Knyga: Giedrė Kazlauskaitė "Singerstraum"

Giedrė Kazlauskaitė. „Singerstraum“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 2016.

Sveiki,

Nesu tikras, ar toks greitas naujojo Giedrės Kazlauskaitės poezijos rinkinio Singerstaum pasirodymas nesimbolizuoja autorės polinkį perdegti, bet kitą vertus, kalbant apie menininkus, nebeverta jaudintis dėl to, kas neišvengiama – kūrybinio produktyvumo pakylėjimo. Pati G. Kazlauskaitė mėgsta linksniuoti žodžį grafomanai (tai visai nesusiję su produktyvumu) ir pati savęs nevengia „pastatyti“ į gana kritišką padėtį, neslėpdama kartais prasprūstančio menkavertiškumo, atmiežtu intelektualams būdingu kuklumu. 

Singerstraum yra be jokios abejonės kūrybingai apgalvota ir architektoniškai sukonstruota knyga, kuri turi moterišką energiją. Ir visai čia nekaltas raudonas puikus viršelis, jis nė kiek su raudonu lūpdažiu ir seksualiais bateliais neasocijuojasi. Veikiau jau raudonais kraujagyslių siūlais, raudonu vidiniu pamušalu, nematoma vidine žmogaus puse, sudaigstyta per lapų įrišimus raudonomis pavadinimų raidėmis. Jeigu tikėsime, kad poezija yra žodžių muzika, o siuvimo mašina – fortepijonas, tada galime patikėti, kad rankoje laikome ne poezijos knygą, bet, tarkime, CD. 

Nesu tikras, ar tai gerai suderintos „dainos“, turiu galvoje, silabinį eiliavimą, tačiau, kad eilės savo turiniu įdomios ir, kaip poetams būdinga, asmeniškos, tai tikrai. Singerstraum artimai siejasi su Meninomis (2014) – čia ir skyriai parceliuojami pagal bendrą rinkinio viziją, įvairūs moteriški simboliniai įvardijimai, žaismė, siuvinėjimas, kuris išties ne tiek tuščiai linksmina, kiek nuteikia žaismingai, kad tikrai imi jaustis, jog taršytumeisi po nesibaigiančias pūsto sijono klostes, kuriose, –oi, – dar tikrai galima šio bei to atrasti. Juokas juokais, tačiau G. Kazlauskaitė toliau tęsia savo pamėgtas temas, plėtodama juos per kūrybinį sumanymą kiek kitomis spalvomis. Poetė vėl daug prisimena paauglystę ir vaikystę, tas brendimo būsenas, socialinę ir intelektualinę numanomą atskirtį, tačiau jaučiama ir kartkartėm šaižus kritikės balsas, nes tokie žodžiai kaip banalybė ar pigus itin dažni eilėraščių eilutėse, kad kartais galima pagalvoti, kad autorė dėl kažko pikta ant naujų iššūkių nesuteikiančio pasaulio ar net pernelyg akivaizdžios absurdiškos beprasmybės, tačiau, kai tik jautiesi pagavęs Kazlauskaitę už siūlės, žiūrėk, ji ironiškai daro salto ir deklaruoja, kad nieko įdomesnio už tuštybių mugę tikriausiai ir nepamatysianti: „Juokinga, nes tuo pat metu / tame pačiame parke / fotosesijas intensyviai rengė / beviltiški jaunavedžiai. // Neradau ko paklausti, / ar meilė ištveria ir pozavimą.“ (p. 38).

