Dienos citata. Filosofas Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis apie tai, kad niekada iš istorijos nepasimokome

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Absoliučiai pritariu Hegeliui!

 

„Iš istorijos mes pasimokome to, kad mes niekada nieko nepasimokome.“ Georg Wilhelm Friedrich Hegel

 

Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis, viena iš svarbiausių Vakarų filosofijos figūrų, gimė Štutgarte, Vokietijoje, 1770 metais. Jo intelektualinė kelionė prasidėjo Tiubingeno teologijos seminarijoje, kur jis studijavo kartu su būsimais garsiais vokiečių intelektualais – poetu Friedrichu Hölderlinu ir filosofu Friedrichu von Schellingu. Jau studijų metais jis susidomėjo graikų filosofija ir religija, tačiau taip pat jautė didelę simpatiją Prancūzijos revoliucijos idealams – laisvei ir racionalumui. Baigęs studijas, Hegelis dirbo namų mokytoju ir gilinosi į įvairių filosofų, ypač Immanuelio Kanto, darbus. Šis laikotarpis buvo svarbus jo mąstymo formavimuisi, nors jis dar ir nebuvo sukūręs savo unikalios filosofinės sistemos. 1801 metais Hegelis pradėjo dėstyti Jėnos universitete, o 1805 metais tapo profesoriumi. Būtent Jėnos laikotarpis buvo itin produktyvus – čia jis parašė vieną svarbiausių savo veikalų, „Dvasios fenomenologiją“. Šis kūrinys išleistas 1807 m., Napoleonui okupavus Jėną, ir, kaip legenda pasakoja, Hegelis jį baigė rašyti stebėdamas, kaip per miestą žygiuoja Napoleono kariai.

 

Po Jėnos universiteto uždarymo, Hegelio gyvenimas tapo mažiau stabilus – jis dirbo laikraščio redaktoriumi, vėliau – gimnazijos direktoriumi Niurnberge. Šiuo laikotarpiu jis subrandino savo pagrindines idėjas apie valstybę ir teisę, kurias vėliau išplėtojo savo darbuose. Tačiau didžiausias pripažinimas atėjo 1816 metais, kai jis tapo Heidelbergo universiteto profesoriumi. Ten jis parašė „Filosofijos enciklopediją“, kurioje glaustai ir sistemingai išdėstė savo filosofiją. Šis veikalas tapo atspirties tašku būsimiems studentams ir mąstytojams, norintiems suprasti sudėtingą Hegelio mąstymą. Tačiau didžiausią įtaką ir šlovę jis pelnė 1818 metais, persikėlęs į Berlyną, kur jam buvo suteikta profesoriaus vieta Berlyno universitete, laikytame svarbiausiu to meto Vokietijos mokslo centru.

 

Berlyno laikotarpis buvo Hegelio karjeros viršūnė. Jis tapo įtakingiausiu ir labiausiai gerbiamu filosofu Vokietijoje. Jo paskaitas lankė minios studentų, o jo įtaka išsiplėtė įvairiose srityse, nuo teisės ir politikos iki meno ir religijos. Šiuo laikotarpiu Hegelis išleido „Teisės filosofijos pagrindus“, kuriame išdėstė savo teoriją apie valstybę ir visuomenę. Jis taip pat daug dėmesio skyrė istorijos filosofijai, tikėdamas, kad istorija yra racionalus procesas, vedantis link laisvės ir sąmonės išsivystymo. Hegelio filosofija, paremta dialektika – tezių, antitezių ir sintezių principu – tapo dominuojančia Vokietijoje ir vėliau padarė didžiulę įtaką tokiems mąstytojams kaip Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas. Jo idėjos paliko gilų pėdsaką visoje šiuolaikinėje filosofijoje.

 

Nepaisant savo didelės įtakos, Hegelis mirė staiga, 1831 m. lapkričio 14 d., Berlyne, per choleros epidemiją. Jo mirtis nutraukė vieną produktyviausių intelektualinių karjerų. Po mirties jo mokiniai ir pasekėjai susiskirstė į dvi pagrindines stovyklas: „jaunuosius hegelininkus“, kurie interpretavo jo filosofiją kaip revoliucinį kvietimą keisti visuomenę, ir „senąją hegelininkų mokyklą“, kurie matė jo mąstymą kaip konservatyvią esamos tvarkos pateisinimą. Šis skilimas rodo Hegelio mąstymo sudėtingumą ir jo gebėjimą įkvėpti skirtingas, o kartais net prieštaraujančias idėjas. Jo palikimas yra gyvas ir šiandien, o jo filosofija tebekelia diskusijas ir iššūkius šiuolaikiniams mąstytojams.

