Filmas: "Eilyn" / "Eileen"

 

Labi, skaitytojai,

 

Pagal 2015 m. rašytojos Ottessa Moshfegh sukurto romano „Eilyn“ (angl. Eileen) (2023) William Oldroyd sukurtas tuo pačiu pavadinimu ir pats filmas. Tiesa, šios autorės knygą „Mano miego ir poilsio metai“ turime išsivertę ir į lietuvių kalbą, tad kam įdomu, kaip ji rašo, galite plačiau apie tai pasidomėti. Na, o patį režisierių William Oldroyd žinau iš puikaus ir kruopštaus jo filmo „Leidi Makbet“ (2016), kuris, galima sakyti, atrado aktorę Florence Pugh, tad labai knietėjo pažiūrėti, ką jis nuveiks su kita kino veterane Anne Hathaway filme „Eilyn“.

 

Istorija mus nukelia į maždaug 1960-ųjų metų pilkus ir niūrius darbininkų klasės namus JAV šiaurėje, kur žiemą mažai saulė. Pagrindinei veikėjai Eilyn vos 24 metai (aktr. Thomasin McKenzie), ji dirba vyrų kalėjime, o po darbų prižiūri buvusio policininko, savo tėvo, alkoholio paliktus padarinius. Jiedu gyvena kartu, tad Eilyn neturi jokios perspektyvos, nes visi kavalieriai miestelyje, galite suprasti, nenori painiotis buvusiam policininkui po kojomis. Vieną dieną į kalėjimo įstaigą įsidarbina seksualiojo Rebeka, kuri, tarsi nužengusi iš Holivudo kino, pradeda dirbti kalėjimo psichologe ir netrukus Eilyn dėl jos pameta galvą.

 

Iš esmės juk tai gan ryškus LGBTQ kino pavyzdys, primenantis šiek tiek „Skandalo užrašus“ (2005), šiek tiek „Kerol“ (2015), tik, žinoma, „Eilyn“ jiems neprilygsta. Režisierius aiškiai fokusuojasi į tamsią ir niūrią 60-ųjų metų atmosferą, kai moters padėtis visuomenėje gana aiški. Rebeka, baigusi Harvardą turi dirbti provincijos vyrų kalėjimą, kai tuo tarpu vyrai su tuo pačiu išsilavinimu gauna kur kas geresnius darbus. Visgi filmas sukasi apie jaunos merginos aistrą vyresnei Marilyn Monroe išvaizdos moteriai, tačiau netrukus siužetas kiek pasikeičia, kai nusiverkusi Rebeka pasikviečia tariamai į savo namus Eilyn išgerti vyno ir paplepėti. Viskas tampa trileriu, nes Rebeka, pasirodo, kaip kokia Klaido Boni, yra nusikaltėle ir Eilyn besąlygiškai aistros gena prisideda prie Rebekos sumanymo...

 

Gerai, filmas, mano akimis, nepavyko. Jis tiesiog pernelyg nuobodus. Mažai siužeto, vienkryptė įvykių nuobodoka eiga, tipažiniai ir maniakiški veikėjai be didesnių intrigų: tėvas alkoholikas, dukrelė maniakiškai įsimylėjusi kolegę, Rebeka perdėtai seksuali. Ir viskas. Belieka įvesti šiems personažams kriminalinę liniją ir turime filmą! Tikrai nuobodu. Dar filmas tyčia imituoja dešimto dešimtmečio neskubų vidutiniško kino manierą, kuria kalbama apie 60-ųjų įvykius. Filme nėra absoliučiai nieko, ko nebūtume matę dar praėjusio tūkstantmečio pabaigoje. Tas retro kino kalbos imitavimas savaime gi nėra blogas, prisiminkime pernai pasirodžiusį Alexander Payne „Paliktieji“ (2023), kuriame visai neblogai veikė retrospekcinė kino kalba. Na, o „Eilyn“ tiesiog psichologiškai nuobodus filmas, kuriame antakius pakelti privertė tik puikus antraplanės aktorės Marin Ireland suvaidintos pririštos moters išpažintis apie vyro sūnaus tvirkinimą ir jos bejėgystę užkirsti kelią tragedijai. Visa kita tiesiog... nepavykę ir paviršutiniškai dekoratyvu.

 

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amerikietiškoji afera" / "American Hustle"

Sveiki,

Filmas „Amerikietiškoji afera“ (angl. American Hustle) (2013) tikriausiai yra vienas labiausiai išliaupsintų kino kritikų filmų iš komercinių kino juostų per pastaruosius metus. Tikriausiai kinomanui nepamatyti jos būtų tikra nuodėmė, todėl paskubėjau ir aš ją pažiūrėti.

