Knyga: Narine Abgaryan "Iš dangaus nukrito trys obuoliai"

 Narine Abgaryan. „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“ – Vilnius: BALTO leidybos namai, 2021. – p. 256.

 

Sveiki, brangūs mano portalo skaitytojai,

 

„Tata sakydavo – arčiausiai dangaus seniai ir vaikai. Seniai todėl, kad netrukus išeis į aną pasaulį, o vaikai todėl, kad neseniai atėjo. Pirmieji jau nujaučia, o antrieji dar nepamiršo, kaip kvepia dangus (p. 243).“

 

Kol visi jau pradėjo skaityti ir dalytis paskutiniaisiais vertingos grožinės literatūros atradimais prieš didžiąsias metų šventes, aš savo skaitymuose jaučiuosi užstrigęs dėl darbų gausos ir skaitau tai, ką buvo atnešęs gausus rudeninis derlius. Viena iš tokių neabejotinai gerų knygų, kurių negalėjau atidėti į šalį, buvo armėnų kilmės rusiškai rašančios Narine Abgaryan (g. 1971) romanas su apsakymais Iš dangaus nukrito trys obuoliai (rus. С неба упали три яблока), pastarąją į lietuvių kalbą išvertė Alma Lapinskienė.  

 

Nepamenu, ką paskutinįkart esu skaitęs ne tik iš Armėnijos, bet apskritai iš Kaukazo regiono. Šioji literatūra, turiu galvoje, ne chrestomatinius sovietinio epizodo vertimus, bet šiuolaikinės literatūros kontekstą – niekas nešauna į galvą. Kažin, ar turėtume šią knygą, jeigu ji būtų parašyta autorės gimtąja kalba? Dėka Jasnaja Poliana premijos ir tikriausiai puikių literatūros skaitytojų bei kritikų atsiliepimų šioji knyga „atkeliavo“ iki mūsų skaitytojų, prasibrovusi kaip paseiliotas siūlelis pro skandinaviškų detektyvų ir gausios literatūros iš Vakarų suręstą adatos ąselę. Būna malonių išimčių.

 

Knygą sudaro romanas Iš dangaus nukrito trys obuoliai ir apsakymai: Mačiučia, Chadum, Karas ir Berdas. Pastarieji apsakymai temomis šliejasi prie bendrojo kūrinio stuburo ir papildo įvairiais kontekstais. Romanas pasakoja, kaip pabaigiamajame žodyje sužinoma, būtent autorės prosenelės Anatolijos gyvenimo pabaigos epizodu t. y. beveik 60 metų sulaukusi moteris, kelias paras kraujuojanti, susitvarko ūkio darbus ir slapukaudama dėl prastos savijautos, užsidariusi namuose, apsirengia įkapių suknele ir atsigula numirti, tačiau nė nežino, kad jos gyvenimo geriausios dienos dar tik laukia, mat netrukus į jos namus baladosis Vasilijus, kuris pasipirš, o niekada negalėjusi susilaukti vaikų, Anatolija galiausiai galės išgyventi ir vėlyvuosius motinystės džiaugsmus. Apie šią istoriją sukasi ir visos gyvenvietės senolių ir seniokų istorijos, nualintos ir karo paženklintų provincijos gyventojų kasdienybė t. y. ir Anatolijos bei Vasilijaus giminių istorijos, keliaujančių čigonų pranašystės, kaimynų, karuose netekusių vaikų, gyvenimai, sudrėkusi per žiemą biblioteka, bado metas, besiplečiančios kapinės, iš, atrodo, ano pasaulio telegrafu atkeliaujančios išvykusiųjų vidurinės kartos žinutės apie gimimus ir mirtis vietos gyventojams.

 

Tirštame kaukazietiškame pasakojime veriasi ištisas unikalus pasaulis su savo spalvomis ir kvapais. Labai panašiai, kaip skaitydami indiškus storus epinius pasakojimus jaučiame Azijos triukšmingą ir turtingą kultūrą, taip N. Abgaryan pavyko sukurti XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios kaukazietišką kultūros klodą. Romane dvelkteli magiškasis realizmas, bet vėlgi, jis labai skiriasi nuo Lotynų Amerikos tradicijos. Autorė daug dėmesio skiria savo veikėjų buičiai ir papročiams, kurie lietuvių akims atrodo egzotiški ir paslaptingi. Pavyzdžiui, jau vien taip, kaip moterys skiria dėmesį skalbinių sudžiaustymo procesijai, atrodo, preciziška, tačiau iš tikrųjų joms tai reiškė geros šeimininkės įvaizdį. Egzotiškų vaisių, košės ir mėsos patiekalai tiesiog kvepia puslapiuose.

