Knyga: Vidas Morkūnas "Pakeleivingų stotys"

Vidas Morkūnas. „Pakeleivingų stotys“ – Vilnius: Odilė, 2019 – 120 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Metų knygos rinkimuose nominuota Vido Morkūno (g. 1962) prozos knyga Pakeleivingų stotys jau susilaukė internete nemažai skaitytojų dėmesio ir netgi susižavėjimo. Pamaniau, kad knygą paimsiu į rankeles ir perskaitysiu per keletą vakarų, bet užsitęsė beveik iki savaitės. Nepaskaitoma knyga. Turiu galvoje, jos neįmanoma skaityti greitai kaip romaną, bet tai specifinis literatūrinis prozos žanras. Kuo proza trumpesnė, tuo labiau ji reikalauja juvelyrinio įdirbio ir lėtesnio, atidesnio skaitymo. Nors prozos tekstai nėra apibrėžti, bet visumoje tai būtų vaizdelių ir miniatiūrinių novelių, novelečių subalansuotas žanrų lydinys. Iš vienos pusės iki tikros novelės trūksta situacijos užbaigtumo, iš kitos tekstai turi novelei būdingos netikėtos atomazgos.

Viktorija Daujotytė, kalbėdama apie V. Morkūno tekstus, įvardija du esminius raktinius žodžius – šiurpą ir grožį. Tai kas pakankamai kontrastinga, bet iš esmės yra neatsiejama nuo paties gyvenimo. Kai buvau mažas, man gražu atrodė išskersta kiaulė, man patiko nagrinėti vidaus organus, stebėtis jų spalvą, tekstūrą ir tik paaugęs supratau, jog tai lavonas, tai šiurpus mirties aktas, žvėržudystė. Panašiai ir su V. Morkūno tekstais, kurie turi savitą grožio ir šiurpo formulę, išreikštą itin skvarbia, pagaulia literatūrine kalba.

Viename iš įspūdingiausių tekstų kalbama apie berniuką, kuris keliais ropoja atsiprašyti močiutės, bučiuoja dvidešimt kartų jos raukšlėtą ranką, o suaugusieji stebi jo egzekuciją. Tas pažeminimo, atgailos ir netgi traumuojančios vaikystės įdagas, deginamas į sąmonę; jis toks atpažįstamas kaip netikęs auklėjimo būdas, kad net primena sadistišką suaugusiųjų grifų puotą. Autorius pagaviai aprašo situacijų nuotaikas, kurios dažniausiai krypsta į vidurinės klasės arba visiškus paliegėlius, nuskurdusius žmones, kurie pamynę savo orimą arba jo net nesuvokę, kaip antai vandens bokšte mirusi prostitutė mergaitė, „išdalijusi“ save dykai, nes neturėjo geros šeimos ir galimybių tapti integralia visuomenės naria. Vyrukas dėvintis sportinę aprangą su blunkančiu Norge užrašu, iš kalėjimo grįžę nusikaltėliai, rytinės mankštos trenerė ir kiti, kurie paliudija sovietinių laikų, pirmąjį dešimtmetį, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kasdienybės realijas ir nuotaikas.

Galvodamas apie tekstų formulę, galėčiau išskirti keletą esminių Vido Morkūno rašymo ypatybių. Daug tekstų prasideda aplinkos aprašymu, tokiu netradiciniu, labiau krypstančiu pasakotojo žvilgsniu į socialinę aplinką: apleisti namai, kaimiškos ar urbanistinės lauko vietovės, aptrintų stočių detalės. Staiga aprašyme atsiranda koks nors veikėjas, išgyvenantis ypatingą momentą, išgyvenąs esminį egzistencijos potyrį – mirtį, netektį, išdavystę ar net netikėta kuriozą. Pavyzdžiui, vyrukas, kuris bando bare užkalbinti ilgaplaukį vyruką, nes iš šono palaiko jį mergina: „Jį apėmė neviltis, nusvilino gėda, pro storą neįmantrios būties plutą netgi prasikalė geibus vaizduotės daigelis. Vyrukui magėjo susitraukti, virsti pele ir kuo greičiau smukti į kokį tamsų pakampį. Tarpduryje šiek tiek pažįstamas drimba šiurkščiai stuktelėjo jam petimi. Atsitiesti jis neišdrįso – nebe vierchas buvo (p. 30-31).“ Visa tai perteikta vienoje plokštumoje ir labai kasdieniškai, atrodo, kad tai patyrė daugelis iš mūsų, tačiau prozos įtaiga ir pasakotojo filosofiniai pamąstymai atveria momento esmę, kuri pasako apie veikėjus ir patį gyvenimą kur kas daugiau nei pati aprašoma situacija, dažniausiai tai, kas lieka už paties teksto: veikėjo neišrašyta biografija, mąstymo maniera, pasaulėžiūra, kuriuos nesunkiai iš taupių detalių gali nusilipdyti skaitytojo vaizduotė.

Vidas Morkūnas

Trumposios prozos žanre svarbu yra detalės meistrystė. Vido Morkūno prozoje jų daugybė. „Toli praeityje likusią komandiruotę į Vidurinę Aziją jam primindavo puošnus išeiginis chalatas, kabantis spintoje, kurios durų vyriai kaskart sucypdavo, atidarant – vienaip, uždarant – šiek tiek kitaip (p. 95).“ Durų cypimo detalė romane būtų visiškai nereikšminga, netgi pretenzinga, tačiau trumpojoje V. Morkūno prozoje ji virkdo kaip smuikas; detalė kalba apie vienišus namus, vienišo vyro, parsidavusio ir išdavusio dvasinį skurdumą. Arba tokia visiems atpažįstama gyva detalių orkestruotė: „Prie atvirų durų suglumusi stovėjo Verutės duktė su didžiuliu šaltienos, aš sakydavau šaltinienos, dubeniu rankose. Atrodė, laiko mažytę užšalusią kūdrą. Po ledu kur ne kur dūlavo rusvos kerplėšos, oranžiniai rąstgaliai (p. 110).“

Pasakotojas neužsiiminėja farsu, atsisako cinizmo ir hiperbolizuotos ironijos, kas šiaip jau būdinga šiuolaikinei lietuvių prozai. Sakinio intonacija primena vyresnės lietuvių literatūros klasikus. Retsykiais Bronių Radzevičių, kartkartėmis Juozą Aputį, Bitė Vilimaitę, tačiau Vidas Morkūnas nepalyginamai atviresnis šiurpą keliančioms egzistencinėms akistatoms. Sakinio gestikuliacija turtinga ir išraiškinga meninėmis priemonėmis – aliteracijų ir asonansų orkestruotė leidžia aiškiai girdėti būties lygmeniu išreikštą veikėjų egzistencijos emocinę melodiją. Tai gana labai reta literatūroje, nes daugiau rašytojai „investuoja“ į fabulą ir struktūras, bando nustebinti intertekstualumu, sukurti daugiamatiškumą, akrobatinę dėlionę, o V. Morkūno proza priešingai – ravi ir naudoja truputį primirštą lietuvių kalbos verbalinį arsenalą. Neretai primena kaimišką, XX amžiaus lietuvių prozos sakinį, truputį granauskišką žemaitišką struktūrą. Gausybė įdomių jau labai retai šiuolaikinėje literatūroje sutinkamų žodžių formų, ypatingai žemaitiškos tarmės priesagos, vaizdingų veiksmažodžių retenybė, kad net truputį skaitydamas jautiesi primirštų žodžių muziejuje. Tokia proza stebina savo kalbine išraiška.

Netipinis ir Deimantės Rybakovienės knygos dizainas. Kad ir minkštu viršeliu ir vos 800 tiražu išleista knygelė visgi kaip maldaknygė reikalauja akylaus susikaupimo, o ne beaistrio poteriavimo iš puslapio į puslapį. Kai kuriuos tekstus tekdavo skaityti iš naujo, neregima įtampos gija priartėti prie atomazgos, išgyventi pasakotojo paruoštą egzistencinę mįslę, tos mįslės įminimą. Autorius vadinamas atsiskyrėliu, vienišu vilku ir rašo taupiai, mažai, leidžia retai, bet užtikrintai ir kokybiškai. Tai knyga, kuri ateina ne iš vaizduotės siautulio, bet iš gyvenimiškosios išminties, mąstant ir permąstant gyvenime sutiktus žmones, jų paliktus pėdsakus, kuriuos galime simboliškai pavadinti stotelėmis. Kiekvienas tekstas skaitytojui tampa priebėga nuo lietas, laukiant, kol atvažiuos autobusas arba nustos lyti.

Jūsų Maištinga Siela

Justinas Žilinskas "Kaukas Gugis ir kerų karas" - knyga vaikams be tarptautinių žodžių

Sveiki,

Retai kada susidomiu reklamine sklaida, tačiau šįkart gavau motyvuotą laišką – vaikiška knyga be tarptautinių žodžių. Žinau, kaip vaikams kartais sunku su kai kuriais nesuprantamais ir neištariamais žodžiais, tad nieko nelaukdamas pasidalinu su Jums informacija apie naujausią Justino Žilinsko knygą „Kaukas Gugis  ir kerų karas“.

Kauko Gugio sugrįžimas, arba knyga be tarptautinių žodžių

Lietuvos knygynuose pasirodė rašytojo Justino Žilinsko magiškosios fantastikos žanro knyga „Kaukas Gugis ir kerų karas“, ją išleido leidykla „Aukso žuvys“. Knyga skirta vaikams nuo dešimties metų amžiaus, nuotykių ir fentezi mėgėjams. Knyga bus pristatyta pirmą kartą rengiamame vaikų literatūros festivalyje „Vaikų Kalėdų sala“ š. m. gruodžio 10 d. Vilniaus mokytojų namuose.

2006 m. išleista Justino Žilinsko knyga „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“ į lietuvių magiškosios fantastikos lauką atvedė savitą herojų – mažą ir gudrų kaukavaikį, kažkuo panašų į šaunųjį Robiną Hudą ir indėniuką Harką kartu sudėjus. Ši nuotykiais verdanti istorija apie kauką Gugį tapo kone šeimos knyga, ją skaitė ir vaikai, ir jų tėvai. Knyga pateko į geriausių Metų knygų penketuką ir gavo Tarptautinės vaikų ir literatūros asociacijos (IBBY) apdovanojimą. Ir štai dabar, praėjus daugiau nei 10 metų, Justinas Žilinskas pristato naują istoriją apie kauką Gugį. Knygoje veikia tie patys personažai, tačiau problemos, kurias jiems tenka spręsti, jau gerokai didesnės. O kas svarbiausia – aktualios ir šiems laikams.

Lietuva, 1369 metai pagal žmonių kalendorių, gūdūs ir keisti laikai, kai miškai ir pelkės knibždėte knibždėjo padarų ir būtybių, kai žmonės ir mažosios gentys gyveno kaimynystėje, o kipšai labiausiai garsėjo kaip puikūs kerėtojai... Kaukas Gugis – jau kaukajaunio amžiaus, laukiantis savojo Įžengimo – šventės, po kurios atitenka vyresniųjų pareigos, užduotys ir reikalai. Gyvenimas Kaukašlaityje nusistovėjęs, ir Gugiui po didžiųjų žygių netgi nuobodus. Tačiau netrukus įvyksta kai kas netikėta – išaiškėja seniai slėpti dalykai, ir užverda tikra maišatis. Kaukai priversti susikauti su kipšais, tačiau priešininkų jėgos nevienodos. Reikia spręsti: eiti į karą ginti garbės ir kadais pasėto melo ar siekti taikos ir derybų? Koks kelias yra teisingas? Ar toks iš viso galimas? Šis pasakojimas yra apie atsakomybę ir apie pasirinkimus – kartais itin nelengvus. Pagrindiniai klausimai, kuriuos kelia autorius – ar tikslas pateisina priemones, ką reiškia atsakomybė, koks jos svoris, kur veda melas.

Autorius Justinas Žilinskas.

Knygoje „Kaukas Gugis ir kerų karas“ „veikia“ iš lietuviškų sakmių ir pasakų pažįstamos mitologinės būtybės – kaukai, aitvarai, laumės, maumai, kipšai, bet šios būtybės kitokios. Pasak autoriaus, mitologija turi parengtus atsakymus, o rašant magiškosios fantastikos kūrinį bandoma kūrybiškai interpretuoti: kas jos, iš kur, kuo jos ypatingos ir kokia jų paskirtis? Justinas Žilinskas neslepia, kad jam labai patinka lenkų magiškosios fantastikos grando Andrzejaus Sapkowskio kūrybos metodas: imti mitologijos trupinius, bet jiems suteikti kitokį, gamtiškai pagrįstą turinį. Būtent dėl to J. Žilinsko sukurti kaukai yra girių kaukai, antropomorfinės būtybės, „mažoji giminė“, o ne mirusių vaikų dvaselės, aitvarai – polimorfai, t. y. būtybės, keičiančios išvaizdą, na o kipšai – keliautojai, kerėtojai ir išradėjai, o ne sielų vagys ir pragaro valdovai. Visi jie yra iš kūno ir kraujo, vaikšto žeme, gyvena savo gyvenimus ir susitinka konkrečiu laikotarpiu – XIV a. Lietuvoje.

