Knyga: Jeanine Cummins "Amerikos purvas"

Jeanine Cummins. „Amerikos purvas“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – p. 520.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kaip jus visus veikia bestselerio reklama? Pavyzdžiui, knyga sensacija; knyga, kurią turite-privalote perskaityti; knyga, kurios nebepaleisite iš rankų? Arba: „Šių laikų Rūstybės kekės!“ Būtent taip pristatyta dar prieš karantiną Amerikoje šiemet pasirodžiusi ketvirtoji Jeanine Cummins (g. 1974) knyga Amerikos purvas (angl. American Dirt), kurią nedelsiant į lietuvių kalbą išvertė Marija Bogušytė. Skambios frazės, skandalingos antraštės apie tai, kad knygos autorei buvo atšaukti susitikimai su skaitytojais dėl jos pačios saugumo. Žinoma, dalis visų antraščių veikia kaip papildoma reklama, tačiau vos tik perskaičius 50 pirmųjų romano puslapių tampa aišku, kodėl ši knyga tapo tokia skandalinga.

Pati autorė gale romano taria savo žodį ir sako, kad knygą ją inspiravo prašyti šios priežastys: „Tokia literatūra skaitytojams padeda suvokti smurto į pietus nuo JAV kilmę. Bet šitokio smurto aprašymas dar labiau sustiprina baisiausius su Meksika susijusius stereotipus. Taigi pastebėjau, kad trūksta romanų, kurie pažvelgtų į tas istorijas iš arčiau, pavaizduotų žmones, esančius kitoje barikados pusėje. Paprastus žmones, kaip aš (p. 511).“ Nekyla abejonių, kad autorę inspiravo ir asmeninės patirtys. Ji tvirtina, kad jos sutuoktinis – emigrantas, o gyvenime buvo tokių akimirkų, kad tereikėjo vieno policininko bilstelėjimo į langelį, kad vyras būtų deportuotas. Visgi neatimsi vieno, kad romanas yra visuomenės formuojamojo požiūrio įrankis, pagrįstas pagrindinės veikėjos Lidijos ir jos sūnaus Luka išgyvenimais. Pakeisti visuomenės požiūrį į emigrantus, statant Trampui sieną su Meksiką yra, sakyčiau, Sizifo darbas.

 

Aiškus knygos politinis kontekstas šių dienų perspektyvoje, manau, autorei tik padėjo būti labiau matomai. Skaitant kūrinį, kuris prasideda kaip veiksmo trileris – berniukas šlapinasi tualete ir jo namus apšaudo kartelio „Sodininkų“ pakalikai. Išžudyta 16 šeimos narių, liko gyva tik motina ir sūnus, kurie susirengia į beveik 5 tūkstančių kilometrų bėgimo žygį. Autorė puikiai išstudijavo geografiją, pati važinėjo palei JAV ir Meksikos sieną ir iš liudytojų apklausų nubrėžė netgi tikslius bei logiškus maršrutus, kuriuos panaudojo romane. Šimtai kasdien emigrantų keliauja ant „bestijų“, vadinamųjų traukinių į el norte, šiaurę, kad kirstų sieną ir išsigelbėtų nuo persekiotojų.

 

Visos knygos sąranga primena vieną nesibaigiantį paklaikusios motinos bėgimą – žodžiu, trileris, į kurį pasinerti nėra sudėtinga, kadangi pasakotojas nuolat viską vaizduoja iš motinos perspektyvos, todėl skaitytojas jaučia ir įsivaizduoja taip, kaip autorė ir siekė – pamatyti nematomą imigrantų žmogiškąją dalią. Visi likę 400 puslapių iš esmės yra nuolatinio bėgimo, lėkimo ir nesaugumo perteikimas, kartais taip primityviai ir nuosaikiai, kad knygą, manau, laisvai perskaitytų koks ketvirtokas. Begalinis autorės noras „pademonstruoti“ motinos stresą atsipirko lengvai atpažįstamais holivudiniais filmų siužetais apie žmones vergus iš Centrinės Amerikos, todėl knyga literatūriškai buvo gana nyki. Kita geroji pusė tiems, kurie labiau mėgsta lengvą stilių arba grafomaniška maniera parašytas knygas, manau, plos katučiu, jog viskas labai įtaigu, gertai perteikta, tekstą galima skaityti įsijautus ir neatitraukus akių. Bet tokia pat maniera, manding, parašyti ir plokšti viensiužetiniai meilės romanai, kokių galime įsigyti autobusų stočių kioskeliuose, kad kelelis nedulkėtų.

 

Jeanine Cummins 

Nenoriu sumenkinti knygos įspūdžio, tačiau literatūrine prasme knygai stinga paties literatūriškumo. Ji parašyta pernelyg primityviai suprantamai, taip atvirai, kad retsykiais primena bulvarinį skaitalą, bet tai jokia vertėjos kaltė, toks tas Amerikos purvas. Taip pat plokščias, nuvalkiotas ir holivudinis sentimentalumas, kai Lidija nuolat „bėga“ į praeitį, ieškodama vilties ir išeičių arba, kai dabarties detalės jai sužadina asociacijas ir tokiu būdu pasakotojas mus per Lidiją nukelią į praeitį: „Tas laikas Akapulke kartais jį net suerzindavo, kai Luka, vos atsidūręs netoliese, įsibraudavo jai į širdį ir mintis, kai Lukos energija pasiglemždavo viską aplink. Ji mylėjo tą berniuką visa širdimi, bet, o Dieve, būdavo dienų, kai ji laisviau atsikvėpdavo tik atsisveikinusi su juo prie mokyklos vartų. Šitų jausenų nebelikę: ji prisitvirtintų prie savęs, prisisiūtų prie odos, savo kūną visiems laikams prisiklijuotų prie jo, jeigu tik galėtų. Priaugintų savo plaukus prie jo skalpo, taptų neatskiriama motina dvyne (p. 400).“ Ilgi emociniai aprašymai, kaip kiekvienu svarbesniu ir reikšmingesniu momentu jaučiasi Lidija, primena pasakotojo budėjimą prie amžinai merdinčio ligonio, kuris diagnozuoja ir išsamiai raportuoja skaitytojui, todėl tai nelabai veikia didžiulės apimties kūrinyje, nebent jums patinka „tyrinėti“ ir taip akivaizdžius kūniškus refleksus ir emocijas, juolab kad ir kalba nėra išskirtinė. Kitą vertus, žinant autorės tikslus ir motyvus, toks troškimas viską patologiškai nuosekliai aprašyti pasiteisina.

 

Nepaisant mano kritikos literatūriškumui, romano stipriosios sudedamosios dalys visgi būtų sukurtas trilerio veiksmas, išreikštas bėglių migrantų kasdienybės terpėje. Daug meksikietiškų, norisi sakyti, egzotiškų kultūrinių atributų, kurie išplečia romano atmosferą, padaro ją tolimą šiaurietiškoms smalsioms lietuviškoms širdims. Romane aprašoma seserų Rebekos ir Soledados – dviejų paauglių mergaičių iš Hondūro – bėgimo istorija nemažiau jautri ir kraupi, o kai pabaigoje vienas iš veikėjų nori vieną iš merginų dar ir išprievartauti, kyla net siutas, kiek ten tos vargšės psichologiškai ištvers. Bet žmogus tveria tol, kol tveria jo kūnas. Paskutinieji puslapiai apie bėgimą per dykumą išties įtaigūs, nors autorė detalėmis ir nepiktnaudžiauja – kuprinės, įtrintos pūslės, lietus, karštis ir motinos jaudinimasis – užtenka perteikti trilerio nuotaikai.

 