Priešingai nei Meninose, čia ryškėja daugiau dygsniuotas kelionės motyvas, kuris ypač akivaizdus skyriuje Perplėšus drabužius. Rodos, ilgame laukime oro uoste, lėktuvo skrydyje lyriniam subjektui gimsta eilės – Frankfurtas, Ryga, kitos vietos, palikusios žymę, praplėšus kasdienes geografines teritorijas, regis, subjekto pernelyg nestebina arba stebina pernelyg kasdieniškai. Vienas labiausiai įsimenamų eilėraščių apie Pietūs Rygoje apie netikėtai mirusią moterį – moterų „mirčių formulė“ kartojasi ir apie Undinėlę, ir Eglutę. Tačiau neatrodo, kad subjektas baimintųsi šios temos, sakytum, netgi retkarčiais smalsauja, klausdama, vardan ko verta gyventi, kokia visa tos tuštybių mugės prasmė? Dievoieška rinkinyje taip pat užima vietą, galbūt netgi pernelyg davatkiškai stebima kaip kiti meldžiasi Nidoje vykstančiose mišiose, bandoma religinėse apeigose įžvelgti paviršutiniškumo ir beprasmybės, ilgintis tikrojo ryšio su Dievu. Krikščioniški motyvai gana svarbūs G. Kazlauskaitės poezijoje – kryželio bučiavimas, kapinės, bažnyčios, kunigo žodžiai, tačiau priešingai nei Rimvydo Stankevičiaus eilėse, Singerstaum neatrodo, kad subjektas būtų „suvedęs sąskaitas“ su Dievu, kažkur dar tebetvyro egzistencinės taikos derybos su Visata, nors ir pripažįstama, kad paauglystė baigėsi, baigėsi įsimylėjimai ir dabar vis labiau vertinama meditacinė vienatvė.

Kalbant apie paauglystę, neįmanoma neaprėpti jaučiamos socialinės atskirties, kurią bando užpildyti intelektualiniai skaitiniai – čia prisiminiau, kad ir aš pats esu skaitęs Proust‘ą vonioje, nes buvo žiema ir baisiai šalta, tačiau paauglystės periodas veriasi ne visada toks šviesus. Subjektas pardavinėja gėles turguje, jaučiasi ne tik negraži, bet ir mato kitų žvilgsniais – „Nėra maloni, nesižemina, nepataikauja - / tikrai mano paauglystės portretas“ (p. 84). Kadangi nepatraukli, todėl atstumtoji, kadangi atstumtoji, todėl juntamas pasipriešinimas seksualumo standartams. Kai kurie momentai šokiruoja kaip Vitalijos Pilipauskaitės rinkinyje Kvėpuoju, pvz., „Gorilų keiksmažodžiai: „Jau pisamo amžiaus?“ / Nežinau labiau žeminančio auklėjimo“ (p. 85). Gal iš to brutalaus standartų neatitinkančios išvaizdos kilusių pašaipų kilo ir feministinė kova, netgi akivaizdus vyriškos lyties atstovų niekinimas: „Jūsų lytis man taps blogio sinonimu - / panieka kris ant visos giminės“ (p. 85). Tačiau seksualinis nepatrauklumas tampa subjektui ir apsauga: „Tiki, kad tokia tu nieko netrauki, nesi geidžiama; / jautiesi saugiau negu noriai vaikų skinamos pienės.“ (p. 93).

Neatsitiktinai pasirodė įdomus seksualinis paauglės gyvenimas, kadangi jis suformuoja intelektualiai kietą suaugusį subjektą, kuris vien savo žvilgsniu gali „nugalėti“ vyrą: „Žvilgsniu priversti tuos kretinus / stotis ir sprukti laukan, / užleidžiant vietą galudienei“ (p. 97), todėl visos šios patirtys natūraliai siejasi su Heterų dainose (2008) ir Meninose vis prasprūstančia homoerotika – žavėjimasis moters kūnu ir draugija, ypač paauglystėje, kad ir mokyklos valgykloje, juntama, kad moters draugija subjektui kur kas malonesnė ir saugesnė.

Rinkinyje galima įžvelgti ir kitoniško intertekstualumo, kad ir sąsajų su Virginios Woolf Savu kambariu, atrasti Biblijos motyvų ir net liaudies („aguoniškas“ išvirtimas per savo akis) perfrazavimų, tam tikrus geografinius Vilniaus urbanistinius taškus („Šiaurės Atėnų“ redakciją, žydų getą ir t. t.), kurie siejami su intelektualumu arba maloniomis draugystės patirtimis – tai praturtina bendrą kultūrinį knygos klodą.

