Filmas: "Panelė Šambon" / "Mademoiselle Chambon"

 

Sveiki,

 

Kino kirtikai kaips susitarę gyrė prancūzų filmą „Panelė Šambon“ (pranc. Mademoiselle Chambon) (2009), kurį pagal romaną pastatė Stéphane Brizé. Pastarasis rodytas Lietuvoje per „Žiemos ekranai“ kino festivalį bei per LRT televiziją (gal dar galite pamatyti jų videotekoje). Retai kada bepažiūriu senesnę kino juostą, tačiau visgi jaučiu sentimentus prancūziškam kinui, tad nutariau nepraleisti progos.

 

Istorija pasakoja apie statybininką Žaną, kuris turi žmoną ir vaiką, atrodo, jo santuoka puiki, problemų nėra, tačiau vieną dieną jis sutinka sūnaus mokykloje pravesti pasakojimą apie savo profesiją ir netikėtai susižavi elfiškos išvaizdos blondine mokytoja Veronika (beveik Vienuolio „Paskenduolė“ – mano asociacijos). Pastaroji užsisako jo statybos paslaugų ir Žanas mielai pagelbsti panelei Šambon. Netrukus jų santykiai perauga į subtilų flirtą.

 

Atrodo, kad filmas niekuo neypatingas. Paprasta vargana vyro neištikimybės istorija, o mokytoja vilioklė, truputi infantili, truputį nerealizavusi save muzikoje, užmetusi smuiką, flirtuoja savo ilgomis gėlėtomis suknelėmis ir... suvilioja Žaną. Žanas irgi leidžiasi vedamas šio nuotykio. Visa tai perteikiama ne kaip deginanti aistra, pasiutpolkė, bet priešingai – melancholiškai, su klasikinės muzikos intarpais, sakytum, prancūziškai meniškai, išryškinant pagrindinių veikėjų kaltės ir aistros santykį. Iš vienos pusės toks filmas gan jau senamadiškas, paremtas estetiniais sumetimais ir gerai parinktų aktorių duetu, – į juos išties lengva, gal kiek nepatogu dėl neištikimybės, stebėti, kuo viskas pasibaigs. Tiesa, panelės Šambon asmeninė istorija taip ir nepapasakota iki galo, kodėl ji leidžiasi į tokius nuotykius, nepritampa, matome tik iš subtilių detalių, kad ji kenčia, yra vieniša, nerealizavusi savęs ir galbūt dėl tokio būdo pasmerkta likti senmerge.

 

Stebina tai, kad Prancūzijoje yra pedagogų, kurie „kilnojami“ iš vienos vietos į kitą, iš vieno miesto į kitą – panelė Šambon tokia, kuri pavaduoja į dekretą išėjusius ar laikinai dirbti negalinčius pedagogus, o kai jie sugrįžta, jai pasiūlo kitą įstaigą. Patogi sistema. Pagalvojau, kad Lietuvoje visgi šis reikalas nepaeitų...

 

Grįžtant prie filmo. Jis lėtas, subtilus, pirmoji filmo pusė išties intriguoja, subtilumas neretai žavi, ypač gerai susikalbėjo aktorių pora, įdomu buvo stebėti Žaną, užgrūdintą sunkių statybų ir šitaip lengvai pasiduodančiam švelniam flirtui. Filmas pastatytas dar tada, kai kompaktai buvo madingi ir skolinami! O atrodo, kad dar ne taip seniai... Visgi filmo pabaiga buvo niekuo neypatinga, Šambon nepalenda po traukiniu kaip Karenina, o Žanas lieka šeimoje – vienos vasaros flirtas, kuris davė abiem veikėjams savito svaigulio ir vilties, tačiau lyg ir nieko esmingo ar griaunančio neįvyko.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jonas" / "Jonas" / "I Am Jonas"

Sveiki,

 

Prancūzų TV filmas pavadinimu „Jonas“ (pranc. Jonas) (2018) tikriausiai daugelį niekuo pernelyg daug nenustebins. Filmą nusprendžiau pažiūrėti dėl „Kino pavasaryje“ matyto aktoriaus Félix Maritaud pasirodymo filme „Laukinis“. Pastarasis buvo LGBTQ tema ir gana graudžiai šokiruojantis, tad šalia pamatęs aktoriaus retrospektyvoje filmą „Jonas“ ir pažiūrėjęs anonsą, suvokiau, kad filmas turėtų būti kažkuo panašus į „Laukinį“.

 

Filme „Jonas“ pasakojama vieno homoseksualo vyruko išstorija dviem laiko linijomis. Viena iš jų – jis dar paauglys mokykloje užmezga intymius draugystės santykius su klasės naujoku ir jaučia klasės vaikinų patyčias. Kitoje – po daugel metų jis bando vėlei atgaivinti ir susirasti anuomet pažinotos vaikino šeimos narius. Paskui save tampydamas sentimentus keliantį „game boy“ žaidimo pultelį, jis leidžiasi į praeities apmąstymus ir savotiškos kaltės atpirkimą, nes galimai dėl jo kaltės praeityje įvyko nelaimingas incidentas...

 

Istorija gana paprasta ir jau, man atrodo, daug kur įvairiausiais rakursais matyta. Nors filmas ir su LGBTQ indeksu, visgi man joje pritrūko ir dinamikos, ir įdomesnių siužetinių vingių, o gal visgi vidinės istorijos įtampos. Su filmu lyg ir viskas gerai, tačiau veikėjai gana vienkrypčiai, charakterio sąsajos paauglio Jono ir suaugusiuoju Jonu gana nutolusios, atrodo, kad tai absoliučiai skirtingos asmenybės: vienas gyvena nepastovų seksualinį ir kaltės graužaties gyvenimą, neturi net namų, o kitas – perdėtai baikštus, drovus jaunuolis, kurio gyvenimas tuojau apvirs aukštyn kojom. Nufilmuota ir perteikta viskas lyg ganėtinai neblogai, tačiau filmas kaip iš vadovėlio, be įdomesnių provokacijų su pernelyg nuspėjama istorija ir kompozicija. Pasigedau aštrumo, kokį turėjo „Laukinis“. Jeigu atvirai, tai filmui tiesiog stinga aistros ir dvasios, tačiau europietiško kino kontekste visgi susižiūri gana vidutiniškai.

 

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela