Dailė. Pieteris Bruegelis Vyresnysis (Pieter Bruegel de Oude), paveikslas "Aklieji veda akluosius", 1568

 

Sveiki!

Kaip man patinka šis paveikslas!

Šio žymaus paveikslo autorius yra XVI amžiaus Nyderlandų renesanso genijus Pieteris Bruegelis Vyresnysis (Pieter Bruegel de Oude), garsėjęs savo giliais, filosofiniais bei moralizuojančiais kūriniais, kuriuose pagrindinis dėmesys skiriamas kasdieniam gyvenimui, žmonių ydoms ir gamtos didybei. Paveikslas, sukurtas 1568 metais, vaizduoja šešis regos negalią turinčius vyrus, kurie grandine vedami vienas kito per laukus žengia nelaimės link, mat jų lyderis jau kritęs į griovį. Kompozicija sukonstruota taip, kad žiūrovas iškart matytų neišvengiamą dramą: akli keliautojai sustyguoti į vieną judančią liniją, o jų veidų išraiškos atskleidžia vis didėjančią baimę bei nesuvokimą, kas jų laukia priekyje.

Pats paveikslas tapo vienu paskutiniųjų ir brandžiausių menininko darbų, kuriame atsiskleidžia jo meistriškumas perteikti judesį ir psichologinę įtampą. Fone matoma rami kaimo peizažo panorama su bažnyčios bokštu aštriai kontrastuoja su priekiniame plane vykstančia tragedija, taip pabrėžiant pasaulio abejonę ir atsiribojimą nuo žmonių paklydimų. Kiekvieno veikėjo fizinis defektas ir aklumas pavaizduoti itin anatomiškai tiksliai, o tai rodo didžiulį Bruegelio stebėjimą bei gebėjimą subtiliai sujungti realistišką detalumą su filosofine potekste.

Pagrindinė šio kūrinio idėja remiasi gilia universalia tiesa apie dvasinį aklumą, žmonijos pasimetimą ir autoritetų krizę. Paveikslas siunčia aiškų perspėjimą, kad kuomet visuomenę ar atskirus individus veda tie, kurie patys yra akli gyvenimo tiesoms, moralčiai ar išminčiai, galutinė stotelė neišvengiamai bus pražūtis. Toks idėjinis lygmuo padaro šį XVI amžiaus kūrinį stebėtinai aktualų bet kuriais laikais, kuomet susiduriama su masine manipuliacija, ignoravimas ar klaidingų lyderių pasekimu.

Paveikslo centrinė metafora giliausiai įsišaknijusi bibliniame motyve, tačiau menininkas ją išplėtė iki plataus socialinio bei filosofinio lygmens. Visi šeši vyrai, susikibę ar įsikibę vienas į kitą per lazdą, simbolizuoja visuomenės sluoksnius, aklai sekančius paskui savo vadovus, ideologijas ar ydas, nepastebėdami bedugnės krašto. Griovys, į kurį krenta pirmieji ir paskui save tempia likusius, yra negailestingas žmonijos klaidų, puikybės ir dvasinio pasimetimo simbolis, paverčiantis šią kelionę fatališka grandinine reakcija.

Pagrindinis šio paveikslo įkvėpimo šaltinis yra Naujajame Testamente esantis Evangelijos pagal Matą epizodas, kuriame Kristus, kalbėdamas apie fariziejus, ištaria garsiąją frazę: „Jei aklas aklą vedžios, abu į duobę įkris“. Pieteris Bruegelis Vyresnysis šią trumpą biblinę parabolę sugebėjo paversti galingu vizualiniu epu, kuris iki šiol priverčia žiūrovus sustoti, susimąstyti apie savo pačių pasirinkimus bei gebėjimą matyti tiesą aplinkiniame pasaulyje.

Maištinga Siela

Dienos citata. Filosofas Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis apie tai, kad niekada iš istorijos nepasimokome

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Absoliučiai pritariu Hegeliui!

 

„Iš istorijos mes pasimokome to, kad mes niekada nieko nepasimokome.“ Georg Wilhelm Friedrich Hegel

 

Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis, viena iš svarbiausių Vakarų filosofijos figūrų, gimė Štutgarte, Vokietijoje, 1770 metais. Jo intelektualinė kelionė prasidėjo Tiubingeno teologijos seminarijoje, kur jis studijavo kartu su būsimais garsiais vokiečių intelektualais – poetu Friedrichu Hölderlinu ir filosofu Friedrichu von Schellingu. Jau studijų metais jis susidomėjo graikų filosofija ir religija, tačiau taip pat jautė didelę simpatiją Prancūzijos revoliucijos idealams – laisvei ir racionalumui. Baigęs studijas, Hegelis dirbo namų mokytoju ir gilinosi į įvairių filosofų, ypač Immanuelio Kanto, darbus. Šis laikotarpis buvo svarbus jo mąstymo formavimuisi, nors jis dar ir nebuvo sukūręs savo unikalios filosofinės sistemos. 1801 metais Hegelis pradėjo dėstyti Jėnos universitete, o 1805 metais tapo profesoriumi. Būtent Jėnos laikotarpis buvo itin produktyvus – čia jis parašė vieną svarbiausių savo veikalų, „Dvasios fenomenologiją“. Šis kūrinys išleistas 1807 m., Napoleonui okupavus Jėną, ir, kaip legenda pasakoja, Hegelis jį baigė rašyti stebėdamas, kaip per miestą žygiuoja Napoleono kariai.

 

Po Jėnos universiteto uždarymo, Hegelio gyvenimas tapo mažiau stabilus – jis dirbo laikraščio redaktoriumi, vėliau – gimnazijos direktoriumi Niurnberge. Šiuo laikotarpiu jis subrandino savo pagrindines idėjas apie valstybę ir teisę, kurias vėliau išplėtojo savo darbuose. Tačiau didžiausias pripažinimas atėjo 1816 metais, kai jis tapo Heidelbergo universiteto profesoriumi. Ten jis parašė „Filosofijos enciklopediją“, kurioje glaustai ir sistemingai išdėstė savo filosofiją. Šis veikalas tapo atspirties tašku būsimiems studentams ir mąstytojams, norintiems suprasti sudėtingą Hegelio mąstymą. Tačiau didžiausią įtaką ir šlovę jis pelnė 1818 metais, persikėlęs į Berlyną, kur jam buvo suteikta profesoriaus vieta Berlyno universitete, laikytame svarbiausiu to meto Vokietijos mokslo centru.

 

Berlyno laikotarpis buvo Hegelio karjeros viršūnė. Jis tapo įtakingiausiu ir labiausiai gerbiamu filosofu Vokietijoje. Jo paskaitas lankė minios studentų, o jo įtaka išsiplėtė įvairiose srityse, nuo teisės ir politikos iki meno ir religijos. Šiuo laikotarpiu Hegelis išleido „Teisės filosofijos pagrindus“, kuriame išdėstė savo teoriją apie valstybę ir visuomenę. Jis taip pat daug dėmesio skyrė istorijos filosofijai, tikėdamas, kad istorija yra racionalus procesas, vedantis link laisvės ir sąmonės išsivystymo. Hegelio filosofija, paremta dialektika – tezių, antitezių ir sintezių principu – tapo dominuojančia Vokietijoje ir vėliau padarė didžiulę įtaką tokiems mąstytojams kaip Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas. Jo idėjos paliko gilų pėdsaką visoje šiuolaikinėje filosofijoje.

 

Nepaisant savo didelės įtakos, Hegelis mirė staiga, 1831 m. lapkričio 14 d., Berlyne, per choleros epidemiją. Jo mirtis nutraukė vieną produktyviausių intelektualinių karjerų. Po mirties jo mokiniai ir pasekėjai susiskirstė į dvi pagrindines stovyklas: „jaunuosius hegelininkus“, kurie interpretavo jo filosofiją kaip revoliucinį kvietimą keisti visuomenę, ir „senąją hegelininkų mokyklą“, kurie matė jo mąstymą kaip konservatyvią esamos tvarkos pateisinimą. Šis skilimas rodo Hegelio mąstymo sudėtingumą ir jo gebėjimą įkvėpti skirtingas, o kartais net prieštaraujančias idėjas. Jo palikimas yra gyvas ir šiandien, o jo filosofija tebekelia diskusijas ir iššūkius šiuolaikiniams mąstytojams.

 

Ši Voltero mintis, kurią Hegelis savaip perteikė ir yra šioje citatoje, yra gilesnė nei paprastas pesimizmas. Ji atspindi tris pagrindinius aspektus, kurie lemia, kodėl istorijos pamokos kartojasi. Pirma, tai susiję su žmogiškąja prigimtimi. Žmonės iš prigimties yra linkę į aistras, godumą, baimę ir ambicijas, kurios dažnai užgožia racionalų mąstymą ir praeities patirtį. Istorija rodo, kad šios ydos nuolat pasireiškia, nepaisant praeities pasekmių. Pavyzdžiui, galios troškimas vedė prie įvairių imperijų žlugimo, bet tai netrukdo naujiems lyderiams siekti tos pačios galios. Antra, daugelis žmonių tiesiog ignoruoja istoriją, laiko ją nuobodžiu dalyku, nesusijusiu su dabartimi. Dėl to jie neturi pakankamai žinių, kad atpažintų pasikartojančius modelius ir išvengtų tų pačių klaidų. Istorija tampa tiesiog įvykių sąrašu, o ne gyva pamoka. Trečia, visuomenės kolektyvinė atmintis yra trumpalaikė. Naujos kartos neturi tiesioginės praeities įvykių patirties ir gali būti lengvai įtikintos, kad „šį kartą viskas bus kitaip“. Propaganda, mitai ir tendencingas istorijos interpretavimas dar labiau apsunkina objektyvių išvadų darymą, todėl tos pačios ideologinės ir politinės klaidos gali atgyti nauju pavidalu.

 

Nors Volteras skeptiškai žiūrėjo į žmonių gebėjimą mokytis, Hegelis (nors ir ne su šiais konkrečiais žodžiais) turėjo labiau optimistinės, nors ir sudėtingos, istorijos filosofijos. Jis tikėjo, kad istorija nėra chaotiškas įvykių kratinys, o racionalus procesas, kuriuo Žmonijos Dvasia (Geist) siekia didesnio sąmoningumo ir laisvės. Hegelis teigė, kad kiekvienas istorinis įvykis yra logiškas ankstesnių įvykių rezultatas. Jis manė, kad klaidos ir konfliktai yra būtina šio dialektinio progreso dalis, kuri galiausiai veda prie tobulesnės socialinės ir politinės tvarkos. Kitaip tariant, pasak Hegelio, mes galime ir turime mokytis iš istorijos, ir tai yra būtina sąlyga, kad pasiektume pažangą. Taigi, nors abiejų mąstytojų mintys gali atrodyti panašios, Volteras akcentavo žmonių nesugebėjimą mokytis, o Hegelis tikėjo, kad mokymasis iš praeities yra ne tik įmanomas, bet ir privalomas, norint pasiekti tobulumo.

 

Maištinga Siela