Ar pateisino Singerstraum mano lūkesčius? Tiesą sakant, jokių lūkesčių neturėjau, net nebuvau tikras, ar skaitysiu šį rinkinį, bet tiesiog taip nutiko spontaniškai, kad sukrimtau lengvai, kaip kadaise Meninas. Manau, kad tai Meninų tąsa, kiek kitokia, bet iš esmės prasmių lygyje plėtojamos daugiau ar mažiau tos pačios temos – intensyviai, šiuolaikiškai, neprarandant aštraus kritinio proto ir aktualumo, kur vis dar svarbios žmogaus tapatybės tema, ypač retrospektyvus paauglystės laikų potyrių „susigrąžinimas“, todėl eilėse, kaip neretai būna šiuolaikiniams lietuvių poetams, lyrinis subjektas labiau panašus į pasakotoją, o ir frazių struktūros, teiginiai, apibendrinimai labiau primena prozos tekstus. Bet kokiu atveju, G. Kazlauskaitė užima svarią poziciją lietuvių šiuolaikinės poezijos lauke ir Singerstraum dar kartą patvirtina šį neabejotiną svarumą.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Giedrė Kazlauskaitė "Meninos"

Giedrė Kazlauskaitė. „Meninos“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.

Sveiki, skaitytojai,

Pirmą kartą su Giedrės Kazlauskaitės (g. 1980) kūryba susipažinau atsitiktinai, kai pliaupiant lietuj Vilniuje, pasislėpiau Pilies gatvės knygyne. Šiaip prie poezijos tada retai prieidavau, bet viena ausimi buvau girdėjęs „drūtus“ autorės pasisakymus Knygų mugėje, todėl lentynoje sąmoningai užčiuopiau ploną poezijos knygelę pavadinimu Heterų dainos, kurią tąkart visą beveik ir perskaičiau, stovėdamas po knygyno lempomis. Be kultūrinių objektų žongliravimo, važinėjimosi troleibusais ir homoerotikos tikriausiai daugiau nieko ir nebeprisimenu, tačiau žinau, kad patiko. Po šešerių metų pasirodžiusi antroji rinktinė Meninos iškart tapo pastebėta ir gražiai „įmontuota“ tarp vyrų poetų Metų knygos rinkimuose, nors, tiesa, tikriausiai per plauką netapo metų poezijos knyga, tačiau pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją.

Meninos apskritai yra patraukliai ir įmantriai apgalvotas poezijos rinkinys, kuris žavi savo struktūra. Visų pirma pavadinimu – Meninos. Kas jos yra? Čia kokios nors tarnaitės? Na, gerai, tiek to, paaiškės skaitant... Bet palaukite, skyrius prasideda Infantei pina kasas. Ne, pavadinimas nebuvo atsitiktinumas. Rinkinio visuma tarsi kruopštus baroko suknelės siuvinys, kuriame visko itin daug, bet labiausiai akį traukia platūs kultūriniai kontekstai, pradedant Antikos mitologija ir baigiant asmeniniu poetės akademinio gyvenimo kasdienybės niuansais, kad ir Vinco Mykolaičio-Putino simbolistinės poezijos lukštenimu – poetė rašė iš šio autoriaus kūrybos disertaciją. Tiesą sakant, autorė nė kiek nevengia absorbuoti savo akademinio gyvenimo ir labai mėgsta realijas, kad net įžūliai vieną savo eilėraštį pavadino V. Mykolaičio-Putino poezijos rinkinio pavadinimu Tarp dviejų aušrų, tačiau paties eilėraščio turinyje V. Mykolaičio-Putino kūrybos sąsajų menkai randama.

Nors paskutiniu metu G. Kazlauskaitė beveik neberašo recenzijų ir lyg atokiai pasitraukė nuo literatūros kritikos, visgi eilėse pliūpteli buvusios kritikės gairės, užuominos apie rašytas recenzijas poetams, kuriuos „visus pažįsta“, apie susitikimus su jais bibliotekoje, o labiau jų knygose (Kaip ilgai kurpėme visokias niekam, atrodo, nereikalingas recenzijas / ir laikraščius, kuriuose citavome vieni kitus. / p. 34). Jaučiama akademinė žinių našta, įgytos žinios, kurios kažkada buvo tokios vertingos ir svarbios, bandant „perkąsti“ literatūros pasaulį, dabar lyg ir tampa nebesvarbios, lyg būtų įminta kažkokia nujaučiama gyvenimo ir kūrybos sąsajų mįslė (Viešpatie, kiek knygų jau perskaičiau. / Jeigu prislėgtų man karsto dangtį jos visos – / garbingiausias tai būtų antkapis. / p. 20).

 Giedrė Kazlauskaitė

Kaip dabar labai „madinga“ poezijoje, taip ir G. Kazlauskaitės eilėse pasireiškia socialinė kritika. Tikriausiai jau kadaise baigėsi išgryninta ir neretai sentimentalioji „aukštoji materija“ poezijoje, o poetai seniai vaikšto tvirtai ant žemės ir nebeskraido padebesiais, todėl žaibiškas reagavimas į kasdienines aktualijas, jų komentavimą poezijoje, poetams suteikia ne tiek politiškai aktyvaus įvaizdžio, kiek pilietiškumo (Ukrainoje vyko revoliucija, socialiniai tinklai ūžė / ir visi bent kiek asmeniški įrašai tuo metu / atrodė juose apgailėtinai / p. 17). Apskritai daugelyje eilėraščių, kur žybteli socialinė kritika, visa tai G. Kazlauskaitės poezijoje atrodo kaip tuštybių mugės vertinimas, sumenkinama tai, kas iš pirmo žvilgsnio menkavertiškai svarbu, pvz., Facebook‘as.

Neretai gretinami įvairūs kultūriniai elementai suteikia sodraus vaizdų polėkio, netgi retsykiais kuriama tiesiog tuštybių perteikta karnavalinė kultūra, kad ir eilėraštyje Kaziuko mugė (Meduolinės širdys ir krišnaitų pyragai, / iš vytelių pinti lopšiai, klumpių drožėjų peiliai / bjaurios veltinio gėlės, daug nereikalingo šlamšto – / štai ir visa, ką siūlome vieni kitiems. / p. 27). Daugiakultūrinės briaunos papildo ir bendrą rinkinio sąrangą, perkrauta ir iš dalies apsunkinta baroko kalbėsena ir prasmės siejasi su meninomis, infantėmis ir freilomis, tarsi tyliai bylotų apie tik iš pirmo žvilgsnio manieringai naivų moteriškumą, prie etiketo ir lepinimo pripratintą, prijaukintą lyrinį subjektą-damą, kuri išlepusi nuo menų gausos, „išsiuvinėtų“ prasmių, patiria (anti)intelektualinį nuobodulį karnavalinės kultūros šurmulyje.

(Užtat labiausiai ramina moterų pliažas – / kapinynas gyvųjų, belaikių, nuogų. / p. 63). Viena įdomiausių ir tikriausiai intriguojančių rinkinio temų, galgi net ne temų, o užuominų, yra lyrinio subjekto seksualinės orientacijos dvipoliškumas, netgi sakytume, biseksualumas. Akivaizdu, kad eilėraščių subjektas myli „ir vyrus, ir moteris“, tarsi šios užuominos, kurios buvo gana aiškiai apčiuopiamos Heterų dainose, persikelia ir į Meninas (belieka sekioti / dvidešimtmetes, jų kone vulgariai / atvirose tinklaraščiuose / kartais paliekant pabaisos pėdą / p. 48). Arba netgi per asmenybės biografijos aliuziją išreikšta intencija, pvz., eilėraštyje Kai aš buvau berniuku (Karnavalo masuotė, labai graži moteris (greičiausiai auklėtoja), tyrinėjantis Sapho žvilgsnis, įsmeigtas į ją, tuomet dar mažą mergaitę. / p. 83). Arba netgi visiškai išreikšta publicistiniu būdu (Gėjai perka cukrinius gaidelius – / gal net mergaitei, kurią atpažinčiau / iš anketos gayline. / p. 27). Priešingai, nei būtų galima tikėtis, subjekto biseksualumas nėra jokia problema, netgi jaučiamas susitaikymas ir prisitaikymas, subjekto mokėjimas balansuoti ties seksualumo dvipoliškumu ir tatai jokios asmenybės indentifikavimo dilemos nėra, tačiau nuolat eilėse švytuojantys binarios seksualumo užuominos leidžia daryti išvadą, kad visgi, kaip ir visiems, subjekto seksualinė gyvenimo dalis yra esminė asmenybės dalis.