Nepabijosiu pasakyti, kad knyga suręsta pagal populiariosios literatūros žanro kanonus ir galima skaityti kaip pramoginį kūrinį, tarkim, kaip skaitome fiktyvius skandinavų detektyvus, o iš kitos pusės – tai polinės situacijos vaizdavimas, norint atkreipti dėmesį į bėglių imigrantų traumines patirtis. Lietuviškuose internetiniuose portaluose netrūksta aikčiojimų, kad šioji knyga labai gera. Lengvumas ne visada yra teksto pranašumas ir akivaizdu, kad tekstas, kad ir verstinis, nėra šios knygos stiprioji pusė. Tai knyga, kuri veikia kaip politinis atsakas į respublikoniškus Donaldo Trumpo politikos sprendimus, kurie didiną amerikiečių kaip žemynų gyventojų atskirtį. Knygoje minima, kad JAV gyventojai nusisavino Ameriką ir ėmė vartoti savo šalies pavadinime tarsi jie būtų žemyno šeimininkai, apsitvėrė save tvoromis ir atitvėrė kitus, tarsi kiti būtų antrarūšiai Amerikos žemyno gyventojai, tačiau akivaizdu, kad net likę už sienos nesaugiame ir bauginančiai nusikalstamame pasaulyje, dar žmonės turi svajonių, bet didžiausia iš jų – gyventi saugų ir garantuotą gyvenimą visoms žemyne esančioms tautoms, po kurių kojomis ta pati amerikietiška žemė, tas pats limpantis purvas.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Naujos knygos mano bibliotekai: Žudant Dzeusą, Normalūs žmonės, Amerikos purvas, Serotoninas, Trijų kūnų problema ir kt.

Sveiki,

Naujos knygos mano namų bibliotekai! Atkeliauja dėžėmis iš įvairiausių leidyklų, tad neklauskite, kada visa tai suskaitysiu ir ar apskritai kada suskaitysiu, tačiau tai bent jau tos knygos, kurias tikrai noriu turėti ir bent bandysiu iki Naujųjų metų kaip nors įveikti, nes skaitymui nelabai turiu laiko, tačiau bent po 15-30 minučių stengiuosi per dieną paskaityti.

Labai intriguoja perskaityti ką tik pasirodžiusią Jeanine Cummins „Amerikos purvas“ – girdėjau neįtikėtinai daug gerų atsiliepimų, o ir ant viršelio mirgu margu liaupsės. Regis, rudens knygų dominuojanti spalva bus mėlyna! Labai mėgstu knygas mėlynais viršeliais! Marina Stepnova „Sodas“, Mindaugas Jonas Urbonas „Žudant Dzeusą“, Saly Rooney „Normalūs žmonės“ ir Liu Cixin „Trijų kūnų problema“ yra kaip tik mėlyni!

Jūsų Maištinga Siela

Naujos knygos: J. Tumasonyte "Remontas", M. J. Urbonas "Žudant Dzeusą", O. Tokarchuk "Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus" ir kt.

Atokiame Lenkijos kaime keistuolė Janina Dušejko tamsiais žiemos vakarais studijuoja astrologiją, kartu su buvusiu mokiniu verčia Williamo Blake'o poeziją ir prižiūri Varšuvos gyventojų sodo namelius. Ji mieliau renkasi gyvūnų nei žmonių draugiją. Ieško ryšių tarp planetų išsidėstymo ir to, ką rodo televizija. Jos manymu, žmonių vardai dažnai neatitinka konkrečių asmenybių, todėl žmones verta pervardyti.

Netikėtai kaimelio ramybę sudrumsčia paslaptinga Janinos kaimyno, praminto Didžiąja Pėda, mirtis. O tuomet pasipila ištisa keistų mirčių virtinė. Energingoji moteris ima versti nusistovėjusį – ir užsistovėjusį – tradicinį vietinės bendruomenės gyvenimą aukštyn kojom...

Intriguojantis detektyvinis šio romano siužetas labai išradingai panaudojamas skaitytojų dėmesiui prikaustyti. Tačiau knygoje kartu keliama daugybė svarbių idėjų – nuo hipsteriškos laisvamanybės iki ekofeminizmo.

Olga Tokarczuk – ryški, nepaprastu sąmoju ir ypatinga vaizduote pasižyminti šiuolaikinės lenkų literatūros žvaigždė, Nobelio literatūros premijos laureate. 2018 m. už romaną „Bėgūnai“ ji pelnė vieną prestižišiausių anglakalbiame pasaulyje apdovanojimų – „Man Booker International Prize“ (angliškai romanas pasirodė „Flights“ pavadinimu). Antrą kartą autorė „Man Booker International Prize“ premijai buvo pristatyta 2019 m. už romaną „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“.Kūrinys pateko į trumpąjį premijos sąrašą. Prieš dešimtį metų Lenkijoje išėjęs Olgos Tokarczuk romanas šiandien pasirodo dar aktualesnis, dar sodresnis, dar subtiliau atskleidžiantis nūdienos pasaulio natas.

