuomenės, kurioje egzistuoja įvairios meilės formos, paveikslą. Knyga atvirai kalba apie homoseksualumą ir biseksualumą, nagrinėdama šias tapatybes kontekste, kurį formuoja religija, tradicijos ir šiuolaikinės socialinės normos. Roy nuoširdžiai ir be teismo vaizduoja šių personažų meilės istorijas, jų viltis ir nusivylimus, pabrėždama, kad meilė gali klestėti ir pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis.

 

„Didžiausios laimės ministerija“ yra ne tik pasakojimas apie LGBTQ+ tapatybes, bet ir plati panorama apie marginalizuotus Indijos balsus. Knyga tiria kastų sistemą, religinį fanatizmą, skurdą, smurtą prieš moteris, politinį aktyvizmą ir Kašmyro konfliktą. Roy talentingai persipina šias temas, parodant, kaip asmeninės istorijos neatsiejamos nuo platesnių socialinių ir politinių įvykių. Romane gausu įvairių pasakojimo stilių – nuo poetiškos prozos iki reportažo elementų, kas suteikia knygai unikalumo ir dar labiau įtraukia skaitytoją. Arundhati Roy „Didžiausios laimės ministerija“ yra galingas, kompleksinis ir itin reikšmingas romanas, kuris ne tik apšviečia LGBTQ+ patirtis Pietų Azijos kontekste, bet ir kviečia skaitytoją pažvelgti į pasaulį marginalizuotųjų akimis, suvokiant jų atsparumą ir begalinę žmogiškumo gilumą.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Bernardine Evaristo apie nekomercinius filmus

Sveiki, 

Kuo skiriasi nekomercinis kinas nuo komercinio, manau, pasakymų internete rasime pačių įvairiausių. Man patiko „Mergina, moteris, kita“ autorės Bernardine Evaristo perteikta mintis.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Bernardine Evaristo "Mergaitė, moteris, kita"

Bernardine Evaristo. „Mergaitė, moteris, kita“ – Vilnius: Alma littera, 2020. – p. 432.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

Kas stebi Maištingos sielos puslapį, tas tikriausiai pastebėjo, koks esu aistringas Booker Prize ir Booker Prize International literatūrinių premijų sekėjas. Šiemet skaičiau netgi dvi pastarųjų paskutinių metų (moterų!) laimėtojų knygas. 2018 metų laureatės Annos Burn Pienininką bei pernykštę finalininkę Bernardine Evaristo (g. 1959) Mergaitė, moteris, kita (angl. Girl, Woman, Other). Britų rašytoja, aštuonių knygų autorė, kartu su kanadiečių literatūros legenda Margaret Atwood 2019 metais pelnė Booker Prize apdovanojimą.

 

Tiesą sakant, kiek pretenzingai vertinau man negirdėtos britų rašytojos laimėjimą, kadangi suveikė politinis principas: aha, komisijos nariai nenorėdami vien tik apdovanoti „baltuosius rašytojus“, kokia ir yra M. Atwood, kad nesupykdytų visuomenės, apdovanojimą suteikė ir B. Evaristo (tarp kitko). Kaip negalima spręsti apie knygą iš jos viršelio, taip dažniausiai esu linkęs patikrinti ir savo įtarinėjimus bei nuostatas, todėl greitai perskaičiau pirmiau lietuviškai išverstą B. Evaristo knygą (turint galvoje, kad M. Atwood netgi Lietuvoje yra žvaigždė, tačiau jos Tarnaitės pasakojimo tęsinio teks palaukti). Ir šįkart nesuklysiu sakydamas, kad labai džiaugiuosi, jog knyga Mergaitė, moteris, kita ne tik pakeitė mano požiūrį į juodosios rasės moterų padėtį Britanijoje, bet ir apskritai teko sulaužyti nuostatą, kalbant apie B. Evaristo laimėjimą. Knyga taip pat tapo grožine britų literatūros metų knyga, o rašytoja – metų autore.