„Amerikietiška afera“ – tai išties skoninga kino juosta. Mėgavausi jos ryškiomis spalvomis, nuostabiai ir net nostalgiškai atgamintu aštunto dešimtmečio dvasia, jos detalėmis – rūbais, šukuosenomis, interjeru... Viskas buvo nepakartojama iš techninės pusės, tačiau pats filmas visgi yra kriminalinio pobūdžio ir siužetas nėra toks nuostabus, kokia buvo nuostabi filmo atmosfera. Iš esmės filmas netgi tuštokas, nieko nenustebinantis, savo siužetu jis tik vidutinis kriminalinis filmas, kuris pasakoja gana nuspėjančią, nors ir painią istoriją. 

Žinoma, aktoriai čia parinkti patys puikiausi ir abejonių jokių nekyla dėl daugybės prestižinių nominacijų. Nuostabiausia filme, žinoma, buvo Amy Adams, kuri per paskutinius kelerius metus padarė stulbinamą perversmą savo karjeroje. Tiesa, kiek nustebau, kad J. Lawrence gavo šitiek nominacijų, nors jos personažas ir įtikinamas, tačiau, nemanau, kad vertas šių įvertinimų net antraplanėje plotmėje. Daug kalbų sukėlė ir jos pernykštis triumfas dėl „Optimisto istorijos“... Nepaisant visko, visas kolektyvas atrodė žavingai ir profesionaliai įtikinamas. 

Sakau, filmas vertas dėmesio, tačiau manęs nesujaudino tik pati istorija. Yra gražių scenų, gražių erotinių, apgaulės scenų, tačiau visumoje viskas kažkur matyta, todėl nuspėjama. Nepavadinčiau filmo taip pat netikėtu atradimu, bet man patiko, jog galėjau tas pustrečios valandos pasimėgauti tiesiog gera vaidyba ir aštunto dešimtmečio atkurta energetika.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.3

)

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Optimisto istorija" / "Silver Linings Playbook"

Sveiki visi,

„Kovotojo“ režisierius David O. Russell šiais metais vėl prisikasė prie „Oskaro“ su filmu „Optimisto istorija“ (Silver Linings Playbook) (2012 m.), kur pirmąkart šią prestižiškiausią statulėlę gavo Jennifer Lawrence, kaip geriausia metų aktorė. Žinote, kad ši jaunos kartos aktorė yra puiki, tikriausiai niekas neabejoja, tačiau už šį vaidmenį – sutrikusi šokių mokytoja Tifani – gauti Oskarą? Toks jausmas, kad daugiau niekam nebuvo galima įteikti šio apdovanojimo ir niekas geresnių vaidmenų per metus iš moterų nesukūrė. Nes pažiūrėjus šį filmą, tikrai imi gūžčioti pečiais – už ką Lawrence gavo šį apdovanojimą? Nežinau, nors ji ir vaidino puikiai, tačiau tiek personažas, tiek jos vaidyba nebuvo „Oskaro“ lygio.

Filme kur kas įdomesnis atrodė Bradley Cooper – toks paprastas, naivus, atlapaširdis ir kartu sutrikusios psichikos žmogelis. Man jis labiausiai šįkart įtiko! Kas be ko, pro akis negalėjai praleisti ir Roberto De Niro vaidybos – senas geras veteranas! O šiaip filmas išties įtraukė ir sužavėjo – viskas išlaikyta taip, kaip aš ir norėjau, nors, tenka pripažinti, kad vienoje vietoje filmas užsibuksavo ir tapo pernelyg ištęstas, tačiau finalas vis dėlto buvo, gal kiek banalokas ir priminė „Bridžitos Džons dienoraščius“, tačiau vis tiek gražus. Šiaip nustebau siužeto prasme, nes lietuviškai filmas pavadintas „Optimisto istorija“, tačiau toli gražu filmas nėra apie optimizmą, netgi, sakyčiau, apie žmogaus galimybę vėl susigrąžinti prarastą gyvenimą po reabilitacijos klinikų, o tai toli gražu nėra lengva, kai žmonės nuo tavęs nusigręžia ir tampi vienišas – paradoksas, bet tai puiki terpė užgimti naujai meilei.

Aš pats asmeniškai pažįstu panašių tipų asmenų, todėl man filmas pasirodė pakankamai artimas nei daugeliui jį mačiusiųjų, kuriems filmas gali pasirodyti ypatingai lengvas saldėsis – anaiptol, filmas pakankamai realistiškas, apgaubtas sutrikusių personažų elgsenomis, kurios tipiškai atkartoja žmonių po reabilitacijos pasikeitimą. Iš esmės filmas vykęs, netgi labai vykęs, kurį daugiau ar mažiau verta pamatyti – jis nėra pernelyg lengvas, bet ir jo pasakojimas nėra apsunkintas, toks, sakytum, pusiau sausas vynas, kurį nėra sudėtinga gurkšnoti ir nesutraukia liežuvio. Filmo taip pat nelyginčiau su to paties režisieriaus ankstesniu darbu „Kovotojas“ (2010), kadangi tai pakankamai skirtingos ne tik istorijos, bet ir jausenos. Kuris filmas man geresnis? Pasiliksiu tai sau.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela