Filmas: "Tokie smulkūs dalykai" / "Small Things Like These"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kai prieš daugiau nei metus perskaičiau airių rašytojos Claire Keegan romaną „Tokie smulkūs dalykai“, buvau išties labai maloniai nustebintas, kaip autoriai tokiomis minimaliomis, regis, pastangomis pavyko atskleisti žmogaus gerumą. Žinoma, pagalvojau apie belgų režisieriaus Tim Mielants galimybes realizuoti kine išskirtinę knygos atmosferą, tad savotiškai ir gan, neslėpsiu, skeptiškai nusiteikęs laukiau jo ekranizacijos „Tokie smulkūs dalykai“ (angl. Small Things Like These) (2024), pastarąjį kuo puikiausiai įvertino kino kritikai, na, o pavieniai žiūrovai jau nuomonių išsako pačių įvairiausių.

 

Pasakojimo laikas vyksta 1985-aisiais Airijoje, mažame angliakasių miestelyje. Sunkiai galą su galu suduriantys airiai iš visų jėgų stengiasi išsilaikyti darbo rinkoje, kad galėtų išlaikyti šeimas. Dėmesio centre – bene žymiausio airių aktoriaus Cillian Murphy sukurtas veikėjas Bilas Furlongas, užaugęs ir turtingo dvaro prižiūrėtas kaip tarnaitės sūnus (nuoroda, kad jis buvo visgi turtuolio pavainikis, todėl šiek tiek prižiūrimas). Turėdamas šiokių tokių nuoskaudų dėl savo našlaičio situacijos su gailesčiu žiūri į kitų našlaičių, ne taip pasisekusių, likimus. Nuo pat 1922-ųjų iki 1998-ųjų Airijoje realiai veikė vienuolynai, kurie priimdavo puolusias jaunas ir netikėjusias, nėščias magdalietes, kurias paslėpdavo nuo pasauliečių, kol šios pagimdys nesantuokinius kūdikius ir juos atiduos įsivaikinti pasiturintiems. Apie šias jaunas kaip puolusias merginas ir jų pavertimą skalbėjomis vergėmis jau prirašyta knygų, prikurta ir kino filmų, tad iš dalies „Tokie smulkūs dalykai“ irgi apie tai, tik kur kas subtiliau. Taigi žinodamas našlaičių dalią, Bilas su atjauta (ne taip kaip daugelis) žvelgia į tas merginas, atiduotas vienuolėms sadistėms, kur Dievo gailestingumas tėra tik vieno didelio bažnyčios smurtinio akto demoniškoji imitacija, neturinti nieko bendro su tikėjimu.

 

Pats Bilas nuolat permąsto savo būsimų penkerių dukterų likimus ir kai vieną dieną jis padeda vienai magdalietei, pasislėpusiai anglių sandėlyje, gauna įspėjimą iš motinėlės, kad ji neapsikęs, jeigu jis išduosiąs tai, ką regėjęs, kad ji pasistengsianti užkirsti kelią jo paties dukterims ko nors pasiekti gyvenime. Iš tikrųjų žiūrovas yra priverstas stebėti, kaip pasielgs jautrusis Bilas: ar jis galvos apie savo asmeninį dukterų gyvenimą, ar ryšis gelbėti nepažįstamos merginos gyvenimą. Moralinė dilema paliečiama labai subtiliai, netgi motinėlės ir Bilo pokalbiai tampa manipuliatyvus, alegoriški, tačiau iš pusės žvilgsnio kuo puikiausiai suprantami.

 