Viena ryškiausių ir svarbiausių rinkinio temų galima laikyti prarasto laiko (iš)ieškojimą t. y. mokyklos laikotarpio rekonstravimas, įvairios vaikystės nuotrupos, šeimos santykiai ir netgi ryšys su dukra. Mokyklos svarba ir pirmieji autoritetai, pradedamas aktyvus kultūrinis gyvenimas ir meno vertinimas subjektui nepaprastai svarbus, gal net svarbesnis už jau sukauptas visas žinias, žvelgiant iš nūdienos subjekto laiko taško. „Šiaurės Atėnų“ skaitymas mokykliniame autobuse, pirmieji troškimai „užkariauti“ meno pasaulio paslaptis (Mokykloje / tikėjome kilnumu to šūvio, pradėjusio revoliuciją. / p. 68). Šiandien lyrinis subjektas jau praradęs turėtus autoritetus arba jų svarba labai nežymi, išlikusi tik pagarba. Gana ryškiai mitologijos elementais atskleista ir įprasminta vaikystės periodo svarba. Pastoralinė, šviesi ir pilna tikėjimo subjekto vaikystė (gausiai ganydavos ties vandens balija, / prie akmenų, kuriuose vis dar rasdavom / velnio nagų ir pasaulio tvėrimo mišių. / p. 57). Kiek netikėtas ir pompastiškas atrodo pasikartojantis papūgos leitmotyvas, kuris atlieka savotiškos „žydrosios paukštės“ funkciją. Kažkada subjektas augino dvi papūgas, kurios išskrido iš narvelio, vieną suėdusi katė, kitą pavykę pagauti (O papūgų maldos vaikystės giraitėse, / padėjusios tapti tokia, kaip visi. / p. 56). „Kaip visi“ ir papūga, kuri yra šiaip egzotiškas ir išskirtinis paukštis, mūsų gamtos sąlygomis laisvėje neprisitaikantis paukštis, taip ir lyrinio subjekto asmenybės tapsmo, netgi „normalizavimasis“ prie kultūrinės sąmonės, simboliškai byloja apie nelengvą šio proceso kelią, užgožtą kultūrinių monolitų, galgi net savotiško nuolatinio ieškojimo, metodo, kaip prisitaikyti ir neprarasti vaikiškos „mokyklinio suolo“ šviesos.

Meninos, meninos, meninos... Giedrės Kazlauskaitės subrandintas „produktas“, džemas, žodžių padažas, skirtas intelektualiam skaitytojui, kuris intuityviai atpažįsta kultūrinius simbolius ir aliuzijas, jaučia žodį, geba orientuotis bendroje poezijos energetikoje. Perskaičiau apsiklojęs apklotu su vienu prigulimu kaip kažką iš dalies savo ir atpažįstamo, bet kartu perskaičiau ir savitai stoišką asmenybę, kuri sako eilėraštyje sako, jog neturi nieko pasakyti, kaip kiti poetai, o iš tikrųjų meniniškai intelektualiai plepa tiek, kiek kartais penki rinkiniai negali nusakyti to, kas žmogui svarbu.

Jūsų Maištinga Siela