Dar vienas šio nuotykinio pasakojimo savitumas – jo kalba. Justinas Žilinskas metė sau iššūkį parašyti kūrinį nepanaudodamas nė vieno tarptautinio žodžio. Vietoj jų – naujažodžiai ir nunykę, retai sutinkami žodžiai ir pasakymai. Tad saugokitės smeiguolio ir sprogdinkite veizolus – bus dėl ko! Vaikai, skaitydami kūrinį, turės progą pagilinti lietuvių kalbos žinias ir išmokti vieną kitą neįprastą „tų laikų“ keiksmažodį. Beje, netgi rašydamas šią senus laikus menančią knygą autorius išliko nuoseklus – nemaža dalis Gugio juodraščio buvo parašyta ranka – senoviškai, sąsiuvinyje, kurį  autorius gavo dovanų nuo savo skaitytojų moksleivių.

Knygų apžvalgininkės „Fantastiškos knygų žiurkės“ šią nuotykinę istoriją apie Gugį pavadino „savotiška lietuviška indėnų versija“: „kovos, žiaurumai, savo teritorijos gynimas, burtai, išmintingi senoliai ir kraujo kerštas. Kietai skamba, ar ne?“ Tuo tarpu VšĮ „Laikas skaityti“ vadovės Rūtos Elijošaitytės-Kaikarės nuomone, „J. Žilinsko knygos išlaiko balansą tarp šiandienos ir senovės, tarp tikrovės ir pramano. Jos turi stiprų vertybinį pagrindą, bet tuo pačiu nemoralizuoja“.

Knygą iliustravo dailininkas Gediminas Skyrius, dizaino autorė – Deimantė Rybakovienė, redaktorė – Neringa Mikalauskienė.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Giedrė Kazlauskaitė "Meninos"

Giedrė Kazlauskaitė. „Meninos“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.

Sveiki, skaitytojai,

Pirmą kartą su Giedrės Kazlauskaitės (g. 1980) kūryba susipažinau atsitiktinai, kai pliaupiant lietuj Vilniuje, pasislėpiau Pilies gatvės knygyne. Šiaip prie poezijos tada retai prieidavau, bet viena ausimi buvau girdėjęs „drūtus“ autorės pasisakymus Knygų mugėje, todėl lentynoje sąmoningai užčiuopiau ploną poezijos knygelę pavadinimu Heterų dainos, kurią tąkart visą beveik ir perskaičiau, stovėdamas po knygyno lempomis. Be kultūrinių objektų žongliravimo, važinėjimosi troleibusais ir homoerotikos tikriausiai daugiau nieko ir nebeprisimenu, tačiau žinau, kad patiko. Po šešerių metų pasirodžiusi antroji rinktinė Meninos iškart tapo pastebėta ir gražiai „įmontuota“ tarp vyrų poetų Metų knygos rinkimuose, nors, tiesa, tikriausiai per plauką netapo metų poezijos knyga, tačiau pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją.

Meninos apskritai yra patraukliai ir įmantriai apgalvotas poezijos rinkinys, kuris žavi savo struktūra. Visų pirma pavadinimu – Meninos. Kas jos yra? Čia kokios nors tarnaitės? Na, gerai, tiek to, paaiškės skaitant... Bet palaukite, skyrius prasideda Infantei pina kasas. Ne, pavadinimas nebuvo atsitiktinumas. Rinkinio visuma tarsi kruopštus baroko suknelės siuvinys, kuriame visko itin daug, bet labiausiai akį traukia platūs kultūriniai kontekstai, pradedant Antikos mitologija ir baigiant asmeniniu poetės akademinio gyvenimo kasdienybės niuansais, kad ir Vinco Mykolaičio-Putino simbolistinės poezijos lukštenimu – poetė rašė iš šio autoriaus kūrybos disertaciją. Tiesą sakant, autorė nė kiek nevengia absorbuoti savo akademinio gyvenimo ir labai mėgsta realijas, kad net įžūliai vieną savo eilėraštį pavadino V. Mykolaičio-Putino poezijos rinkinio pavadinimu Tarp dviejų aušrų, tačiau paties eilėraščio turinyje V. Mykolaičio-Putino kūrybos sąsajų menkai randama.