Veiksmo filme išties ne tiek jau ir daug, bet per mažą istoriją papasakojama juodoji Airijos visuomenės istorija, kuri apjuosta tyla (tik nepiktinkime mūsų Bažnyčios), tad tyliuoju pritarimu buvo leista visa tam bujoti. 1985, atrodo, kad tai laikai po Seksualinės revoliucijos ir daugelis išsivadavę nuo religinių įsitikinimų, tačiau gana izoliuotai Airijai ir jos žmonėms tai vis dar įsigalėjusi pikta stigma ir religija, skurdas, moterų reputacija vis dar labai svarbi visuomenėje, o tai yra destruktyvi galia valdyti vienkryptį žmonių smerkimą. Šiaip filmas man pasirodė kiek geresnis nei paprastas vidutinis filmas, tačiau didelių emocijų visgi nesukėlė. Knygą skaitydamas tą Bilą įsivaizdavau kaip itin geros širdies, atlapaširdį ir neegoistinį žmogų, kuris drąsiai renkasi ne pačius lengviausius sprendimus, o filme Cillian Murphy sukurtas Bilas atrodo toks kaip primuštas šunelis, nedrąsus, tas, kuris net į akis kalbėdamas nežiūri. Bilo gerumą filmą iš esmės atsveria jo trapumas, pažeidžiamumas ir paliktos praeities traumos. Knyga nuteikė viltingai ir kalėdiškai, filmas visgi toks airiškai šaltokas, tamsokas ir niūresnis tonas, bet tai nereiškia, kad filmas nevykusi ekranizacija. Šiaip filme man Bilas asocijuojasi su Jono Biliūno novelės „Lazda“ pagrindiniu veikėju, kuris pasikabina lazdą, su kuria kažkada šaltyšius vos nenuvarė daužydamas jo paties į kapus. Visos istorijos prasmė labai biliūniška: žmogus patyręs skriaudą atveria pasauliui širdį, nes tik patyręs pats sunkumą gali atjausti kitus.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela

Serialas: "Sostų karai" (Sostų žaidimas) / "Game of Thrones" (1 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Itin retas atvejis, kada serialams suteikiu antrą šansą mane sudominti. Kol visi dūsauja laukdami kiekvieno „Sosto karų“ epizodo, man net siutas ima: kodėl šis serialas manęs „nepaėmė“? Beveik prieš trejetą metų leidausi į pirmąjį sezoną ir beveik vienu ypu pažiūrėjau kokias 7 serijas, kol pasakiau: užteks, nebesikankink. Tąkart kažkaip serialas man nepasirodė itin vertas dėmesio, kuris sudomintų nebent Hario Poterio gerbėjus, tačiau ilgai vietos neradau, kol nusprendžiau vėl viską pažiūrėti iš naujo ir užbaigti pirmąjį sezoną. Nebuvo jau taip skausminga, kaip galėjau tikėtis, netgi priešingai – įdomu ir azartiška pasidarė, kad nusprendžiau po šio sezono pratęsti savo seansus ir antrajame sezone.

Koks įspūdis perplaukus pirmąjį sezoną? Įdomu. Intriguoja. Tai tikriausiai brangiausias HBO amerikiečių TV kanalo projektas, pirmasis sezonas atsiėjo 60 milijonų JAV dolerių. Ir šiaip dėl įdomumo – serialas įtrauktas į brangiausių serialų top 10-uką. Ko galima tikėtis iš brangaus serialo? Ogi prabangos, įspūdingų vaizdinių su kokybiškais vaizdo efektais. Serialas pastatytas pagal George R. R. Martino knygų seriją „Ledo ir ugnies giesmė“ – visas 7 knygas turime lietuviškai, kiek internetas kužda, tai netrukus turėtų pasirodyti anglų kalba ir aštuntoji šios serijos knyga, ar tai reiškia, kad serialas, kuris turėtų užsibaigti 7-uoju sezonu, irgi bus pratęstas? Kol kas viskas lieka neaišku. Romano pirmoji dalis „Sostų žaidimas“, pagal kurią pavadintas visas serialas ir pažodinis vertimas būtų tikslesnis, nei „Sostų karai“, pasirodė 1996 metais, serija buvo sumanyta kaip trilogija, bet netrukus ji išsiplėtė ir tapo tomais.

