Sveiki,
Vis neturiu kantrybės
parašyti ką nors pozityvaus, laiko trūksta, o gal ir ne visada atsiranda
tinkamu metu tinkamas žodis.
Džiaugiuosi šiomis
dienomis atėjusiu „Kino pavasariu“, tad kinas eina išvien su ritmu, gal ne
visada taip entuziastingai, kaip norėtųsi, tačiau visgi tai dalis ritminio
pavasarinio gyvenimo.
Reikia galvoti ir mąstyti
kaip katinui, kuris nežino, kad yra katinas, nes tikriausiai apie tai net
mintis nekyla. Žmonės nuolat galvoja apie save ir niekaip negali sustoti savęs
vertinti kitų perspektyvomis. Pavyzdžiui, aš tą nuolat save pagaunu darant, lyg
man rūpėtų kas ką galvoja apie mane. Kada šis kailis ir iliuzija užaugo?
Tikriausiai, kai pradėjau saugotis ir mes visi pradedame „nenormaliai normalėti“,
todėl atsiranda dvilypumas.
Pastebėjau, kad veikla,
darbas, įsitraukimas į bet ką, kur nebelieka minčių apie save ir vertinimo,
padeda jaustis geriau. Kitaip sakant, galima suprasti tuos darboholikus, nes ką
jie darytų, jeigu nereikėtų nieko daryti? Tada liktų daug laiko skirti sau ir
savianalizei, kuri veda prie didesnės savianalizės, šioji dar toliau ir taip
iki begalybės... Manau, svarbu neužsikasti prasmių paieškose, lengvumas ir
juokas dažnai nuvertinami, nes bijome nebrandumo etikečių. Spjauti į juos.
Mėgaukitės lengvumu kaip katinai, kurie veikia instinktyviai, nepriklausomai ir
laisvai.
Šią nuotrauką išmetė
facebooko sraute, net nespėjau pasižymėti, kas jos autorius, tik prisimenu, jog
čia Latvijos sostinė Ryga, o katė eina savo keliu nepozuodama, o veikdama
instinktyviai. Galime iš jos pasimokyti.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą