Šios dienos citata: Valdas Papievis apie "Eiti", ėjimo ir judėjimo filosofiją

 

Sveiki,

 

Vėl bernardinai.lt puslapyje aptikau puikią dienos citatą, kurią noriu pasidalyti, nes manau, kad mintimis reikia dalytis su visais, o gerų minčių skleidimas ir yra tas EITI – esminis prasmingos informacijos vaikščiojimas nuo manęs iki jūsų, nuo jūsų iki manęs, tad dalijuosi, nors tik perduodu.

 

„Eiti“ apglėbia visus judėjimus ir man pirmiausia siejasi su lėtumu: net ir važiuodamas greituoju traukiniu gali važiuoti lėtai. Eiti – tai susigrąžinimas to, ką iš mūsų atima nuolatinis bėgimas. Išeiti ne pasivaikščioti, o būtent eiti, kartais su prasimanytu tikslu, kartais be tikslo – klajoti, bastytis. Galiausiai eiti nebe ten, kur akys veda, o kur kojos neša. Be to, eiti – nebūtinai fiziškai. Eiti gali ir gulėdamas ant žolės kokiame skvere ar parke ir žiūrėdamas į medžių viršūnes...“ Valdas Papievis

 

Valdas Papievis, gimęs 1962 metais Anykščiuose, yra vienas išraiškingiausių šiuolaikinių lietuvių prozininkų ir eseistų, išsiskiriantis subtiliu stiliumi ir giliu psichologiniu jautrumu. Didžiąją savo kūrybinio gyvenimo dalį praleidęs Paryžiuje, jis nuosekliai narplioja tapatybės, atminties, vienatvės ir namų ilgesio temas, žvelgdamas į jas per melancholijos ir filosofinės refleksijos prizmę. Jo kūrybai būdinga poetiška kalba, detalūs aplinkos aprašymai ir vidinių išgyvenimų analizė, leidžianti skaitytojui pasinerti į jo personažų mintis ir jausmus. Tarp svarbiausių jo kūrinių galima išskirti romanus „Ruduo provincijoje“, „Eiti“, „Odilė, arba Oro uostų tyla“, bei esė knygas, tokias kaip „Vienos vasaros knyga“. Papievio proza yra lėta, meditatyvi ir kupina egzistencinių apmąstymų, priverčiančių stabtelėti ir susimąstyti apie būties prasmę.

 

Maištinga Siela

Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 44 (3640), 2017 gruodžio 1 d.

Sveiki,

Šiame Literatūra ir menas numerio viršelyje – Valdas Papievis. Pripažintas lietuvių rašytojas. Manau, kad be reikalo leidinys skiria tiek mažai dėmesio rašytojų portretams viršelyje. Ne, geriau kokią nusususią krieno šaknį, nei kažką išties įdomaus, šįkart leidinio numeris neprašovė.

Šis numeris labiau orientuotas į lietuvių literatūros savivertę, tą nusako ne vienas publikuotas straipsnis. Kažkodėl pradėjau nuo Donato Petrošiaus skeltinio Kaip pradingsta knygos, kuriame išsakyta labai įdomi pozicija apie lietuvių literatūros ateitį. Įdomiausioji dalis ta, kad Rašytojų sąjungai (LRS) priklauso 370 žmonių ir 250 žmonių jau per 60 metų. Autorius išreiškia pamąstymų, vertų nuogąstavimų dėl lietuvių literatūros tęstinumo, nes dažnas jaunas autorius išleidęs vieną knygą staiga pasitraukia į kitas sferas. Galima sakyti, kad LRS nebe(pa)traukia naujų narių, kurie turėtų sąlygas savo kūrinių tęstinumui, tačiau tai ne LRS kaltė, bet galimybė jaunam žmogui save realizuoti tiesiog patrauklesnėse sferose, o ir rėmimo iš valstybės nesulaukia, nes juk geriau padidinti procentą karinei sferai, nei, neduotudie, kultūrai.

Ramūnas Čičelis Kūrybinis imperatyvas per Algimanto Mackaus atvejį brėžia įdomų imperatyvinį lietuvių literatūros suvokimą. Man, kaip simpatizuojančiam A. Mackaus poezijai, svarbu suprasti autoritetų praradimo ir gyvenimo tęstinumo tendenciją. Panašia tema tęsia Aistė Kučinskienė straipsnyje Kas ta pasaulio literatūra ir ar mes – taip pat pasaulis? Autorė remdamasi savo tarpkultūrine patirtimi gretina lietuvių rašytojų klasikus (H. Radauską,  Maironį, J. Aistį ir t. t.) su ispanakalbių šalių klasikais, atrasdama ne tik bendras temines sąsajas, bet ir jausenų bei stiliaus tapatumų, taip pabrėždama mintį, kad lietuvių literatūra seniai yra pasaulinė ir tik patys lietuviai jaučiasi literatūroje nevisaverčiai dėl nacionalinių kontekstinių niuansų savo literatūroje. Tokiu straipsniu, manau, galima remtis kokiam dvyliktokam, kuris rašys rašinį, tarkim, apie mokyklinės kūrinių programos pokyčius.

Knygų prese Lina Ožeraitytė Vyrai ir moterys apžvelgia du autorius iš Azijos – Han Kang ir Haruki Murakami. H. Kang Vegetarę jau esu seniai sudorojęs ir ryškesnio įspūdžio kaip kūrinys visgi nepaliko, tad nelabai ši recenzija mane jaudino, kur kas įdomiau atrodė H, Murakami, kurio kūryba dar vis laukia mano knygų lentynoje. Nuostabu, kaip japonai pernelyg nesidomi šiuo autoriumi, o mes, vakariečiai, tiesiog graibstome jo knygas kaip bandeles. Tiesa, kaip ir buvo galima numanyti, jo išverstos debiutinės knygelės neprilygsta didžiausiems autoriaus kūriniams ir recenzentė tą paliudijo.

Jeigu Patricijos Šmit eilėraštis Baltas triušis turėjo mane sujaudinti, tai labai apsirikote – nė kiek nepaveikė karo apsuptyje pasilikęs triušiukas, tačiau interviu su Arkadijumi Babčenka apie Čečėnijos ir Gruzijos karus su Rusija išties jaudino. Primina S. Aleksijevič dokumentiką, tie karo liudijimai iš pirmųjų lūpų tiesiog „pribaigia“ skaitytoją, kad net imi ir atsikvošėji, jog už lango lijęs šešis mėnesius lietus visai gražus ir nereikia čia kasdien burbėti dėl skėčio, kai kitose situacijose, kur tavęs šią akimirką nėra, vyksta skaudus nužmogėjimas.

Jau norėjau mesti skaitymus į šalį, bet „ant durniaus“, sakau, bent užmesiu į pirmas eilutes Mariaus Povilo Elijo Martynenko poezijos absoliučiai nykiu ir neviliojančiu pavadinimu Kontracepcija. Gerai, pavadinimas šūdinas, bet kažkaip įsiskaičiau lyg kokią literatūrinę esė apie subjekto patirtis Briuselyje su transvestitu ir nuolatiniu klausimu „o ką aš čia veikiu?“, kuris šiek tiek mane patį išjudino, nes pradėjau galvoti, o kada aš pats nustojau taip save kankinti tuo klausimu? Matyt, tai galioja iki trisdešimtmečio, o po to, kai liaujasi šie iš esmės beprasmiai klausimai, imi ir pradedi tiesiog gyventi. Martynenko, džiugu, kad atsako į šį klausimą ir man nekyla kitų klausimų, tad jo kontracepcija išties gera ir gal net norėčiau įsigyti būsimą knygą.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Valdas Papievis "Odilė, arba Oro uostų vienatvė"

Valdas Papievis. „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“. – Vilnius: Alma littera, 2015.

Sveiki, brangūs skaitytojai, 

Viena sėkmingiausių pastarojo metų lietuvių grožinės literatūros knygų yra be jokios abejonės Valdo Papievio romanas gana iškalbingu pavadinimu Odilė, arba Oro uostų vienatvė. Tiesą sakant, ilgai svarsčiau, kada prieisiu Valdą Papievį, norėjau suskaityti jo puikiai įvertintą romaną Eiti, tačiau lentynose jo jau nebebuvo – tiražas išpirktas. Manęs nė kiek nestebina Odilė, arba Oro uostų vienatvė komercinė sėkmė, o ypač tarp literatūrologų paleistas Gerasis žodis. Beje, tai viena labiausiai recenzuojamų paskutiniu metu knygų literatūros forumuose, o Knygų mugės metu pasiektas pikas – po pristatymo tiražas jau beveik išparduotas. 

Knygos turinio kontekstas neatsiejamas nuo Valdo Papievio asmenybės – taip jau yra, kad biografiniai faktai ir asmens potyriai nulemia grožinio kūrinio turinį, jo raišką ir problematiką. Niekam ne paslaptins, kad knygos autorius labai ilgą laiką gyvena Prancūzijoje, kur jį paveikė Vakarų kultūra, išskirtinai galima įvardyti Paryžiaus miesto subkultūras, kurios nulėmė romano temas. Žvelgiant į lietuvių nūdienos emigrantų kūrybą, nesunku atskirti tris beletristikos tipus pagal literatūros temas. Vieni iš jų užima vadinamą didžiąją nišą, kai kūriniai nagrinėja tapatumo klausymus, pritapimo–nepritapimo, įsiliejimo į kitą kultūrą sudėtingumą, dar kiti, kaip antai Dalia Staponkutė, derina, ieškodama identiteto tautinių kultūrų visumoje, o štai V. Papievis lyg koks tikras prancūzas – praktiškai jo romano pasakotoją nekamuoja jokie tautiniai indentiniai klausimai, o jeigu apie V. Papievį nieko nežinotume, tai net sunku būtų patikėti, kad knygą parašė lietuvis. Egzistenciniai vienatvės mėšlungių traukuliai – štai, kas yra centrinis jo romano skaudulys, o tautinė tapatybė tokia nusitrynusi nuo autoriaus biografinių faktų, kad lietuvybės romane nė su žiburiu nerasite. Ir gerai! Tai unikalu ir įdomu, nes tai visai kita literatūros šaka emigrantų lietuvių rašytojų gretose.

Grįžtant prie paties romano, neatsiesiu savo recenzijos nuo subjektyvių įspūdžių. Skaityti Odilė, arba Orų uostų vienatvė buvo gana sudėtinga, kartais net varginantis dalykas, nes namuose vis kaupiasi naujos knygos, kurios kviečia būti perskaitytos, o šis romanas dar neperskaitytas – kaipgi čia dabar imsi ir numesi į šalį? Darius Kuolys, senas V. Papievio bičiulis, Facebook‘e smarkiai gyrė romaną ir rekomendavo balsuoti Metų knygos rinkimuose, tačiau visgi savo balsą atidaviau Daliai Staponkutei, kuri ir laimėjo šį apdovanojimą. Kodėl iš dalies šiam romanui jaučiu antipatiją? Dėl snobizmo, kuris veržiasi per kraštus. Žinoma, snobiška knyga nėra prasta, mėgstu subtilias, giliausius egzistencinius parametrus sudrumsčiančias knygas, tačiau knyga reikalauja „darbo“, skaitymas apsunksta, nes kūrinys tampa išsiliejusi tarsi akvarelė ant balto popieriaus. Beje, knygos viršelis, kuris lyg ir pratęsia romano Eiti vizualumą. Taigi, jeigu trokštate greito ir sujaudinančio, sudirginančio jūsų jusles ir emocijas, šis romanas visiškai netinka, nes siužetas išsiliejęs, praktiškai įvykių kūrinyje vienas kitas ir jie tokie smulkūs, kad po kažkiek laiko galite paklausti: palaukite, skaičiau tą knygą, bet apie ką gi ji – nepamenu. V. Papievis egzistencinių būsenų rašytojas, siužetas yra antrinė dalis, jam kur kas svarbiau rašant išgyventi momentą egzistenciniais „čiuptuvais“, slystanti į stebėjimą, apgaubtą erdvės ir laiko padiktuotų, o kartais iliustruojant papildančių pojūčių – juk ir pasakotojui svarbu per save, kaip per laidininką, praleisti elektros srovę: „...mintys, kurios tik tokiomis valandomis gali apnikti. Tikriau, jos mane ne apninka, jos manimi srūva, kaip žiūrinėdamas nuotraukas kitąsyk pajunti, kaip tavimi, tavyje srūva laikas“ (p. 289).

