Spektaklis "Pasaulių susidūrimai", režisierius Alvydas Vizgirda, Klaipėdos Pilies teatras

 

Sveiki!

 

Kaip gyvenime, taip ir teatre yra geriausia, kad nieko nesitiki ir neturi lūkesčių, o tave ima ir nustebina. Panašiai šįkart nutiko su Klaipėdos Pilies teatro režisieriaus Alvydo Vizgirdos režisuota vieno veiksmo drama „Pasaulių susidūrimai“ pagal vokiečių dramaturgės, teatrologės ir televizijos laidų vedėjos Theos Dorn (tikrasis vardas Christiane Scherer, g. 1970 m.) pjesę „Marleni“ (2000), kurioje vaizduojamas dviejų kino ikonų Marlene Dietrich ir Leni Riefenstahl susitikimas. Jeigu apie Dietrich šį bei tą žinojau, tai apie Leni Riefenstahl po spektaklio reikėjo labiau apsišviesti.

Tenka paminėti, kad Thea Dorn, kurdama pjesę, remiasi išmone, tad toks pokalbis ir bendravimas, koks vaizduojamas dramaturgijoje, neturi tiesioginių sąsajų. Visgi radau informaciją, kad šios dvi ikonos jaunystėje Veimaro Respublikos Berlyne sukosi tuose pačiuose menininkų sluoksniuose. Egzistuoja net garsi 1928 m. nuotrauka iš Berlyno spaudos vakarėlio, kuriame jos abi užfiksuotos kartu su aktore Anna May Wong. Tačiau jos niekada nebuvo artimos – greičiau priešingai, jos jautė profesinę konkurenciją.

Abi ikonos gyveno sudėtingus ir itin skirtingus gyvenimus. Lūžis įvyko 1930 m., kai abi pretendavo į pagrindinį vaidmenį kultiniame filme „Žydrasis angelas“. Režisierius Josefas von Sternbergas pasirinko Marlenę Dietrich, kuri po šio filmo tapo pasauline žvaigžde ir išvyko į Holivudą. Leni Riefenstahl liko Vokietijoje ir pasirinko visiškai kitą kelią – tapo pagrindine nacių režimo propagandinio kino kūrėja. Marlene Dietrich kategoriškai atsisakė bendradarbiauti su naciais, priėmė JAV pilietybę ir karo metu dainavo sąjungininkų kariams fronto linijose. Leni Riefenstahl sukūrė garsiausius nacių filmus (pvz., „Valios triumfas“) ir visą likusį gyvenimą (mirė sulaukusi 101-erių) bandė teisintis, kad buvo tik „apolitiška menininkė“. Šie skirtingi pasirinkimai labai svarbūs, kadangi pasakojime jie žymi tarp moterių esančią moralinę įtampą.

Visgi pjesė kuriama labai tikroviškai, panaudojant žinomas detales apie šias asmenybes, pavyzdžiui, Maria Riva, Marlenos dukros teigimu, vyresniame amžiuje, kai M. Dietrich tapo prikaustyta prie lovos ir kentė nuo lėtinio alkoholizmo bei inkstų nepakankamumo, šlapimo nelaikymo problema iš tikrųjų egzistavo. Dukra aprašė, kad Marlene atsisakydavo naudotis šiuolaikinėmis higienos priemonėmis ar kviestis slauges, todėl bute tvyrojo nemalonus kvapas, o ji pati naudojo rankšluosčius ar kitas improvizuotas priemones. O štai L. Riefenstahl buvo neįtikėtinai tvirto charakterio. Ji laimėjo daugiau nei 50 bylų prieš žurnalistus ir istorikus, kurie bandė ją apkaltinti tiesioginiu bendradarbiavimu su nacių nusikaltimais. Kiekvieną kartą, kai kas nors ją pavadindavo „nacių režimo dalimi“, ji paduodavo į teismą už šmeižtą ir dažniausiai laimėdavo dėl įrodymų trūkumo apie jos tiesioginį dalyvavimą priimant politinius sprendimus. Visos šios detalės pasireiškia A. Vizgirdos pjesėje.