 

„Vakarą leido ramiai šnekučiuodamiesi prie karštai prikūrentos krosnies, valgė keptas bulves, užsigerdami kaukazinių slyvų kompotu, ir stengėsi neužsiminti apie rytdieną, iš prietaringos baimės neprišaukti netyčia bėdos. Pasistiprinę vyrai sėdo prie nardų, o moterys, suplovusios ir sudėjusios indus, ėmėsi adymo ir mezgimo. Štai tada, apžvelgusi ir pritilusį kambarį, Valinka ir pasiūlė Anatolijos parvažiavimui padengti šventinį stalą (p. 190).“

 

Akivaizdus moterų ir vyrų darbų ir vaidmenų pasiskirstymas, lyginant su lietuvių papročiais, atrodo niekuo pernelyg neišsiskiriantis. Vyrai dirba „vyriškus“ ūkio darbus, o moterys „moteriškus“, o šiame nusistovėjusiame tradicijų pasaulyje vyksta ir mažieji pasakojimo stebuklai. Pensininko amžiaus moteris pražystą antram gyvenimui: „Vasilijus, nors netašytos išvaizdos ir šiurkštoko vyriško būdo, pasirodė besąs stebėtinai dėmesingas lovoje, buvo dėkingas už jos meilumą ir su ja elgėsi taip atsargiai ir švelniai, kad Anatolija pirmą kartą intymiąją gyvenimo pusę pajuto ne kaip žeminančią kančią, o kaip laimę (p. 158).“ Paskutinįkart tikriausiai literatūroje taip gražiai perteiktą meilės saldybę, kalbant apie vyresniųjų vaizdavimą, skaičiau pirmojoje Kristinos Sabaliauskaitės Silva Rerum dalyje apie Elžbietą ir Joną Motiejų Norvaišas.

Narine Abgaryan

 

Knygoje netrūksta ir makabriškų situacijų, kurios į bendrą jautrų ir truputį melancholišką pasakojimą įdeda ir kasdienybės kuriozų, kurie suteikia romanui gyvumo, pavyzdžiui, į išvietės duobę sumestos atsiųstos „miestietiškos“ mielės staiga kaimui pernakt gali paruošti netikėtos staigmenos... Visgi galvojant apie pačias stipriausias kūrinio sąrangos dalis, reikia paminėti, kad autorė pasakoja užburiančiai ir įtaigiai susikoncentruodama ne į vieną veikėjo tragediją, bet apimdama pasaulio visumą, tarsi perteikdama tradicijų išnykusį, labai apirusį pasaulį, kuris sakralus ir pagarbus, į kurį nebeįmanoma sugrįžti. Autorė nepasiduoda vien gėrio ir blogio koncepcijoms, nestoja ginti nuskriaustųjų ar vaizduoti šventųjų be ydų. Sakyčiau, romane išlaikoma tvari gyvenimo ir mirties sąsaja, kuri įprasmina kūrinį byloti apie dvasios tyrumą ir gyvenimo purvą, jog gyvenimas yra su druska ir duona, kuriuos kaskart gyvenimo etapuose ragaujame skirtingai.

 

Daugelis bandė knygą lyginti su Alinos Bronsky Paskutinė babos Dunjos meilė, nors panašumų ir yra, tačiau visumos požiūriu ir bendra kūrinio filosofine idėja man kūrinys pasirodė artimesnės lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk romanai Praamžiai ir kiti laikai, kur vėlgi vaizduojamas miestelis karo kontekste ir netobulų, todėl gyvų ir įtaigių vietos gyventojų likimai. Knygos pabaigoje pateikiami 4 apsakymai. Mačiučia papasakota kintančios ir augančios pasakotojos, kuri skirtingais gyvenimo etapais ateina į fotoateljė daryti nuotraukos ir regi senstantį Mačiučią, kuris galėjo būti potencialus jos jaunikis, tačiau karas suniokoja vyro gyvenimą. Chadum pasakoja iš berberų pozicijos t. y. Maroko vietos gyventojų, persipynusių su Osmanų imperijos įsigalėjimu Šiaurės Afrikoje. Apsakyme susiduria skirtingos kultūros, prekyba žmonėmis ir pažadas numirus pasitikti anapus. Apsakymas Berdas tikriausiai asmeniškiausias autorės kūrinys, kuriame aiški autobiografija: minima pati autorė, gimtosios vietovės atsiminimai, apmąstomas santykis su gimtuoju kraštu ir apskritai atminties svarba.