Grįžtant prie pirmojo sezono, galiu pasakyti, kad prikelti viduramžius televizijos ekranui buvo teisingas žingsnis. Visiems jau buvo kiek pabodę Hario Poterio nuotykiai, o „Saulėlydis“ išgyvenantis 2011 metais jau paskutinius šlovės metus, pamažu ėmė taip pat blėsti, tad strategiškai „Sostų karai“ startavo vietoj ir laiku, pelnydami vieną žiūrimiausių TV serialų planetoje. Ir šį reitingą jis išlaikė iki šių dienų. Magijos apsėstas karalystes, jų valdovų intrigas, žudynes ir strategijas – štai ką siūlo „Sostų karai“. Seriale suderintos batalinės kovos, masinės scenos, meilė, erotika, truputis nuogybių, žiupsnelis šeimos vertybių ant teisingumo ir neteisybės svarstyklių – tai ko reikia neišpuikusiems vidutiniams žiūrovams, kurie renkasi serialą pagal taip, kaip jis geba juos suintriguoti. „Sostų karai“ suintriguoja – tą kuo puikiausiai rodo reitingai.

 Broliai Starkai iš Šiaurės tikriausiai neatstiktinai parinkti mielais veideliais...

 Kokias intrigas ruošia karalienė ir jos sūnus?

 Viena iš netikėčiausių scenų - pakvaišusios valdovės maitinimas krūtimi savo išlepintą sūnų.

 Sean Bean vaidmuo.

 Pagrindiniai aktoriai duoda interviu.

 Kadras iš serialo.

 Vienas labiausiai kvailiausiai besielgiančių veikėjų pirmajame sezone buvo ji.

 Kit Harington'as Jon Snow vaidmenyje.

 Pirmojo sezono didžiausi intrigantai.

Kas būtent mane pat suintrigavo pirmajame sezone? Kol kas siužetas eina keliomis šeimos valdovų linijomis, pasklidusiomis po geografines vietovės. Akivaizdu, kad šiaurė nori sukilti prieš despotiškus pietus, tačiau užjūryje, dar piečiau, yra baltaplaukė karalienė drakono krauju, tik laiko klausimas, kada ji persikels į užjūrį ir įsilies į įtakingųjų konfliktą. Taip, įtakingųjų intrigos žavi, žavi visa tai, ką retkarčiais perskaitome antraštėse prie kriminalų – prievarta, kraujomaiša, šantažas, - visa tai tikrai rasite. Bene didžiausias siužeto laimėjimas – ne visada gėris nugali blogį ir ne visada teisingasis išlieka gyvas. Dėl viso pikto, soste kaip tik patenka „blogiečiai“, kurie mikliai sukelia nepasitenkinimą. Bene didžiausias šio sezono įdomumas yra didžiulė ledo siena šiaurėje, sauganti pasaulio galą nuo už jos glūdinčių paslapčių, keistų būtybių, tačiau šioji istorija dar kol kas šiame sezone neišvystyta, tačiau beveik neabejoju, kad kituose sezonuose tai bus tikrai įdomu.

Šio sezono žvaigždė aktorius Sean Bean, kuris atliko puikų karaliaus patikėtinio iš šiaurės vaidmenį, bet kaip ir buvo galima tikėtis, geriems ir prie manipuliacijos nepratusiems personažams, kurie yra arti karaliaus – ilgai išbūti nelemta. Iš esmės šis serialas iškėlė tokias iki tol nežinomas žvaigždes kaip Kit Harington, kuris puikiai pamažu adaptuojasi kine ir pradeda kurti gerus vaidmenis geruose filmuose. Pirmajame sezone pasirodęs laukinių karalius Jason Momoa, kuris atliko laukinio galiūno vaidmenį irgi stebina savo stotu. Apskritai kalbant, kiekvienas ryškesnis vaidmuo buvo atliktas įdomiai ir tiko pasirinktiems aktoriams. Tą įrodo ir netrukus po pirmojo sezono debiuto užgriuvę įvairūs apdovanojimai ir nominacijos.

Manau, mano sugrįžimas prie šio serialo buvo vasariškai teisingas. Kol kas atsikvėpsiu, stebėdamas serialą „Oranžinė – tai nauja juoda“, o po to grįšiu prie antrojo sezono, tikėdamasis neatsilikti ne tik nuo mados, bet ir nuo seriale kurpiamų intrigų. Ir dar – ačiū Dievui už mažą kiekį serijų skaičių sezone, nes kitaip fiziškai nebūčiau pajėgus visko sužiūrėti ir pasimėgauti! 

Jūsų Maištinga Siela