 

Ši Voltero mintis, kurią Hegelis savaip perteikė ir yra šioje citatoje, yra gilesnė nei paprastas pesimizmas. Ji atspindi tris pagrindinius aspektus, kurie lemia, kodėl istorijos pamokos kartojasi. Pirma, tai susiję su žmogiškąja prigimtimi. Žmonės iš prigimties yra linkę į aistras, godumą, baimę ir ambicijas, kurios dažnai užgožia racionalų mąstymą ir praeities patirtį. Istorija rodo, kad šios ydos nuolat pasireiškia, nepaisant praeities pasekmių. Pavyzdžiui, galios troškimas vedė prie įvairių imperijų žlugimo, bet tai netrukdo naujiems lyderiams siekti tos pačios galios. Antra, daugelis žmonių tiesiog ignoruoja istoriją, laiko ją nuobodžiu dalyku, nesusijusiu su dabartimi. Dėl to jie neturi pakankamai žinių, kad atpažintų pasikartojančius modelius ir išvengtų tų pačių klaidų. Istorija tampa tiesiog įvykių sąrašu, o ne gyva pamoka. Trečia, visuomenės kolektyvinė atmintis yra trumpalaikė. Naujos kartos neturi tiesioginės praeities įvykių patirties ir gali būti lengvai įtikintos, kad „šį kartą viskas bus kitaip“. Propaganda, mitai ir tendencingas istorijos interpretavimas dar labiau apsunkina objektyvių išvadų darymą, todėl tos pačios ideologinės ir politinės klaidos gali atgyti nauju pavidalu.

 

Nors Volteras skeptiškai žiūrėjo į žmonių gebėjimą mokytis, Hegelis (nors ir ne su šiais konkrečiais žodžiais) turėjo labiau optimistinės, nors ir sudėtingos, istorijos filosofijos. Jis tikėjo, kad istorija nėra chaotiškas įvykių kratinys, o racionalus procesas, kuriuo Žmonijos Dvasia (Geist) siekia didesnio sąmoningumo ir laisvės. Hegelis teigė, kad kiekvienas istorinis įvykis yra logiškas ankstesnių įvykių rezultatas. Jis manė, kad klaidos ir konfliktai yra būtina šio dialektinio progreso dalis, kuri galiausiai veda prie tobulesnės socialinės ir politinės tvarkos. Kitaip tariant, pasak Hegelio, mes galime ir turime mokytis iš istorijos, ir tai yra būtina sąlyga, kad pasiektume pažangą. Taigi, nors abiejų mąstytojų mintys gali atrodyti panašios, Volteras akcentavo žmonių nesugebėjimą mokytis, o Hegelis tikėjo, kad mokymasis iš praeities yra ne tik įmanomas, bet ir privalomas, norint pasiekti tobulumo.

 

Maištinga Siela

Kelionė: Kolmaras, Prancūzija / Colmar, La France

 

Sveiki,

 

Šią liepą teko pabuvoti Prancūzijos regiono Elzaso trečiajame pagal dydį mieste Kolmare. Pats miestas gal ir nėra labai didelis, viso labo tik 70 tūkstančiai gyventojų, tačiau senamiestis su išsišakojusiais Reino upės kanalais atrodo toks dailus, tarsi iš atviruko. Pats miestas rašytiniuose šaltiniuose jau minimas IX amžiuje, taigi mena karaliaus Karolio Didžiojo laikus. Kadangi miestas šalia Strasbūro ir iš esmės netoli sienos su Vokietija, šis miestas, bent jau man, primena labiau vokiškos architektūros principus. Visai nenuostabu, nes Kolmaras prancūziškai rašosi Colmar (su kalmarais, jūrų gyventojais, tikrai neturi nieko bendra!), priklausė tai prancūzams, tai vokiečiams. Miestą buvo okupavę ir švedai per vadinamąjį Trisdešimtmetį karą. Nepaisant karų, nuolatinių pasikeitimų, Kolmaro senamiestis ir architektūriniai paminklai stebėtinai išsilaikę puikiai. Kas gero mieste, siūlau pasižiūrėti mano paties parengtą nuotraukų reportažą.