 Rašytojas Valdas Papievis.

Odilė, kaip ir žodis idilė – panašus neatsitiktinis sąskambis, savotiška gyvenimo saulėlydžio mūza, kurią globoja ir prižiūri pasakotojas-veikėjas, apie kurį tiek menkai pavyksta sužinoti – nepasiturintis, dirba nelegaliai senų knygų krautuvėje, balkone mėgsta rūkyti ir gerti viskį bei daug vaikščioti su Odile. Odilė jo pasakojimo centrinė figūra, nuo kurios priklauso tiek jo dvasinė būklė, tiek gyvenimas Paryžiuje. Skaitytojui taip ir neaišku, kodėl pasakotojas Odilę vis regi kaip mergaitę, nors šioji jau visiška senutė, netekusi vyro, tačiau vis dar laikosi gyvenimo, pagražindama jį kasdieninėmis ceremonijomis – popietinis viskio gėrimas ir pasivaikščiojimai. Pasivaikščiojimų romane tiek daug, kad kartais atrodo, jog jis tyčia išprovokuotas rašytojo, kad galėtų nutapyti Paryžiaus kasdienybę, jo gatves, Senos upės tėkmę, kvartalus – retsykiais promenadų pasidaro išties daug, tačiau tai nėra vien tik fizinis veikėjų judėjimas plokštumoje. Promenados turi ir egzistencinę judėjimo prasmę, kai išvaikščiojamas gyvenimui skirtas žmogaus laikas, o miestas tampa jo gyvenimo dalimi, savotišku draugu: „Lotynų kvartale: ar tu niekada neužsimanai keptų bulvyčių, mane kartais toks noras apima, kad negaliu atsispirti, mielai jų suvalgyčiau, gal nusiperkam, ką? Ir gaufres, tų storų vaflių, kuriuos gatvės kepėjai apibarsto balta cukraus pudra ar aplieja karštu šokoladu, užsigeisdavo“ (p. 237). Rašytojui nereikia kurti mitinio ar metafizinio Paryžiaus vaizdinio, kaip mėgsta kai kurie rašytojai, jis yra toks, koks yra, ir dėl to tampa savitas ir mielas knygos veikėjams. 

Bene didžiausias romano klausimas – kodėl pagrindinis knygos veikėjas šitaip myli ir žavisi Odile? Viena iš tokių hipotezių yra jo socialinė padėtis – jis patinka Odilei ir Odilė jį priima kaip savą, nors savaime aišku, kad įsilieti į subkultūrą, ypač aristokratų, yra beveik neįmanoma. Kartu galbūt jis bando pasitikti ir savo gyvenimo saulėlydį, o kartais atrodo, kad jis Odilę kažkaip keistai ir savitai įsimylėjęs. Darius Kuolys Knygų mugės metu paklausė V. Papievio apie pamirštą pasiaukojimo problemą, kurį jis įžvelgė romane, tačiau V. Papievis kažkaip „atmušė“ šį klausimą, sakydamas, kad pasiaukojimo šiame romane nematąs. Ir visgi, keista ir kartu įdomu, protagonisto santykiai, požiūris į Odilę ir, kodėl jis Odilę vis mato kitokią – „Vėl – lyg būtų mergaitė, po Didžiojo karo kieme strykčiojanti per šokdynę“ p. 261. Viena iš tokių teorijų būtų galimi vienatvės rezonansai, kuriuos išskleidė V. Papievis. Egzistencinė vienatvė sujungia dvi artimas sielas, kurios fiziškai ir socialiai jau nebegali būti drauge, todėl romane tyla ir tiesiog tylus viskio gėrimas tampa būvimu kartu iki pabaigos – tai subtilūs metafizinio lygmens prasmių klodai, kurie neįvardijami, tačiau intuityviai jaučiami per Paryžiaus gatves, kvartalus, per Odilės buto daiktus, garsus, kvapus. Daiktai ir miestas suriša veikėją ir Odilę į kasdienybės, užpildytą smulkių ceremonijų, būtį.