Marlene Dietrich (kairėje) ir Leni Riefenstahl (dešinėje).

„Pasaulių susidūrimai“ – tai duetinis spektaklis. Šįkart pasirinkta, kad ikonų vaidmenis atlieka vyrai. Marlenos – po pertraukos vėl į teatrą, sakyčiau, triumfuojančiai sugrįžęs aktorius Donatas Švirėnas, o Leni – Aurimas Pintulis. Šis pasirinkimas tik dar labiau paaštrina moterų sunkią dalią kino industrijoje šalia dominuojančių vyrų. Kas gali geriau suprasti moteris, jeigu ne vyrai, kurie pabando pabūti tomis moterimis? Idėja pasiteisino! Žinoma, kad Aurimas Pintulis, paties Donato draugas dar nuo aktorinio studijų laikų, puikiai vaidino Leni vaidmenį, bet ką scenoje išdarinėjo pats Donatas Švirėnas – reikia pamatyti. Tai išskirtinis vaidmuo, leidžiantis Donatui išnaudoti savo androgeniškumą, plastiškumą ir panašumą su Marlenos įvaizdžiu. Įdomu, kad pati Marlena buvo viena pirmųjų moterų Holivude, kuri išdrįso viešai dėvėti vyrišką fraką, cilindrą ir kelnes. Jos įvaizdis buvo persunktas „vamp“ stiliaus ir vyriškos jėgos derinimo – tai buvo itin stiprus androgeniškumo pavyzdys, tapęs jos vizitine kortele.

Šokis, plastika, pozavimas ir trafaretiškumas šįkart nepaprastai tiko dramatiškam ir šiek tiek komiškam šių moterų susitikimui, kurio istorija sukasi apie tariamą Leni troškimą nufilmuoti sėkmingą filmą su Marlene, kuri jau nebenori filmuotis. Ilgas įkalbinėjimas tampa disputu ir ginču apie tai, ką reiškia būti visuomenės smerkiamai moteriai, kuri nelabai turėjo iš ko rinktis patriarchaliniame pasaulyje. Čia kaip simbolis viso to – didžiulis falas, kuris pastatomas spektaklio metu, nes iš esmės kalbama apie tai, ką reiškia būti moterimi, atsisakiusiai įprastinio moters gyvenimo. Nors iš pradžių atrodė, kad tai bus ikonų dvikova, tačiau spektaklis tampa išpažintimi apie prievartą, seksą ir politiką bei pažiūras. Labai išmoningai sukurta dramaturgija, nuostabūs dialogai, kurie paįvairinami žemosios kultūros juokeliais apie „antrą galą“, bet tik tam, kad atskleistų, jog žmonės pernelyg sureikšminę lyčių stereotipus, tampa tuo, kas tarp kojų, įkaitais. Apskritai man „Pasaulių susidūrimai“ pasakoja apie ikonas, pranokusias patriarchatą, bet neišvengusios asmeninių tragedijų, žinomumo duoklę, kurią jos sumokėjo, kad būtų garbinamos nacių arba likusio pasaulio.

Aktoriams reikėjo nemažai paanalizuoti šių moterų biografijas ir psichiką, nes iš esmės šioje šiek tiek erotinėje provokacijoje atsiveria nemažai egzistencinio absurdo, bet labiausiai – galimybė svajoti per šias ikonas. Nepaprastai man patiko spektaklio pabaiga, toji neįmanomybė, tariamos tiesos neatstatymas, kai „seserys“ Marlena ir Leni parskrenda į Berlyną ir jas keikia rudieji ir raudonieji. Pats tas faktas, kad lengviau ištverti visuomenę ir pasaulį, kai esi ne viena(s), o su likimo palydovu iš to paties lizdo, yra lengviau. Apie draugystę, kuri galėjo būti, tačiau nebuvo.