 

Iš dangaus nukrito trys obuoliai – tai jaukus, sodrus ir spalvingas žemiškas pasakojimas apie karo ir negandų niokojamus žmones, kurie randa tarpusavyje stiprybės išlikti iki tol, kol Dievas juos pasišauks į kitą pasaulį. Autorė iškelia bendruomenės ir bendruomeniškumo svarbos ryšį ir teigia, kad senolių ir seniokų kaime, kuriame jau kiekvienas ruošiasi mirti, užtenka vien kūdikio versmo, kad mirtį arba bent susitaikymą su mirtimi būtų galima atidėti, nes vaikams jų reikia tam, kad būtų ne tik perduotos tradicijos, bet ir jųjų istorijos, kurios tampa kiekvieno žmogaus savasties dalimi. Istorijoje juntama žmogaus generacijų kaitos svarba, cikliškumas, gamtiško pasaulio harmonija ir sujaukta, sutrikdyta karų disharmonija – dvi priešiškos gėrio ir blogio kovos, kaip toje istorijoje, kai vaivorykštiniais sparnais angelai kasnakt vis grumiasi su demonais, kad miegančių žmonių sielos nebūtų pagrobtos, taip ir visoje knygoje juntamas žmogaus, gyvenančio tarp dangaus ir žemės, troškimas priimti gyvenimą su visomis jo dovanomis ir negandomis. Gražus literatūrinis pasakojimas, graudinantis nelengvais veikėjų išgyvenimais, vedančiais galutinėje gyvenimo stotelėje į viltingą ir šviesų pomirtinį gyvenimą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Alina Bronsky "Paskutinė babos Dunjos meilė"

Alina Bronsky. „Paskutinė babos Dunjos meilė“ – Vilnius: Aukso žuvys, 2019 – 132 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Po labai sėkmingo TV serialo Černobylis, kuriame minimas ir Lietuvos vardas, o Fabijoniškėse nesuremontuoti butai, išlaikę Sovietų Sąjungos interjerą, tapo užsienio lankytojams medaus koriu. Neslėpsiu, net pačiam būtų smalsu apsilankyti viename iš tų „užkonservuotų“ laikmečio korių Fabijoniškėse. Tačiau susidomėjimas Černobyliu, sakyčiau, sprogo ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu: statomi spektakliai, skaitoma Svetlanos Aleksijevič dokumentinė proza Černobylio malda, vėlei susidomėta dokumentiniais filmais, faktais, išlikusių gyvųjų liudijimais. Regis, radiacijos išėsta Ukrainos dėmė tapo ir naujosios kartos pažinimo trauka ir savotišku nauju mados bei verslo klyksmu, pavyzdžiui, marškinėliai su Černobylio užrašu ir vaizdais, nes taip atrodyti kaip Černobylio laikais, dabar yra cool, beveik taip pat cool, kaip nešioti Bexit ženklą – paryškintą arba perbrauktą raudonai, priklausomai nuo to, kokios tavo politinės pažiūros šiuo klausimu.

Vokiečių rusų kilmės rašytoja Alina Bronsky (g. 1978) pakliuvo su savo knygele Paskutinė babos Dunjos meilė (vok. Baba Dunjas letzte Liebe) visai ne dėl Černobylio mados, o dėl gerų literatūrologų rekomendacijų. Tai pirmoji mano skaityta knyga iš aštuonių lietuviškai išverstų autorių, kurių www.keliautojailaiku.lt vertimų projektą parėmė ES. Aštuonios knygelės yra skirtos nubrėžti laikmečio istorinius punktyrus palei Europos kultūrinius periferijas grožinės literatūros priemonėmis. Galima sakyti, kad knyga atlieka edukacinę funkciją, bent jau toks pirminis šio projekto siekis, bet man Paskutinė babos Dunjos meilė, pasakojanti apie dabartį, praėjus trims dešimtmečiams nuo Černobylio katastrofos, visgi labiau veikia kaip grožinė literatūra.

Išties literatūroje retas reiškinys pasakoti apie dabarties perspektyvas tų gyventojų, kurie turėjo palikti Černobylio gyvenamąsias apylinkes dėl didelės radiacijos. Iki šiol sklando legendos, kad vietos vandenyse veisiasi neregėto dydžio šamai, po apylinkes laksto dvigalvės mutavusios stirnos ir šiaip gausu gyvūnijos bei augalijos anomalijų. Po maždaug 30 metų baba Dunja, palikusi civilizuotą pasaulį, grįžta į uždarą, ilgai iki tol negyventą Černobylio zoną, savo senąją sodybą ir kurį laiką gyvena su vietos seniais. Asketiškoji baba Dunja pilna gyvenimiškos išminties, nors ir sunkios senatvinės sveikatos, kamuojama nepritekliaus, ji vis tiek renkasi vietos žemę.