Žinoma, galima lyginti Odilę ir Klotilę, žinoma, esama ir skaudžių Odilės biografinių faktų, kaip antai, kad jos vaikai gyveną Britanijoje, o ji likusi viena, su savo paveikslais ir nuolat ištinkančiais ligos priepuoliais. Buržuazinis išdidus susitaikymas su gyvenimo pabaiga, o pasakotojas kaip slaugė stebi, reflektuoja, diagnozuoja. Ir visa tai pakankamai egzotiška, kadangi viskas taip paryžietiška ir prancūziška, kad įgyja tikros buržuazinės dvasios, kokios mes neturime Lietuvoje. 

Kalbant apie knygos meninę raišką, reikia sutikti, kad V. Papievio braižas unikalus ir analogų lietuvių autorių kontekste, deja, neturime. Jo sakinių struktūros savitos, matomai norisi jas įvardyti prancūziškomis, kadangi prancūzų žodžiai kirčiuojami gale, todėl jų kalba atrodo minkšta ir plastiška, „krentanti“. Nugrūstas veiksmažodis į sakinio galą suteikia kryčio pojūtį, lietuvių kalboje gana neįprasto, todėl susidaro poetinės kalbos įspūdis, lyg tekstas imtų svinguoti – skaityti tik iš pradžių būna neįprasta, vėliau priprantama. Net nustebau, kada V. Papievis Knygų mugės metu prasitarė, kad niekada nejautė, jog jo veiksmažodžiai eina į sakinio galą, bet tai taip akivaizdu, kad šioji ypatybė tampa vienu ryškiausiu savitumo bruožu. Savita sakinio konstrukcija atveda prie kitokio teksto ritmo, o V. Papievio tekstas ritmas itin svarbus, jis išreiškia ir pasakotojo polėkį, turi atskirų prasmių, kartais įvairūs pakartojimai, kurie lyg ir buvo kažkur mažų fragmentinių skyrelių vidury, jie pakartoti skyrelių pabaigose, tampa itin subtiliais poetiniais potėpiais, savotiškais akcentais, būdingais dažniausiai eilėraščiams. 

Nors mano nuomone, romanas galėjo būti trumpesnis kone per pus, atsisakant kurortinio Odilės rašomo romano inkliuzo į šį kūrinį ir kur kas mažiau promenadų, manau, būtų išsigryninęs siužetas, dabar sunkoka, kurį laiką neskaičius ir vėl atsivertus romaną įsijausti, baimė, kad siužetas jau paskendęs ir nebepatirsi konstruktyvios jungties tarp to, kas buvo skaityta prieš tris savaites ir dabar, bet atsivertus tekstą, baimė dingsta, vėl žodžiai užliūliuoja ir įvyksta tiesiog malonus skaitytojo ir kūrinio aktas. Žodžiai vėl srūva lyg Scena po Paryžiaus tiltais, vėl senatvės ir nugyvento gyvenimo egzistencinės gijos, svajinga melancholija, kurioje problemos nutolsta ir lieka kažkokia nepaaiškinama būsena ir laikas, kaip orų uoste, kai nesi namuose ir kai nesi tame taške, kur turėtum būti, kažkokia metafizinė būties slinktis, tarpinė būsena, kurią įsileidi ir išgyveni kartu su tekstu, arba ne.

Jūsų Maištinga Siela