Šlapimu atliktos apeigos su žiūrovais tampa nauja tikėjimo ikonomis bažnyčia, tikėjimu, jog menu galima naiviai tverti kitus pasaulius vien iš to, kad norisi juos kurti, tačiau mes gi nesame naivūs, žinome, kad kiekvienas progresyvus kūrinys reikalauja ir tam tikros aukos, o dažniausiai ji yra visuomenės dalies pasmerkimas. Tokia pirmeivių ir progresą darančių žmonių dalia. Aišku, spektaklis paliečia nemažai kitų svarbių temų, pavyzdžiui, veikėjų istorinė atsakomybė, moralė ar laisvė kurti, galia ir konkurencija, didybė ir fizinis sunykimas, šlovės kaina ir kūrybinis nuovargis, alkoholizmas ir savivertė. Tai aistringai sukurtas spektaklis, panašus į ritminį tango, dviejų ikonų šokį, kurį sukuria Švirėnas ir Pintulis. Spektaklis nustebino, įtraukė, buvo žinias ir suvokimą plečianti medžiaga, kuri praturtino mano pavasarinį savaitgalį.

Maištinga Siela

Spektaklis "Lengva pažintis", Klaipėdos pilies teatras, režisierius Alvydas Vizgirda

 

Sveiki, skaitytojai ir teatro žmonės,

Tikriausiai paskutinis matytas Klaipėdos pilies teatro spektaklis iš jubiliejinio 40-mečiui skirto retrospekcijos ir šįkart – 2020 metais įvykusios premjeros, režisieriaus Alvydo Vizgirdos pastatytas dviejų dalių komiškas spektaklis „Lengva pažintis“ pagal dramaturgo Valentino Krasnogorovo pjesę.

Pastaruoju metu mačiau netgi kelis panašaus „sukirpimo“ komedijas, kurios labai panašiu aktorių duetiniu rakursu scenoje išgyvena vyro ir moters aistrą, nusivylimą ir atradimus. Istorija pasakoja apie bare po konferencijos užsilikusį vyrą, prie kurio prisigretino keistai flirtuojanti moteris, pastarąją iš pradžių vyras palaiko prostitute. Pirmoji veiksmo dalis skirta jųdviejų pirmajam pokalbiui, o antrajame veiksme jų bendravimas nusikelia į viešbučio privatų kambarį su šampanu ir žvakėmis.

Pagrindinius „Lengvos pažinties“ vaidmenis sukūrė aktorė Lina Rastokaitė ir Aurimas Pintulis. Daugiau aktorių šiame spektaklyje ir neišvysime. Duetas komiškai flirtuoja, įterpdamas ribinių pokalbių, kada moteris arba vyras gali tiesiog įsižeisti arba priešingai – kai kada jų pokalbis pavirsta į filosofinę diskusiją tik dar labiau „įsiūbuodamas“ spalvingą lengvos pažinties iliuziją. Toli gražu, kad šis pokalbis nėra vien lengvas flirtas, nes jame iš esmės dramaturgas sudėjo, sakyčiau, kone mechaniškai veikiančius XX amžiaus vyro ir moters bendravimo formos stereotipus. Moteris atsisako būti kukli, todėl ji pirma drąsiai vilioja vyrą, o vyras pamažu pasiduoda jos gundymams, tačiau ne kartą dėl socialinių standartų ir tariamų dorovinių elgsenos normų spėja susipykti. Vyras mano, kad ji prostitutė, todėl elgiasi iš esmės taip, tarsi jis ją būtų pasirinkęs, o ji tariamai jį nesuviliojusi, o tiesiog priėmusi jo pasiūlymą praleisti naktį už pinigus...

Žodžiu, pjesė laikosi „ant dorovės principo“, kurį vyras taip nori išlaikyti kaip iliuziją, tačiau tuo pačiu veikia ir instinktyviai. Galiausiai jų flirtas ir pokalbiai primena lošimą kortomis ar šachmatais, t. y. kas kurį labiau suries į ožio ragą ir privers sulaužyti principus. Aišku, dialogai dinamiškai šmaikštūs, linksmi ir iš to, kaip reagavo salėje sėdintys žmonės (o salė buvo pilnutėlė!), man regis, komiškai aktoriai pritraukė žiūrovus prie savo aistringai perteikto bendravimo tango. Žinoma, komizme atsiskleidžia ir tragiškoji veikėjų pusė: vyras prabyla apie savo nebrandą, turėtas dvi nelaimingas santuokas, mintis grindžia buitiškais ir stereotipiškai erotiškai organizuotomis frazėmis, o moteris tarsi bando įrodyti savo iniciatyva ir provokacija lygiateisiškumą ir netgi didesnes protines galimybes, kurias vyras bando nuvertinti.

Spektaklio medžiaga nesudėtinga, sakyčiau, situacijos pagrįstos amžina ideologine lyčių priešprieša dėl socialinių lyčių stereotipizacijos, kurią vieną akimirką veikėjai paneigia, o kitą vėl įprasmina ją žaisdami ir iš to, regis, ir kyla aistra, vienas kito priešybių papildymas ir, žinoma, iš to veriasi viso spektaklio komizmas. Spektaklis intarpais dainuojamas, o pagrindinius kūrinius atlieka Lina Rastokaitė savo džiazistine dainavimo maniera ir ji, sakyčiau, spektaklyje labai tinka, pvz., kaip gerai suskambėjo „It's A Man's Man's Man's World“, kad net pagalvojau, kad eičiau į Rastokaitės atskirą kokių nors panašių dainų popuri koncertą, kokius daro Rūta Ščiogolevaitė. Šiaip spektaklis visumoje nėra kažin koks labai ypatingas, tai linksmai perteikta klasiška poros aistringa istorija, kokių jau esu teatre per pastaruosius metus matęs ne vieną, kuris neapeliuoja į grandiozinius pasirodymus, tačiau, sakyčiau, verta nueiti, jeigu norite paprasto flirto, komiškų situacijų, neįmantrios ir lengvai atpažįstamos istorijos, kuri neturi kažkokių apsunkintų ar sudėtingų temų, tad leidžia žanriškai atpažįstamomis formomis lengvai mėgautis gyvu geru aktorių pasirodymu ir muzika.

Prieš spektaklį žiūrovus pasitiko aktorių parengta inscenizacija. Šįkart tai romėniškas antikinis inkliuzas.

Maištinga Siela

Spektaklis "Dovydas ir Eduardas", Klaipėdos pilies teatras, režisierius Alvydas Vizgirda

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šių metų pavasarį Klaipėdos pilies teatrui išties reikšmingas jubiliejus. Teatrui sukanka net 40 metų, todėl Klaipėdos Žvejų rūmuose rodoma ištisa šio teatro spektaklių serija paminėti teatro jubiliejui. Prieš tai matytas šmaikštus ir įdomus jų spektaklis „Jūs užstojate man vandenyną“ paskatino pamatyti ir kitus šio man menkai žinomo teatro spektaklius, tad nusprendžiau pažiūrėti „Dovydas ir Eduardas“, pastarąjį režisavo Alvydas Vizgirda.

 

Klaipėdos pilies teatro spektaklio „Dovydas ir Eduardas“ premjera įvyko 2020 m. lapkričio 13 ir 14 dienomis. Šis spektaklis yra sukurta dramaturgo Lionelo Goldšteino komedija. Vaidmenis atliko aktoriai Vaidas Jočys ir Aurimas Pintulis. Kostiumus sukūrė Aina Zinčiukaitė, o muzikos autorius – Edvinas Vasiljevas.

 

Lionelis Goldšteinas – žinomas dramaturgas, kurio kūryba pasižymi subtiliu humoru ir giliomis įžvalgomis apie žmogaus prigimtį. Jo pjesės dažnai nagrinėja sudėtingus tarpusavio santykius, atskleidžia netikėtus charakterių posūkius ir provokuoja žiūrovus apmąstyti gyvenimo paradoksus. Goldšteinas yra sukūręs nemažai pjesių, kurios buvo sėkmingai pastatytos įvairiuose Lietuvos teatruose. Jo kūryba vertinama dėl gebėjimo sujungti komediją ir dramą, sukuriant unikalius ir įtraukiančius spektaklius.

 

Pjesė „Dovydas ir Eduardas“ yra vienas ryškiausių Goldšteino kūrinių, sulaukęs didelio žiūrovų ir kritikų susidomėjimo. Ši komedija pasakoja apie dviejų nepažįstamų vyrų susitikimą kapinėse prie moters kapo. Pasirodo, kad abu vyrai buvo artimi mirusiajai, ir jų susitikimas atskleidžia netikėtus faktus apie moters gyvenimą ir jų pačių santykius su ja. Įdomu tai, kad pjesė pirmąkart buvo ekranizuota 1983 metais, o teatre statoma dažnai įvairių šalių teatruose.

 

Manau, pjesės medžiaga itin palanki mažam teatrui, kur nereikia daug aktorių ir sudėtingų mizanscenų. Per visą spektaklį veikia viso labo tik aktorių duetas prie mylimosios Florens kapo ir bendrauja jie šmaikščiai, ryškindami santuokinio gyvenimo ir vyro socialinių kaukių, įsitikinimų klišes. Dovydas, buvęs Florens vyras, susitinka jos ilgametį meilužį Eduardą, kuriam be paliovos pavydi, tad norėdamas sukelti ir jam skaudulių, atsiveria ir išpažįsta savo paklydimus, sugriaudamas Eduardo iliuzijas apie šventosios Florens puikų santuokinį gyvenimą, nes pradeda suvokti, kad Dovydas, kaip ir daugelis vyrų, tėra šunsnukiai. Gana tipiškai niuansuoti dialogai, atskleidžiantis tipiškiausius XX amžiaus vyrų stereotipus: du vienas kitą nekenčiantys vyrai maukia alkoholį ir atveria vienas kitam širdis, iš pažiūros vienas kitą nekęsdami, bet iš esmės sugriaudami savo vidines iliuzijas.

 

Šiaip pjesę stebėjau gana abejingai, pastatyme režisierius A. Vizgirda neišvysto nieko pernelyg ypatingo, laikosi įprastinių teatro taisyklių, tad vietomis spektaklis „Dovydas ir Eduardas“ apsunksta, pagauna šiokios tokios monotonijos įspūdis, trūksta vidinės ir sceninės dinamikos, nors ir panaudoti smagūs Dž. Bizet „Carmen“ muzikos intarpai, aktoriai pasistrikinėdami stengiasi, tačiau pakalbėjus su stebėjusiais šį pastatymą, visgi iškilo kažkoks prėskumas, tuštumos jausmas. Mano kolega vietomis po sunkios darbo dienos knapsėjo ir kovojo su miegu, nors sėdėjo beveik priekyje, šalia Florens „kapo“. Nepasakyčiau, kad šis spektaklis absoliučiai nepavyko, manau, medžiaga pernelyg elementari, o dialogai primena amerikietiškų situacijų serialus, kas kurį „perkąs“ principu. Vaidas Jočys jau spektaklio viduryje buvo visiškai šlapias, aktoriai labai stengėsi, bet spektaklio chemija neįvyko ir aš kaip žiūrovas ganėtinai abejingai jaučiausi po viso spektaklio. Manau, statant tokias klasikines ir daug kartų „nudrožtas“ pjeses reiktų labiau eksperimentuoti su formomis, dabar viskas perteikta minimaliomis teatro priemonėmis (gal dėl mažo finansavimo ir galimybių?), sunku įvardyti priežastis, tačiau šis spektaklis puikiai tiks tiems, kurie mėgsta paprastas komedijas, kurių giliamintiškai apmąstyti nereikia, spektaklis elementariai pramogai, šiek tiek plokščiais, neprovokuojantis ir nestebinantis, tačiau, matyt, užpildantis Klaipėdos pilies teatro repertuarą pagal savo galimybes.

 

Jūsų Maištinga Siela