Spektaklis "Remyga", režisierius Oskaras Koršunovas, Valstybinis Šiaulių dramas teatras

 

Sveiki, skaitytojai!

 

2020 metai, labai gerai pamenu, buvo vis dar gūdūs karantininiai metai, o mūsų teatras buvo izoliuotas, aktoriai skaitė net per zoomą pjeses ir stengėsi bent jau šitaip kaip nors išgyventi. Bet premjeros nebuvo nutrūkusios! Tais 2020 metais įvyko ir režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklio pagal rašytojo Rimanto Kmitos romaną „Remyga“ premjera su Valstybinio Šiaulių teatro aktoriais. Spektaklio nepavyko pamatyti ištisus penkerius metus, tą padariau tik šią savaitę, tad dalinuosi vėlgi savo įspūdžiais, pastebėjimais ir pajautimais.

 

Prisipažinsiu, kad nesu skaitęs nė vienos R. Kmitos knygos. Nė vienos! Neturiu jokio nusistatymo, tiesiog netraukia, tačiau su malonumu pažiūrėjau jo romano „Pietinia kronikas“ adaptaciją kine. Buvo labai gerai. Kitas jo romanas „Remyga“ tapo Valstybinio Šiaulių dramos teatro pastatymo medžiaga – nieko nuostabaus, nes centre – Šiauliai, savitas, išskirtinis ir savo atmosferą bei veidą turintis miestas, kuris dėl R. Kmitos tapo plačiau žinomas visoje Lietuvoje. Įdomu, jog šios medžiagos ėmėsi ne bet kas kitas, o būtent Oskaras Koršunovas, tad savaime aišku, kad spektaklis bus geras arba labai geras, nes kitaip beveik nebūna.

 

„Remyga“ pasakoja apie laikotarpį, kai griūva Sovietų Sąjunga, iš devinto dešimtmečio pereinama į laukinio gariūnmečio dešimtą dešimtmetį, kai tuo metu Šiauliuose siaučia ir karaliauja Princas (realiai egzistavęs toks mafijozas Šiauliuose). Istorijos centre – komplikuoto likimo Remigijus, kurį visi vadina tiesiog Remyga (aktorius Anicetas Gendvilas). Pabuvojęs Afganistano kare ir iš jo grįžęs gyvas ir sveikas, jis veda vietos turtingo mafijozo dukrą Sonatą. Nemažą spektaklio dalį pasakojamas vyksta kaip vestuvinis uliavojamas su degtine, nesibaigiančiomis cigaretėmis, muštynėmis, girtutėliais pokalbiais, tačiau akivaizdu, kas linksmai prasideda, tas liūdnai baigiasi. Tai beveik kaip dėsnis, kuris tinka ir Remygai.

 

Galiausiai Remyga įsitvirtina su Sonata (aktorė Monika Geštautaitė), tačiau nieko neuždirba, o Remyga vis dar žvalgosi į darbo kolegę Laimą. Uošvis (aktorius Vytautas Kaniušonis) bando jį pajunkti savo nešvariems kontrabandiniams reikalams, nes Remyga dirba milicininku, o ten padeda sukčiauti, tačiau Remyga nelaimingas: jį kamuoja košmarai apie karo išgyvenimus Afganistane, jo žmona nesupranta, kodėl jis kasnakt kažko bijo, negali normaliai miegoti, Remyga nežino, kur dingo jo tėvai, bando juos surasti per archyvus, tačiau veltui. Netrukus gimsta sūnus Mindaugas ir gyvenimas pašlyja visai, nes Remygą ima ėsti vidiniai demonai, kurie pamažu jį traukia į sielvartingos kančios liūną... Demonai pasirodo savaip: rimbu plakanti sadistė apdegusi velnienė, ant paspirtuko mamos beieškantis mažas vaikelis ir kt.

 

Iš esmės spektaklis, kad ir komiškas, pamažu jis įgauna vis tamsesnių ir labiau psichoanalitinių bruožų. Niekas vargšų anuomet vyrų, kaip ir Remygos, negydė psichiškai, aplinkiniai negalėjo suvokti, ko šie karą išgyvenę jaunuoliai negali normaliai grįžę toliau gyventi, bet tiesa kaip ir visų panašaus likimo kareivėlių: neįmanoma grįžti iš karo, tu visada lieki kare, o tai galioja ir Remygai. Čia labai šioji istorijos dalis primintų Svetlanos Aliksijevič dokumentinės prozos liudijimus „Cinko berniukai“, o toji istorijos dalis apie santykius su korumpuotu uošviu ir jo dukrele kažkodėl Ričardo Gavelio „Jauno žmogaus memuarai“. Spektaklį paįvairina aktorių šiaulietiška šnekta ir Šiaulių miesto niuansai, kuriuos tikriausiai tikras šiaulietis dar labiau juos suvoks ir pamatys. Kita Remygos problema – tapatybė. Tik istorijos pabaigoje jis išties susivokia, koks monstras yra jo uošvis ir kad reikia gelbėti bent jau sūnų, tačiau neatrodo, kad Remygai išvis iki tol būtų rūpėjusi tėvystė.

 

Manding, čionai įžiūriu nemažai lyčių stereotipinių vaidmenų. Sonata nori, kad jos vyras uždirbtų tiek, kad ji būtų aprūpinta, nors pati yra pervargusi nuo rūpinimosi sūnumi. Ši pora nesusikalba, nepasidalija darbais, o elgiasi pagal standartinį modelį: namai ir vaikai – moters reikalas, o pinigai, biznis – vyrų, sakyčiau, vaidmenų pasidalinimas dar labiau atvėrė tarp sutuoktinių bedugnę. Abiem reikia psichologinio palaikymo ir poilsio, tačiau gauna tik abortus ir šaunamuosius ginklus iš savo draugų. Kitaip sakant, tai iliuzijų pasaulis, kuriame visi įklimpę, nelaimingi, smurtaujantys, negalintys pakeisti savo likimo, todėl tiek Remyga, tiek Sonata yra tragiški ir tokių tikriausiai tuo metu Lietuvoje buvo pilna. Pats savo giminėje vieną tokią pamenu.

 

Scenoje svarbiausiais scenografiniais akcentais tampa sulamdytas seno modelio automobilis, kuris tampa ir vonia, ir pasikalbėjimo būdele, ir vestuvių kambariu, sekso lova. Daugiafunkcis dešimto amžiaus pradžios audi modelis simbolizuoja laisvės ir nepriklausomybės ištroškusį gyvenimą, bet kartu ir tamsumą, skurdą ir prastą kultūrą, kurioje augo ir savaip gyvenimą gyveno ištisa karta. Čia kaip sovietmečio agrarinis simbolis – mėlynas baltarusių traktorius, taip šio laikotarpio – audi automobilis. Kitas svarbus akcentas – didžiulis kryžius, iliuzijų ir vilčių simbolis, kuris turėtų apvalyti sujauktus ir orumą praradusius gyvenimus, tačiau tampa mafijozų prostitučių šokių stulpu, akivaizdu, kad tai, kas šventa tampa tik tam tikru pajuokos objektu ir tikrasis gijimas nei Reimygai, nei kitiems neįmanomas.

 

Tiesa, yra ir trečias svarbus simbolis – projektoriumi rodoma pilnatis, kuri simbolizuoja Remygos virtimą žvėrimi, monstru, vilkolakiu. Kai kada mėnulis žada ir socialines visuomenines permainas, t. y. perėjimą nuo sovietizacijos suirutės iki laisvos Lietuvos, per mėnulį rodomi to laikmečio masinio prieinamumo ženklai, produktai: „Santa Barbara“, „Tomas ir Džeris“ bei kadrai, kai skelbiama Lietuvos nepriklausomybė, matomi Mamontovas, Džordana Butkutė, „Bixai“ ir kt. Kelia nostalgija – tai praeitas gyvenimas, kuris nori nenori puikiai papildo visą vaizdinio kontekstą, ją ironizuoja, bet kartu žiūrovui sužadina nostalgiją.

 

Spektaklis man patiko, visumoje išgauta vientisa Remygos vilkolakiškoji susivokimo tragiška istorija. Pačia bendriausia prasme spektaklis ne vien tik apie laikmetį, bet ir pastangas susivokti, kad sergi ir tau reikia pagalbos. Kitaip sakant, tai psichoterapinio turinio istorija, deja, vyrų psichinė sveikata niekam nerūpėjo, jie suluošinti, sulaužyti šalies didvyriai, o kai kada alkoholikų ir mafijozų, nusipirkusių nelegaliai išdavą nuo karinės prievolės ir pašaukimo į Afganistaną, pajuokos subjektais. Tai pasakojimas apie iliuzijas ir neteisingą laikmetį, kuris kupinas absurdo, nesusikalbėjimo, menkaverčių džiaugsmų ir daug ašarų. Puiki medžiaga, o pats spektaklis, sakyčiau, nors O. Koršunovo repertuare, mano akimis, ir nėra pačios aukščiausios prabos, tačiau vis tiek labai geras. Asmeniškai šis spektaklis tiek režisūrine prasme, tiek veikėjų tragiškumu man koreliavosi su absoliučiu O. Koršunovo hitu „Išvarymas“ – abu spektakliai turi panašumų.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Revizorius", režisierius Aidas Giniotis, Valstybinis Šiaulių dramos teatras

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nepamenu, kada paskutinįkart buvau Šiauliuose. Tikrai. Bet labai seniai, o ir miestas man neturi sąsajų su tokiu miestu, kuris turi ypatingą teatro mokyklos ir tradicijos veidą, nors gal tikrasis šiaulietis pasakytų kiek kitaip, nors žinau, kad toks Valstybinis Šiaulių dramos teatras egzistuoja ir puikiai daro savo spektaklius, tačiau jų retai pamatysi uostamiestyje. Tą retą progą šįkart išnaudojau ir tiesiu taikiniu nuėjau į režisieriaus Aido Giniočio spektaklį „Revizorius“, kurį vieninteliam pasirodymui atvežė šiauliečiai 2025 m. sausį. 2019 metais įvykusi Šiaulių dramos teatro premjera pagal Nikolajaus Gogolio klasikų klasika tapusią pjesę pasirodymas vertė salę trumpam sugūžėti. Nemačiau nė vienos tuščios vietos – „Revizorius“ iššlavė viską.