„Nepaprasta knyga. Tokarczuk romanas – linksmas, vaizdingas, pavojingas ir verčiantis sunerimti. Jame keliama rūsčių klausimų apie žmogaus elgesį. Nuoširdžiai žaviuosi šiuo nuostabiu kūriniu“, – Annie Proulx

„Nuostabiai keistas, legendą primenantis detektyvas... Tai filosofinė paslapčių kupina pasaka apie gyvenimą ir mirtį. Šias paslaptis, jei priglaustumėte prie žemės ausį, pajustume glūdint savo kauluose“, – New York Times Book Review

SKAUDI IR BEPROTIŠKA ISTORIJA

Kas gali sieti graikų Dzeusą ir Amy Winehouse? Arba aguonos grūdą ir ledynus? Arba ledynų tirpsmą ir senovės civilizaciją? Tapybą ir mėsos valgymą? Nerealius lūkesčius ir abejingumą? Idiotišką karą ir tyliai skaitomą eilėraštį, aidint šūviams? Banginį ir sugadintą tėvo motociklą, už kurį gavai į kailį?

Šis romanas – tai skaudi ir beprotiška nužmoginimo istorija, kurioje iš dabarties perspektyvos praeityje ieškoma stiprybės šaltinio. 

Dėstytojas Martinas gyvena prie Arkties klimato kaitos epochoje. Į Arktį veržiasi invazinės valstybės, trokštančios išgauti naftą. Tirpstant ledynams, išnyra nežinomų milžinų civilizacijos kaulai. Tačiau atrodo, kad pasaulio nejaudina žmonijos ištakos. Kol Martinas gręžiasi į praeitį, žmonija gyvena dabarties ambicijomis. Pamažu jis atitolsta nuo realybės. Vis dažniau jusdamas sutrūkinėjusį ryšį su tėvu, grįžta į praeitį ir išgyvena vaikystės traumas. Bėgdamas nuo beprotybės imasi literatūrinių bandymų. Užsidaręs namuose nuo karo gausmo kuria legendą apie atrastos milžinų civilizacijos kapavietę. Bando įkvėpti archeologinėms iškasenoms gyvybės, nė nesuprasdamas, kad iš tikrųjų taip atkasa savo paties gyvenimo istoriją.

Mindaugas Jonas Urbonas – vienas įdomiausių jaunosios kartos rašytojų, 2016 metais debiutavęs novelių knyga „Dvasių urna“, 2017-aisiais išleidęs romaną „Šimtmečių melancholija“.

TRAGIKOMIŠKA GYVENIMO ISTORIJA SU DETEKTYVO ELEMENTAIS

Rašytoja Jurga Tumasonytė pristato romaną „Remontas“, kuriame nemažai laikmečio ženklų ir situacijų, artimų šiuolaikinių trisdešimtmečių kartai. Tai ir vietomis tragikomiška pagrindinės bevardės veikėjos gyvenimo istorija, ir detektyvo elementų turintis pasakojimas. Romano pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai – veikėjai po sudėtingų šeiminių išgyvenimų atlieka namų remontą, taip tarsi paslėpdami skaudulius po baltu dažų sluoksniu. Kita vertus, remonto reikia ir sergančioms sieloms, kurios, net ir užgriuvus sunkumams, mėgina atsitiesti ir viską pradėti iš naujo.

Kauštelėjęs vyriškis netyčia žoliapjove nupjauna dukrelei kojas – paskui jas prisiuva garsus gruzinų chirurgas. Mergaitės vardu pavadintoje gatvėje dabar stovi mūsų daugiabutis, į kurį prieš trisdešimt metų atsikraustė mano tėvai. Turiu pagrindo sakyti, kad mano gyvybė užsimezgė masinių Kašpirovskio hipnozės seansų per televiziją metu. Pastojusios tą patį mėnesį – mama ir kaimynė Nienė – greitai tapo neišskiriamomis draugėmis. Su Egle gimėme tą pačią dieną ir tapome beveik seserimis. Mudvi draugavome, kol paauglystėje nutiko šis tas baisaus. Ilgai jos nemačiau, o kai suaugusios susiėjome ir aš vėl patikėjau, kad turiu geriausią draugę, dėl kurios galima daug ką paaukoti arba net padaryti nusikaltimą, ji ėmė ir dingo. Pranešėme apie jos dingimą policijai...

Jurga Tumasonytė – prozininkė, Lietuvos periodikoje publikavusi daugybę pokalbių su įvairių sričių menininkais. Debiutinė trumposios prozos knyga „Dirbtinė muselė“ (2011) autorei pelnė Kazimiero Barėno literatūros premiją už nebanalų, ironišką žvilgsnį į realybę ir patrauklią stilistiką. Antrasis autorės apsakymų rinkinys „Undinės“ (2019) pateko į akcijos „Metų knygos rinkimai“ penketuką suaugusiesiems, buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto paskelbtą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, įvertintas Jurgos Ivanauskaitės premija.

 Užsienyje gyvenantis tėvas – o kartu ir senelis – atvyksta aplankyti savo suaugusių vaikų. Pagal išankstinius senyvo vyro įsitikinimus, jo sūnus – nevykėlis, o duktė ištekėjo ne už to vyro. Tik jis pats sau atrodo nugyvenęs nepriekaištingą gyvenimą. Tačiau per dešimt intensyvaus šeimos bendravimo dienų iškyla skaudūs praeities prisiminimai. Tėvui – o kartu ir seneliui – tenka stoti į akistatą su savo praeitimi. Greitai kaitaliojant pasakojimo perspektyvas atskleidžiamas intymus chaotiškos ir tuo pačiu neva tobulai normalios šeimos portretas.

„Tėvo sutartis“ – tai intelektuali psichologinė saga, pasakojanti apie komplikuotus santykius tarp, atrodytų, pačių artimiausiųjų. Karčiu humoru ir tylia išmintimi žaižaruojantis kūrinys klausia: ar gali šeiminės aplinkybės nulemti žmogaus likimą? Ar galima iš naujo suderėti tarp šeimos narių sudarytos sutarties sąlygas? Ar visgi joms lemta amžiams pririšti šeimą prie praeities?

Jonas Hassenas Khemiris – garsus šiuolaikinis švedų rašytojas, romanų, pjesių, esė ir apsakymų rinkinių autorius. Už kūrybą apdovanotas daugeliu literatūrinių premijų, tarp kurių patys svarbiausi Švedijos apdovanojimai – Augusto premija ir P. O. Enquisto literatūrinė premija. Autoriaus kūriniai išversti į daugiau kaip trisdešimt kalbų, o pjeses pastatė kone šimtas teatrų visame pasaulyje.

Rašytojo kūrybą įvertino ne tik skaitytojai bei literatūros kritikai, bet ir tokie šiuolaikinės literatūros grandai kaip Joyce Carol Oates ir Hermanas Kochas, pavadinę autorių vienu įsimintiniausių šiuolaikinių skandinavų rašytojų. Autorius pelnytai vadinamas ne tik talentingu švedų literatūros tradicijų tęsėju, bet ir subtiliu jos novatoriumi, gebančiu minimaliomis priemonėmis sukurti vertingą kūrinį.

 

DAUGIAUSIA DISKUSIJŲ LITERATŪROS PASAULYJE SUKĖLĘS ŠIANDIENOS ROMANAS

THE SUNDAY TIMES IR NEW YORK TIMES BESTSELERIS

Lidija gyvena Akapulko mieste, Meksikoje. Jai priklauso knygynas, kuriame ji ir dirba. Moteris turi sūnų Luką ir nuostabų sutuoktinį žurnalistą Sebastjaną. Nors įprasta kasdienybė Akapulke dėl narkotikų kartelių veiklos ima aižėti, Lidijos padėtis kol kas visai patogi.

Net žinodama, kad jų veikiausiai niekas niekada nenupirks, moteris knygyne laiko ir kai kurias savo mėgstamiausias knygas. Vieną gražią dieną į knygyną įžengia vyriškis ir, patyrinėjęs lentynas, prie kasos atsineša keletą knygų, kurias norėtų įsigyti – dvi iš jų Lidijos mėgstamiausios. Chavjeras pasirodo esąs tikras eruditas. Jis žavus, jiedu susibičiuliauja. Lidija to nežino, tačiau šis žmogus – dar ir naujausio narkotikų kartelio, agresyviai plečiančio įtaką mieste, vadeiva. O Lidijos vyras tuo metu rengia išsamų tiriamąjį straipsnį apie Chavjerą: vos jį išspausdinus, šeimos gyvenimas jau niekada nebebus toks, koks buvo.