P. S. Kolmaras yra įtrauktas į top10 gražiausių Europos miestų. 

Kolmaro senamiestį vagoja patys įvairiausi kanalai, primena šiek tiek Veneciją. Tai gėlas vanduo, atitekantis iš Reino upės. Jais viduramžiais ir vėliau buvo leidžiamos žuvys, kurias vėliau buvo patogu sugauti ir turėti nuolat šviežios žuvies.

Tai Šv. Martyno bažnyčia (St Martin's Church) Kolmare, pastatyta 1365 metais, ir kelios nuotraukos iš vidaus interjero. Nežinau, kelinta tai bažnyčia, į kurią užeinu, tai jau gal ir net kokia šimtoji, ir visos man Vakarų Europoje daugiau ar mažiau panašios. Nepaisant to, viduje tamsu, gotikos stilius, nuostabūs vitražai, tiesa, kaip supratau, visgi vitražai ne iš gotikos laikų, o XIX amžiaus atnaujinimas.

Tai garsaus prancūzo Frederiko Ogiusto Bertoldžio (Frédéric-Auguste Bartholdi, 1834-1904) muziejus. Kas nežino šio skulptoriaus, tai verta paminėti, kad būtent jis suprojektavo Laisvės statulą Amerikai, kuri dabar stovi Niujorke. Bertoldis buvo kilęs iš Kolmaro iš vokiečių protestantų pasiturinčios šeimos, o Kolmaras – jo gimtasis miestas, skulptoriaus paveldą tvarko miestelėnai.

Frederikas Ogiustas Bartoldis

Po visą miestą ant grindinio galima pamatyti štai tokias inkrustuotas rodykles su Laisvės statulos atvaizdu. Jomis paženklintas visas Kolmaras ir rodo kryptį link Bertoldžio muziejaus.

Tai paties Bertoldžio suprojektuota skulptūra jo muziejaus kiemelyje prie įėjimo.

Vienas garsiausių ir gražiausių architektūrine prasme laikomų Kolmaro pastatų. Sakoma, kad japonų anime (animacinių filmų) kūrėjai, ieškodami savo filmams įkvėpimo, būtent nusižiūrėjo šį namą ir pradėjo kurti savo animaciniuose filmuose panašiu stiliumi pieštus namukus.

Kolmare pilna kavinių, užeigų, vyninių, o jų fasadai dekoruoti išskirtiniu dizainu.

Šis rožinis pastatas kitapus kanalo kranto žymus tuo, kad jame apsistodavo žymusis filosofas Volteras (1694-1778). Sakoma, kad jis Kolmaro negalėjęs pakęsti ir progai pasitaikius visada pašiepdavo šį miestą. Iš kitos pusės, žinant Voltero būdą, tai kodėl jis apsistodavo Kolmare ir netgi čia parašė savo žymų veikalą?

Čia matosi Kolmaro senamiesčio pagrindinio turgaus fasadas, kuris veikia iki šių dienų. Nors Elzasas ir Kolmaras garsėja baltaisiais gandrais, kurių atvaizdais daug kas dekoruota, tačiau būtent Kolmarą galima laikyti ančių kepenėlių sostine. Ilgą laiką būtent Kolmaras tiek karaliams, tiek pasiturintiems tiekdavo čionai užaugintas ir pagamintas ančių kepenėlių produktus. Šiuo metų gyvūnų teisių aktyvistai priešinasi ančių šėrimui ir skerdimui, nes šeriamos antys apauga riebalais, taigi ir jų kepenys padidėja, tad, sakoma, kad negali paskirti, todėl kenčia.

Kai kuriuose kanaluose iš tikrųjų yra valčių, kuriais galima pasiplaukioti kaip Venecijoje. 

Kitose nuotraukose pasigrožėkite išskirtine Kolmaro architektūra.

Jūsų Maištinga Siela