Alina Bronsky

Skaitant kyla klausimas, kokia vidinė motyvacija verčia tuos kaimo žmones spjauti į įspėjimus ir rinktis užterštą radiacija vietą – nostalgija buvusiems laikams, santvarkai, tėvų ir jaunystės žemei. Veikėjai atrodo izoliuoti savo noru savame gete, kur galioja savitas kultūrinis mentalitetas, saviti socialiniai ryšiai. „Čia nėra sutarto laiko, terminų spaudimo. Ir savo kasdienius darbus mes atliekame tarytum žaisdami. Imituojame tai, ką žmonės paprastai veikia. Iš mūsų niekas nieko nesitiki. Mums nereikia vakare laiku gultis nei ryte laiku keltis. Jei norim, galim viską atlikti atvirkštine tvarka. Žaidžiame savo dieną taip, kaip vaikai su lėlėmis ir mediniais lėlių nameliais žaidžia gyvenimą (p. 90).“ Nesunku suprasti, kad civilizacijos beprotiškas tempas senukams atrodo labiau kenksmingas nei aplinkos radiacija, nes tik laiko klausimas, kuris greičiau pakirs žmogų.

Geriausia babos Dunjos draugė Marja serga depresija, jos vienintelis gaidys atsiduria puode ir tampa šios apysakos simboliu: tai, kas gražiai gieda gyvenimo vidurvasarį, anksčiau ar vėliau numiršta, tai gyvenimo ir visatos dėsnis. Babos Dunjos paveikslas kuriamas kiek tiesmukas, pilna paprasto gyvenimo suvokimo, gyvenanti savo praeities labirintuose, jos pasakojime veriasi tai, ką tik iš pradžių galima pavadinti cinizmu, tačiau tai sveikas gyvenimiškas humoras. Lengvu stiliumi perteiktas potrauminės epochos žmonės, atitrūkusius per laiką nuo elektrinės reaktoriaus sprogimo įvykių, tarsi vėlės grįžta prie savųjų ištakų.

Knygoje įvyksta vienas esminis kriminalinis įvykis, kuris tampa ištikimybės išmėginimu počernobylinei komunai, o baba Dunja – visų tų įvykių priešakyje kaip lyderė. Nors jos kriminalinis nuotykis knygoje išdėstytas kaip holivudiniame filme – kiek truputį naiviai neįtikėtinai, tačiau „povandeninė“ pasakojimo srovė leidžia atskleisti kur kas platesnėms šios istorijos potekstėms. Visų pirma komplikuotiems babos Dunjos ir jos dukters Irinos, gyvenančios Vokietijoje, santykiams, dukters ir motinos kaltės jausmui, kad dukra negali pasirūpinti motina, nes šioji nusprendė grįžti į kenksmingą zoną. Taip pat išskleidžiamas ir babos Dunjos dabarties pasaulio pajautos, kurios pasakojimo tėkmėje retkarčiais sutviska magiškojo realizmo atšvaitais: įvykiuose pradeda dalyvauti jau kadaise miręs Dunjos vyras ir netgi nudaigotas gaidys. Tačiau A. Bronsky magišku realizmu nespekuliuoja, ji veikiau kuria babos Dunjos senatvinį išminties teleskopą, per kurį galima pamatyti sąveikaujančių praeities ir dabarties ryšių regimybę.

Paskutinė babos Dunjos meilė, kaip ir pačios knygos pavadinimas sako, kad tai kartu nostalgiška knyga, kur gyvenimiškoje išmintyje veriasi humoras, „pabarstytas“ Rytų Europos kultūriniais elementais, ypač provincialaus, bet nebūtinai kvailo žmogaus sockultūriniais elementais, per kuriuos iš dalies galėjau identifikuoti ir savo paties senelių pasaulėžiūrą. Lengvai perskaitoma knygelė tampa tikru skanėstu, bet svarbiausia, kad autorė sukuria universalų literatūrinį nuotykį, kuris patiks neišrankiems, o kartu ir literatūros gurmanams. Kiekvienas šioje istorijoje ras pasislėpusių savų „razinkų“.

Jūsų Maištinga Siela