 

Į lietuvių kalbą kūrinį išvertė daug kam žinoma jaunimo ir suaugusiųjų literatūros rašytoja, Lietuvos rašytojos sąjungos narė Akvilina Cicėnaitė, kuri tikino, kad iš pradžių, kol nežinojo, kad jai pasiūlys verti B. Evaristo knygą, romanas nežavėjo ir netraukė. Išversti romaną, kuris savo stilistika primena verlibru užrašytą poeziją, manau, nebuvo lengva, tiesą sakant, man beskaitant pasirodė, kad dėl tam tikrų sąskambio vertimo A. Cicėnaitė labiau laikėsi ne lyrizmo, bet epinio pasakojimo diskurso, nes visgi tai romano pasakojamasis žanras ir svarbiausia lietuviškame variante yra perteikti pasakojimų daugiabalsiškumą, o ne poetinį įspūdį. Visgi neatimsi ir to, kad kai kurias teksto dalis tikrai pavyko perteikti ir poetiškai, o sakinių struktūra – didžiųjų raidžių nepaisymas, skyrybos atsisakymas – koreliuoja su knygos autorės pozicija maištauti prieš tradicinius rėmus tiek žmonių teisių sferoje, tiek literatūrinėje raiškoje.    

 

Interviu su vertėja A. Cicėnaite rašytoja tikino, kad nuo 2000 metų Lietuvoje ji svečiavosi tris kartus. Ir iš tikrųjų, B. Evaristo mini Lietuvą ir Vilnių kaip egzotiškus ir menkai kam žinomus orientyrus pačiame romane, kur mūsų šalis minima mažiau tris kartus. Rašytojos asmeninis gyvenimas neatsiejamas nuo kūrinio, kadangi pati B. Evaristo praeityje ne vieną dešimtmetį buvo įsiliejusi į juodaodžių lesbiečių gyvenimą, kaip viename interviu tikino, kol buvo jauna, ji jautė didelį pyktį dėl rasės ir lytinės orientacijos diskriminacijos. Kaip viena pagrindinių romano veikėja Ama, Bernardine Evaristo taip pat aktyviai dalyvavo teatro gyvenime, statė spektaklius, išmanė meno pasaulio sėkmę ir nesėkmę. Po lesbietiško periodo sekė kitas B. Evaristo gyvenimo etapas – juodaodžių bendruomenė, feminizmas, kol galiausiai rašytojo suvokė, kad šiandienos pasauliui apibrėžti ir paaiškinti, suvokti bei priimti nebeužtenka feministinio diskurso, galiausiai autorė ištekėjo už vyro. Aš asmeniškai manau, kad toji santuoka labiau paremta draugyste (gal net susieta su politika dėl imigracijos) nei klasikinė vyro ir žmonos santuoka, juolab kad B. Evaristo nuotraukose spinduliuoja savitą energetiką.

 

Kodėl kalbu apie autorės seksualinę tapatybę? Nes tikriausiai nepamenu nuo Arundhati Roy Didžiausios laimės ministerijos romano perskaitymo, kada būčiau skaitęs taip aiškiai, sodriai ir daugiaplaniškai išplėtotas žmogaus seksualinių tapatybių perspektyvas. Tokį daugiabriaunį matymą gali perteikti, mano suvokimu, tik rašytoja, kuri pati perėjo per panašias patirtis, gyveno ir stebėjo LGBTQ+ bendruomenės gyvenimą. Mergaitė, moteris, kita autorė knygą rašė net penkerius metus, o pažodinis pavadinimo reikšmės aiškinimas galėtų būti paremtas feministinės teorijos pagrindu, kad mergaitės – tos nekaltosios, į kurias „taikosi“ nuožmusis pasaulis, moteris – apsisprendimas būti savo lyties atstove (prigimtinai ar suformuotai socialinės lyties pagrindu) ir žodis „kita“ iš esmės sunkiai apibrėžiamas stereotipiniais terminais. Iš vienos pusės „kita“ gali romane reikšti bendrąja prasme juodaodžių lesbiečių bendruomenės paribių moterį, kuri tiesiog dėl etiketės nepriskiriama prie „normalių“ moterų ir mergaičių dominuojančių baltosios rasės sociume, o iš kitos – tai savo seksualinę ir fizinę bei socialinę lytį formuojančios asmenybės, kurios save apibrėžia kaip dvinarėmis – žodžiu, nei moteris, nei vyras arba pagal atitinkamą gyvenimo etapą pasirinkimu būti vyru arba moterimi. Autorei šie seksualiniai tapatybės klausimai nepaprastai svarbūs, kadangi per tai yra būdas kalbėti ne tik apie seksizmą, rasizmą, bet ir homofobiją, transfobiją Didžiosios Britanijos XX ir XXI amžių sandūroje, susiejant kelias svarbias žmonių socialines atskirties problemas.  