Priversti bėgti Lidija ir jos aštuonmetis sūnus Luka netrukus atsisveikina su ligi tol turėtais įprastiniais viduriniosios klasės gyvenimo patogumais. Jie akimoju tampa eiliniais migrantais, keliaujančiais per Meksiką ant traukinių vagonų stogų Jungtinių Amerikos Valstijų link. Ko gero, tik ten jų nepasieks Chavjero ranka. Pakeliui sutikdamas begales bėdžių, taip pat mėginančių nusigauti į šiaurę, Lidijos sūnus įsitikina, kad visi jie bėga nuo kažko. Tik kur būtent jie nubėgs?

Perskaičiusieji „Amerikos purvą“ pasikeis negrįžtamai. Tai viena svarbiausių mūsų laikų knygų – literatūros žygdarbis, kiekviename puslapyje pulsuojantis širdgėla, drama ir humaniškumu.

Jau spėjęs susilaukti tokių komplimentų, kaip „mūsų laikų „Rūstybės kekės““ ar „naujoji Amerikos klasika“, Jeanine’os Cummins romanas „Amerikos purvas“ – tai įstabus žvilgsnis į žmonių, pasirengusių paaukoti viską, kad tik išsaugotų bent menkutę vilties kibirkštėlę, giliausius sielos užkaborius.

„Niekad nesiliausiu apie ją galvojusi“, – Ann Patchett

Naujajame romane Liutauras Degėsys perspėja: nėra lengva, lengva nebus ir būti lengva negali, jei leidžiamės tyrinėti herojų psichikos problemų gelmes. Jei ryžtamės gilintis į personažų dvasinio gyvenimo perspektyvas, – jų sielvartą, meilę ir neapykantą, pavydą ir praregėjimą, – aiškintis pasąmonės klodus, klaidžioti vidinio nerimo ir vienatvės kambariuose, vis po truputį artėjant prie savęs.

Romane glūdi mažiausiai trys keistai susipynusių realybių sluoksniai: romano protagonistas yra rašytojas, kuris rašo knygą apie tai, kas, jo manymu, – ją parašius – turi neišvengiamai atsitikti gyvenimo tikrovėje. Rašomoje knygoje vaizduojamas rašytojo alter ego – jo romano herojus irgi yra rašytojas, rašantis knygą apie save. Susipynus abiem realybėms, herojai ima nebesuprasti, kuri realybė yra fikcija, o kuri – tikroji. Juolab kad pagrindinio rašytojo vaizduotėje, o gal ir realybėje – jis nuolat atsiduria savo aprašomo herojaus tikrovėje. Rašytojas konstruoja, modeliuoja įvairius galimus žmonių santykių variantus, aprašo juos – kaip hipotezes – knygoje, o paskui leidžiasi į gyvenimą, tikrindamas, ar jo numatyti įvykiai gali atsitikti ir kaip jie gali įvykti. Šiame mistiniame romano sluoksnyje abu herojai – romano rašytojas ir jo herojus susitinka psichologinėje ir fizinėje dvikovoje, kur nugali vienas iš jų, bet iki galo lieka neaišku, kuris iš dviejų konkurentų lieka gyvas. Psichologinio detektyvo sluoksnyje užsimezga išlikusio herojaus ir jo aprašomo personažo mylimosios ryšys. Galiausiai išaiškėja, kad viskas buvo visai ne taip, kaip atrodė iš pradžių.

Paradoksas, ironija, humoras, kalbant apie rimtus ir tragiškus dalykus, sentimentalumas, pereinantis į cinizmą, apsimetėliškas šventeiviškumas, pavirstantis moraliniu reliatyvizmu – tokiame romano stilistinių figūrų neapibrėžtume lengva pasiklysti. O galima apsidžiaugti ir apsigyventi toje autoriaus sufabrikuotoje, sukonstruotoje sudėtingų santykių realybėje. Gyvenimas – tai nepakartojamas eksperimentas, vykstantis vieninteliu įmanomu – klaidų ir bandymų – metodu. Ir todėl gyventi įdomu, gera ir verta. Bet gyvenime lengva nėra ir nebus. Kaip ir skaitant šią knygą.

Jūsų Maištinga Siela