 

Bandau prisiminti savo skaitymo metus, kada studijų metais „sukirtau“ Gogolio „Revizorių“. Anuomet pjesė patiko, ji ir rimta, ir labai komiška, tad daugmaž žinojau, kokio turinio reiktų tikėtis. Daugelis vyresniosios kartos arba studijuojantys režisūrą bei aktorystę tikriausiai skaitė „Revizorių“, kuris narplioja XIX a. pirmosios pusės carinės Rusijos provincijos biurokratinius korupcijos reikalus. Pjesė originalo kalba išleista 1836 m., tačiau joje vyrauja nesunkiai aktualizuojami nūdienos liūdni sisteminiai dalykai.

 

Aidas Giniotis toli nenubėga nuo klasikinio varianto, tad stengiasi išlaikyti nugrimzdusį rusišką XIX a. miestelio kasdienybę ir centre vaizduoja prasigėrusius, moralės nebeturinčius miestelio valdytoją, teisininką, paštininką, gydytoją ir t. t. Žodžiu, visus tuos institucinių organų vadovus, dėl kurių laikosi provincijos gyvenimas. Neanalizuosiu ir nedetalizuosiu turinio, tik pasakysiu, kad šiam spektakliui ir nereikėjo didelių pakeitimų, perkonstravimo ar dekonstravimo, keistų ar labai originalių, sunkiai pjesės neskaičiusiam atsekamų sąsajų, modernybių. Iš vienos pusės tai klasikinio braižo pastatymas, bet Giniotis jį bando aktualizuoti „užsklandėlėmis“, per kurias veikia miestelėnų darbininkai (panašiai kaip animaciniame filme „Bjaurusis aš“ geltonieji pakalikai), išėję į ekspozicijas pokštauja apie COVID-19, moralizuoja ir demoralizuoja alkoholizmą, moko ir čia pat paneigia vertybinius aspektus, kalambūriškai kalbėdami perteikia šiuolaikinius savivaldybių valdymo biurokratinius triukus, aktualizuoja kyšių ir korupcijos sistemines ydas.

 

Man patiko tariamo revizoriaus Chlestakovo aktoriaus Arno Ašmono pasirodymas.  Ši pjesė ir charakteringas sukčiaus, mergišiaus vaidmuo man kažkuo priminė Moljero „Tartiufo“ veikėją. Tiesa, spektaklyje turime klasikinių vulgarybių, pvz., seksas, vilkint tautinius moterų rūbus, pasivoliojimai, gašlumai man žiūrėjosi nepaprastai komiškai ir vykusiai, labai mėgstu gašlumo parodijas teatre, nors gal kam ir nepatinka, nes gal pasirodo nerimta ir priklausytų žemesniojo teatro rangui, bet Šiaulių „Revizorius“ man pasirodė tinkamai „paspaustas“ komizmo prasme, kuriame išsiryškina provincialusis kaimietiškas naivumas, kvailumas ir idiotizmas.

 

Kaip bežiūrėsi, „Revizorius“ juk yra komiška moralinė pjesė, ji moko per gudročių tragedijas ir raudas tos folklorinės/liaudies tiesos: nešink ant kito, nes ir ant tavęs gali šikti; nespjauk į vandenį, iš kurio reiks gerti; kaip pasiklosi – taip ir miegosi... Žinoma, kad „Revizoriaus“ spektaklis nėra joks stebuklas, tačiau jis pramogos dėlei labai smagus ir tikrai nesnūduriavau ir laikas neprailgo. Galų gale nustebino finalas, kada atėjo tikrasis baltasis revizorius ir mums lyg Mozė iš lapų perskaitė įsakymą „iš viršaus“, jog esame ir būsime kontroliuojami (labiau net mums, dabarties žmonėms, o ne tiems XIX a.), būsime dėl sistemos mušami ir persekiojami, jeigu ją griausime, jei reiks, būsime prismaugti, kad ir oro uosto tualetuose, nes prieš viršenybę nepapūsi. Šis jo pranešimas staiga įgauna gilią prasmę, kurią pavadinčiau reikšmingiausiu spektaklio provokacija, kuris manyje sukirbino maišto prieš kontrolę ir sistemą jauseną, prieš sistemą, kurią mes patys renkame, maitiname, kuri mums turi atstovauti, o galiausiai tampame jos baudžiauninkais ir vergais dėl tos pačios paradoksalios priežasties, dėl ko apsikvailino „Revizoriaus“ miestelio valdžios vyrai. Žavesio šis spektaklis turi.

 

Jūsų Maištinga Siela