Bernardine Evaristo

  

 

Daugelis turi nuostatų, kad „socialinis romanas“ – tai nėra man, kad tai manifestuojanti ir gerokai politizuota literatūra, kuri su tikrosios literatūros prabomis neturi nieko bendro. Annos Burns Pienininkas taip pat buvo itin politizuotas kūrinys, tačiau tiek A. Burns, tiek B. Evaristo pavyksta suderinti politines pažiūras, jas pateikti taip, kad būtų ir literatūriškai vertinga, ir meniška, ir dirgintų emocinį intelektą, suteiktų faktinių žinių bei teiktų visapusiško užbaigto meninio kūrinio pasaulėvaizdį.

 

Knygoje Mergaitė, moteris, kita autorė sukuria daugiabalsį dvylikos moterų pasakojimą, kuris susijungia į vieną dvasinių džiaugsmų ir tragedijų bendruomenės monolitą, kurio prasmė pirmajame plane pademonstruoti atskirtį dėl socialinių nuostatų ir įsitikinimų, tačiau už visų atskirties problemų šios istorijos paradoksaliai susijungia į neregimą, bet jaučiamą juodosios rasės moterų bendruomenės tinklą, kurioje taip pat esti savitų atskirčių, įsitikinimų. Autorei pavyko iš feminizmo perspektyvos perteikti ir paties feminizmo ribotų įsitikinimų paradoksus, punktyru brėžti epochomis kintančių idėjų suklestėjimą ir išblėsimą. Paradoksas tas, kad būti lesbietei ir radikaliai feministei – tai pačiai izoliuotis nuo likusios visuomenės kaip priešo, o tai itin būdinga senajai Amos ir Dominykos feminisčių kartai. Autorė tą perteikia įspūdingu Dominykos ir jos mylimosios dominuojančios ir manipuliuojančios partnerės Ngzingos istorija, arba, sakykime, finalinėje scenoje, kada po pergalingo spektaklio apie karingąsias lesbietes juodąsias amazones premjeros vakaro kokaino ir vyno padauginusios Ama ir Dominyka bešnekėdamos apie pasenusias feminisčių idėjas suvokia, kad kiekvienai kartai yra duoda „nešti“ savitą feminizmo idėją.

 

„retkarčiais gyventoja priverčiama pasitraukti dėl netoleruojamo elgesio, pavyzdžiui, smurto ar vagystės, arba jei moteris tampa heteroseksuale ir geidžia santykių su vyrais, ji turi išvykti, bei jei ji laikosi celibato, gali likti, kartą čia gyveno moteris, kuri pakeitė orientaciją, naktį ją sučiupo besivedančią vyrus bendruomenėn (p. 87).“ – štai taip apibrėžiamos XX antrosios pusės, po seksualinės revoliucijos įsikūrusių lesbiečių komunų taisykles. Įdomu ir tai, kad būti lesbiete – tai dar nereiškia priklausyti bendram lesbiečių klanui, nes jos romane dar skaidomos pagal odos spalvą, todėl romane vaizduojamas aštunto, devinto dešimtmečių Londono gyvenimas skvoterių teisėmis nusisavintame pastate gyvenimas primena ironišką atstumtųjų kakofonijos imperiją su savomis nerašytomis taisyklėmis. Tuose dešimtmečiuose būta svarbos save apsibrėžti, įsivardyti, o šiandien – nutrinti tas ribas, nebeskirstyti, nebeskaidyti žmonių į grupes.

 

Daugelis romane vaizduojamų moterų politiškai aršios, štai musulmonė, kuri savo maištininkės valia tyčia nešioja galvos apdangalą, nes tai siutina britus. Reikli ir griežto sukirpimo mokytoja Širlė King padeda prasto imigrantų rajono mergaitei Kerolei puikiai išlaikyti egzaminus, tačiau pati mokytoja niekada gyvenime negavo jokio atpildo, o baisiausia, kad jai nežinant jos tikroji motina permiegojo su jos vyru. Atrodo, iš  pažiūros žmogus yra socialinio įvaizdžio ir savo odos spalvos įkaitu, vos tik gimęs jis yra priverstas perimti primestą vaidmenį ir retai kam pavyksta atitrūkti, kaip antai Kerolei, nuo savo „paveldėto“ socialinio vaidmens. Galiausiai romanas kelia globalų esminį klausimą: kas mes esame, ar tik sraigės, kurios įsipareigoja tęsti ir vilkti ant kupros tradicinį giminės paveldą, įprasminti tėvų ir sociumo lūkesčius, o gal galime neišduodant keisti tiek socialinę, tiek fizinę tapatybę pagal savo asmeninės laimės poreikį? Sakyčiau, aštrios temos Lietuvoje, kai mūsiškiai vis dar nedrąsiai arba su neslepiamomis kamietiškomis nuostatomis bei religinėmis tezėmis gina abstrakčias žmogaus teises nuo mažumų kaip priešų, skaldydami ir pasmerkdami žmones vykdyti socialinių vaidmenų roles, aukojant asmeninę laimę.