Nors paskutiniu metu G. Kazlauskaitė beveik neberašo recenzijų ir lyg atokiai pasitraukė nuo literatūros kritikos, visgi eilėse pliūpteli buvusios kritikės gairės, užuominos apie rašytas recenzijas poetams, kuriuos „visus pažįsta“, apie susitikimus su jais bibliotekoje, o labiau jų knygose (Kaip ilgai kurpėme visokias niekam, atrodo, nereikalingas recenzijas / ir laikraščius, kuriuose citavome vieni kitus. / p. 34). Jaučiama akademinė žinių našta, įgytos žinios, kurios kažkada buvo tokios vertingos ir svarbios, bandant „perkąsti“ literatūros pasaulį, dabar lyg ir tampa nebesvarbios, lyg būtų įminta kažkokia nujaučiama gyvenimo ir kūrybos sąsajų mįslė (Viešpatie, kiek knygų jau perskaičiau. / Jeigu prislėgtų man karsto dangtį jos visos – / garbingiausias tai būtų antkapis. / p. 20).

 Giedrė Kazlauskaitė

Kaip dabar labai „madinga“ poezijoje, taip ir G. Kazlauskaitės eilėse pasireiškia socialinė kritika. Tikriausiai jau kadaise baigėsi išgryninta ir neretai sentimentalioji „aukštoji materija“ poezijoje, o poetai seniai vaikšto tvirtai ant žemės ir nebeskraido padebesiais, todėl žaibiškas reagavimas į kasdienines aktualijas, jų komentavimą poezijoje, poetams suteikia ne tiek politiškai aktyvaus įvaizdžio, kiek pilietiškumo (Ukrainoje vyko revoliucija, socialiniai tinklai ūžė / ir visi bent kiek asmeniški įrašai tuo metu / atrodė juose apgailėtinai / p. 17). Apskritai daugelyje eilėraščių, kur žybteli socialinė kritika, visa tai G. Kazlauskaitės poezijoje atrodo kaip tuštybių mugės vertinimas, sumenkinama tai, kas iš pirmo žvilgsnio menkavertiškai svarbu, pvz., Facebook‘as.

Neretai gretinami įvairūs kultūriniai elementai suteikia sodraus vaizdų polėkio, netgi retsykiais kuriama tiesiog tuštybių perteikta karnavalinė kultūra, kad ir eilėraštyje Kaziuko mugė (Meduolinės širdys ir krišnaitų pyragai, / iš vytelių pinti lopšiai, klumpių drožėjų peiliai / bjaurios veltinio gėlės, daug nereikalingo šlamšto – / štai ir visa, ką siūlome vieni kitiems. / p. 27). Daugiakultūrinės briaunos papildo ir bendrą rinkinio sąrangą, perkrauta ir iš dalies apsunkinta baroko kalbėsena ir prasmės siejasi su meninomis, infantėmis ir freilomis, tarsi tyliai bylotų apie tik iš pirmo žvilgsnio manieringai naivų moteriškumą, prie etiketo ir lepinimo pripratintą, prijaukintą lyrinį subjektą-damą, kuri išlepusi nuo menų gausos, „išsiuvinėtų“ prasmių, patiria (anti)intelektualinį nuobodulį karnavalinės kultūros šurmulyje.

(Užtat labiausiai ramina moterų pliažas – / kapinynas gyvųjų, belaikių, nuogų. / p. 63). Viena įdomiausių ir tikriausiai intriguojančių rinkinio temų, galgi net ne temų, o užuominų, yra lyrinio subjekto seksualinės orientacijos dvipoliškumas, netgi sakytume, biseksualumas. Akivaizdu, kad eilėraščių subjektas myli „ir vyrus, ir moteris“, tarsi šios užuominos, kurios buvo gana aiškiai apčiuopiamos Heterų dainose, persikelia ir į Meninas (belieka sekioti / dvidešimtmetes, jų kone vulgariai / atvirose tinklaraščiuose / kartais paliekant pabaisos pėdą / p. 48). Arba netgi per asmenybės biografijos aliuziją išreikšta intencija, pvz., eilėraštyje Kai aš buvau berniuku (Karnavalo masuotė, labai graži moteris (greičiausiai auklėtoja), tyrinėjantis Sapho žvilgsnis, įsmeigtas į ją, tuomet dar mažą mergaitę. / p. 83). Arba netgi visiškai išreikšta publicistiniu būdu (Gėjai perka cukrinius gaidelius – / gal net mergaitei, kurią atpažinčiau / iš anketos gayline. / p. 27). Priešingai, nei būtų galima tikėtis, subjekto biseksualumas nėra jokia problema, netgi jaučiamas susitaikymas ir prisitaikymas, subjekto mokėjimas balansuoti ties seksualumo dvipoliškumu ir tatai jokios asmenybės indentifikavimo dilemos nėra, tačiau nuolat eilėse švytuojantys binarios seksualumo užuominos leidžia daryti išvadą, kad visgi, kaip ir visiems, subjekto seksualinė gyvenimo dalis yra esminė asmenybės dalis.

Viena ryškiausių ir svarbiausių rinkinio temų galima laikyti prarasto laiko (iš)ieškojimą t. y. mokyklos laikotarpio rekonstravimas, įvairios vaikystės nuotrupos, šeimos santykiai ir netgi ryšys su dukra. Mokyklos svarba ir pirmieji autoritetai, pradedamas aktyvus kultūrinis gyvenimas ir meno vertinimas subjektui nepaprastai svarbus, gal net svarbesnis už jau sukauptas visas žinias, žvelgiant iš nūdienos subjekto laiko taško. „Šiaurės Atėnų“ skaitymas mokykliniame autobuse, pirmieji troškimai „užkariauti“ meno pasaulio paslaptis (Mokykloje / tikėjome kilnumu to šūvio, pradėjusio revoliuciją. / p. 68). Šiandien lyrinis subjektas jau praradęs turėtus autoritetus arba jų svarba labai nežymi, išlikusi tik pagarba. Gana ryškiai mitologijos elementais atskleista ir įprasminta vaikystės periodo svarba. Pastoralinė, šviesi ir pilna tikėjimo subjekto vaikystė (gausiai ganydavos ties vandens balija, / prie akmenų, kuriuose vis dar rasdavom / velnio nagų ir pasaulio tvėrimo mišių. / p. 57). Kiek netikėtas ir pompastiškas atrodo pasikartojantis papūgos leitmotyvas, kuris atlieka savotiškos „žydrosios paukštės“ funkciją. Kažkada subjektas augino dvi papūgas, kurios išskrido iš narvelio, vieną suėdusi katė, kitą pavykę pagauti (O papūgų maldos vaikystės giraitėse, / padėjusios tapti tokia, kaip visi. / p. 56). „Kaip visi“ ir papūga, kuri yra šiaip egzotiškas ir išskirtinis paukštis, mūsų gamtos sąlygomis laisvėje neprisitaikantis paukštis, taip ir lyrinio subjekto asmenybės tapsmo, netgi „normalizavimasis“ prie kultūrinės sąmonės, simboliškai byloja apie nelengvą šio proceso kelią, užgožtą kultūrinių monolitų, galgi net savotiško nuolatinio ieškojimo, metodo, kaip prisitaikyti ir neprarasti vaikiškos „mokyklinio suolo“ šviesos.

Meninos, meninos, meninos... Giedrės Kazlauskaitės subrandintas „produktas“, džemas, žodžių padažas, skirtas intelektualiam skaitytojui, kuris intuityviai atpažįsta kultūrinius simbolius ir aliuzijas, jaučia žodį, geba orientuotis bendroje poezijos energetikoje. Perskaičiau apsiklojęs apklotu su vienu prigulimu kaip kažką iš dalies savo ir atpažįstamo, bet kartu perskaičiau ir savitai stoišką asmenybę, kuri sako eilėraštyje sako, jog neturi nieko pasakyti, kaip kiti poetai, o iš tikrųjų meniniškai intelektualiai plepa tiek, kiek kartais penki rinkiniai negali nusakyti to, kas žmogui svarbu.

Jūsų Maištinga Siela