 

Man atrodo, kad autorei pavyko sukurti tobulų briaunų pasakojimus taip reikalingus mums, lietuviams, kurie vis dar pripažįsta ir vertina tik vieno tradicinio, heteroseksualaus ir baltosios rasės pasaulėžiūrą katalikiškai krikščioniško fasado šviesoje. Šiandien negalėčiau įvardyti labiau aktualesnio žmogaus teisėmis grožinės literatūros formomis perteikto romano, kuris gyvai ir su emociniu intelektu, nestokodamas gynybinio įniršio ir atseikėdamas tiek pat atjautos ir švelnumo, liudytų apie pasaulio vienybės ilgesį, individo unikalumo luošinimą normatyvus turinčioje visuomenėje. Ar tai knyga apie lesbiečių pasaulį? Tikrai ne. Ar tai knyga apie juodaodžių teises, rasizmą? Tikrai ne. Ar tai knyga apie aršias feministes? Tikrai ne. Bet iš tikrųjų apie viską, bet labiausiai apie mus pačius, įvarytus kaip kiaules į įsitikinimų gardas, kuriose kriuksime savo įsivaizduojamą trumparegišką tiesą, pasmerkdami likusio pasaulio įvairovę. Taip, tai viena geriausių skaitytų šiemet knygų.

 

Jūsų Maištinga Siela

Booker 2010-2019 premija įvertintos knygos lietuviškai

Sveiki,

 

Esu didžiulis Booker Prize ir Booker Prize International gerbėjas, todėl kaskart labai džiaugiuosi, jeigu kokia lietuviška leidykla apsiima išleisti knygą. Pastarojo dešimtmečio Booker Prize knygos išverstos ganėtinai greitai, tiesa, ne visos. Dalijuosi pastebėjimais.

 

2010 m. Howard Jacobson „Finklerio klausimas“ (vertė Aurelija Bivainytė, Metodika, 2012).

2011 m. Julian Barnes „Pabaigos jausmas“ (vertė Nijolė Regina Chijenienė, Baltos lanos, 2016).

2012 m. Hilary Mantel „Įveskite kaltinamuosius“ (vertė Gintaras Kaminskas, Sofoklis, 2019).

2013 m. Eleanor Cotton „Šviesuliai“ (vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, Baltos lankos, 2018).

2014 m. Richard Flanagan „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ (vertė Violeta Tauragienė, Baltos lankos, 2017).

2015 m. Marlon James „A Brief History of Seven Killings“

2016 m. Paul Beatty „The Sellout“

2017 m. George Saunders „Linkolnas bardo“ (vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, Sofoklis, 2018).

2018 m. Anna Burns „Pienininkas“ (vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, Sofoklis, 2019).

2019 m. Margaret Atwood „The Testamens“ ir Bernardine Evaristo „Mergaitė, moteris, kita“ (vertė Akvilina Cicėnaitė, Alma littera, 2020).

Jūsų Maištinga Siela

Afrikietiškos kultūros knygų viršeliai: Adichie "Amerikana", Evaristo "Mergaitė, moteris, kita", Gyasi "Auksinės šaknys"

 Sveiki,

 

Šiandien įsigijau Booker 2019 metų laimėtojos Bernardine Evaristo knygą „Mergaitė, moteris, kita“ ir kažkaip namuose ranka šią knygą kol kas padėjo prie geltonais ir oranžiniais viršeliais išsiskiriančių knygų. Ogi žiūriu, kad viena šalia kitos turi tam tikrą vizualinį motyvą – afrikietiškos moters profilis. Chimamanda Ngozi Adichie „Amerikana“ ir Yaa Gyasi „Auksinės šaknys“ tiesiog ir laukė naujos draugės...

 

Juokas juokais, bet kartais savo namų bibliotekoje jaučiuosi kaip vaikas, žaisdamas lėlių namelyje. Kalbinu knygas ir net ieškau joms – va, šitaip! – draugų! Kaip tai pavadinti? Knygofilija, nekitaip. Gal japonai jau seniai sukūrė savitą terminą? Cha!

 

Jūsų Maištinga Siela

Paskelbtas trumpasis Booker Prize 2019 sąrašas! Atwood, Rushdie, Obiama, Shafak, Ellmann ir Evaristo

Sveiki,

Dar šiais metais liepos pabaigoje atsinaujinusi Booker komisija paskelbė 13 kūrinių, kurie sudarė Booker Prize 2019 ilgąjį literatūros sąrašą. Paprastai šios knygos būna auksinės prabos ir atkreipia užsienių vertėjų rinką (tuo tarpu ir Lietuvos). Apie tai buvau padaręs įrašą, kurį galite perskaityti ČIA.

Rugsėjo pradžioje, užvakar, paskelbtas trumpasis šios premijos sąrašas. Norėčiau kažką plačiau pakomentuoti, tačiau nei vieno kūrinio dar nesu perskaitęs, kad galėčiau ką palyginti. Į trumpąjį sąrašą pateko Booker senbuviai, kurie iš esmės kaip ir „Oskaruose“ kokia Meryl Streep, tikriausiai „išstumiami“ į priekį dėl ankstesnių nuopelnų... Net neabejoju, kad tiek Margaret Atwood, tiek Salman Rushdie kūriniai yra tikrai geri, tačiau netikiu, kad per tiek laiko iš didžiulio literatūros srauto neatsiranda inovatyvių ir unikalių rašytojų...

Visgi šis šešetukas daugiau ar mažiau man patinka. Labiausiai dėmesį traukia amerikiečių rašytojos Lucy Alman su romanu „Ducks, Newburyport“, kuris pasakoja apie negatyvios informacijos žalą žmonėms. Aktualu, atrodo, stipru ir nuojauta rėkte rėkia, kad tai vienas geriausių šio sąrašo kūrinių. Labai viliuosi vien iš smalsumo, kad kokia leidykla apsiims ir išvers šią knygą, nors paskutiniu metu kažkodėl verčiami labiau britų autoriai...

Antrojoje vietoje (pagal smalsumą) mane traukia veteranas Salman Rushdie. Iš anotacijos šiek tiek susidaro įspūdis, kad knyga labai ne rušdiška, nes ji pasakoja apie po Ameriką keliaujantį kvanktelėjusį keistuolį Kichotą – žadamas šiuolaikinis kontekstas, problemos ir t. t. Trečiojoje pozicijoje – rašytojas iš Nigerijos Chigozie Obioma su romanu „Minorinis orkestras“, kuris pasakoja ilgesingą ir skaudžią brandos istoriją, tai istorija apie naivų vyruką, kuris išvyksta į Kiprą įgyvendinti svajonės ir per ją sužlugdo save... Ketvirtojoje vietoje mano dėmesį patraukusi turkų rašytojos Elif Shafak naujasis romanas. Nors nesu nė vienos knygos skaitęs, visgi Bookerio nominacija verčia atsigręžti ir pagalvoti, ar nevertėtų ką pagriebti, nes turime daug jos romanų lietuviškai.

Bernardine Evaristo – britų rašytoja, garsi savo romanais jau ne vieną dešimtmetį. Jos romanas tarsi skirtingų moterų dėlionė, nusidriekusi per epochas ir suraizgyta panašiomis detalėmis. Įvairiais rakursais atskleidžiama, ką reiškia vienoje ir kitoje vietoje būti moterimi. Apie tai jos romanas „Girl, Woman, Other“.

Mažiausiai imponuoja šįkart mano mylima Margaret Atwood. Labai bijau, kad po serialo „Tarnaitės pasakojimas“ šioji knyga tėra tik scenarijaus adaptacijos literatūriškai. Tai būtų didžiulis nusiminimas, tačiau beveik net neabejoju, kad ji bus išversta lietuviškai, o aš ją vis tiek skaitysiu ir būsiu nusivylęs, nes atsikartos serialo siužetai...

Kas laimės?

Dalijuosi nuolatinio aistringo Booker premijų apžvalgininko Eric Karl Anderson vaizdo įrašą, kuriame jis apžvelgia visus šešis trumpojo Bookerio romanus.

Jūsų Maištinga Siela