Vienas labiausiai lietuvių kino žiūrovų internete šios
vasaros pabaigoje aptariamų filmų tapo trileris „Lašas“ (angl. Drop)
(2025), kurį režisavo Christopher Landon. Daugelis šaltinių filmo į „Lašą“
neverčia, o palieka anglišką pavadinimo variantą „Drop“. Taigi, apie ką šis
naujas daugelį dėmesį patraukęs trileris?
Filmas iš esmės nėra sudėtingas nei režisūrine prasme,
nei pasakojimu. Pagrindinė veikėja – vieniša mama Violeta, kuri vieną vakarą
palieka savo seseriai prižiūrėti sūnų, o pati susiruošia į pasimatymą
prabangiame dangoraižio restorane. Violeta dar nežino, kad įėjusi į šį
restoraną nebegalės iš jo taip lengvai išeiti. Susitikusi su vyruku, ji prie
staliuko ima gauti vis keistesnes žinutes į savo telefoną, netrukus ji sužino,
kad yra stebima. Negana to, ji turi atlikti tam tikras beprotiškas misijas, o
bandydama pranešti gali netekti savo sesers ir sūnaus, kuriuos stebi žudikas
jau įsibrovęs į jos namus. Violetai tenka laviruoti mandagiai stresinėje
situacijoje ne tik su pasimatymo vyruku, bet ir restorano personalu...
Šiaip filmas blizgus ir pramoginis, labai lengvai
įtraukia. Smagu stebėti serialo antrojo sezono „Baltasis lotosas“ aktorę Meghann
Fahy, kuri atliko pagrindinį Violetos vaidmenį, deja, aktorė kūrė nesudėtingą
veikėją, labiau veikė jos specifinis grožis kadre (čia panašiai kaip filmai su
aktore Blake Lively). Bet nėra ko norėti, toks žanrinis filmas ir jis turi
pasiūlyti įtampą, o ne psichologinę gelmę ir besikeičiančius veikėjus. Įtampos yra,
tačiau tenka pripažinti, kad pristigo visam filmui idėjos ir netikėtų siužeto posūkių.
Asmeniškai nuo pat pradžių įspėjau, kas yra šio žudymo spektaklio
organizatoriai, todėl nuostabos buvo dar mažiau. Žaidimo taisyklės labai
paprastos ir jau kine atsikartojančios: pagrindinis veikėjas per išmaniuosius
gauna tuntą šantažo ir veiksmų planą, o veikėjui tenka kažin kaip pergudrauti
ir išsiaiškinti, kas yra kas. Šiuo atveju filmas man priminė šiek tiek geresnį
2024 metų „Rankinis bagažas“ variantą, kur oro uoste vyrukas išpiltas prakaito
bando susivokti, kas jam grasina per nuotolį ir klusniai prisideda prie teroro
akto.
Ar filmas prastas? Ne, jis kaip mistinis trileris
sukaltas vidutiniškai, tvarkingas montažas, prabanga, dailūs (stereotipiškai)
aktoriai, tačiau, kaip minėjau, filmas nepasiūlo jokios naujos idėjos, tik
pramoginį įsitraukimą į pasakojimą.
Sveiki,
internautai praeiviai ir kasdieniai skaitytojai,
Visai
neseniai sužiūrėjau serialą „Baltasis lotosas“ (angl. The White
Lotus) pirmąjį sezoną ir iškart kibau į antrąjį, todėl tokia greita
recenzija, kurią pasistengsiu labai minimaliai sutrumpinti ir pasakyti esmę.
Naujausias
sezonas „Baltasis lotosas“ nufilmuotas Italijoje, Sicilijoje, todėl, žinoma,
šiame sezone netrūksta itališkų aistrų, intrigų, spalvų, meilės, pavydo ir,
žinoma, itališkos muzikos. Iš pirmojo sezono šioje naujoje istorijoje
vaizduojama tik veikėja Tanya, prabėgus neaišku kiek laiko po jos nuotykių
Havajuose, ji išteka už turtingo rančų savininko (pastarasis dviejuose
epizoduose taip pat pasirodo iš ankstesniojo sezono). Netrukus tarp Tanyos ir
jos vyro įvyksta keistas konfliktas ir vyras palieka žmoną Sicilijoje. Mums,
žiūrovams, atrodo, kad dėl perdėto žmonos įkyrumo, nes ne visi gali ištisas
dienas pakęsti jos emocingumo, tačiau būtent čia ir slypi viso sezono „įdaras“,
nes istorijoje bus atskleista Tanyos vyro paslaptis ir didelė pinigų afera.
Kol
Tanya bando susigaudyti savo jausmuose ir laukia iš vyro žinių, ji, žinoma,
stengiasi ilsėtis Sicilijoje, nepamiršdama pagainioti savo asistentę Poršę
(Patricija), pastaroji jauna ir gyvenime įstrigusi tarp dviejų viešbutyje
sutiktų vaikinų. Tanya plaukioja prabangiomis jachtomis su savo naujaisiais draugais
gėjais, nors ir taip akivaizdu, kad jie kažko nori iš senyvos moters ir čia kažkas
ne taip...
Šalia
mezgasi kitos kriminalinės istorijos. Prie viešbučio trinasi dvi vietinės
jaunos prostitutės, Mia ir Lučia, kurios trokšta pripažinimo ir pinigų, todėl parsidavinėja
čionai atvykusiems vyrams. Galiausiai paslaugas nusiperka nuo sekso
priklausantys vyrukas, tačiau jo vyresnysis sūnus ją nusižiūri, todėl įvyksta
toks absurdiškas ir komiškas konfliktas. Viešbučio administratorė Valentina
užsislaptinusi lesbietė, reikli ir pikta moteris, kuriai šiame sezone lemta
atsiskleisti (aliuzija į praėjusio sezono administratorių, kuris taip pat
priklausė LGBT pasauliui). Tačiau net ir Valentinai tenka atlyžti ir pražysti.
Mažiau
mane įtraukusi ir patikusi istorija – tai dviejų jaunų amerikiečių porų
istorija. Du buvę koledžo draugai (Etanas ir Kameronas) su savo žmonomis
nusprendė poilsiauti, prisimindami seną gerą draugystę, tačiau akivaizdu, jog
senos žaizdos negyja. Alfa patinas pradeda slapta flirtuoti su Etano žmona
Harper ir čia atsiranda meilės keturkampis, kuris kiek naivus, nes toks
klasikinis, kad net nuspėjamas, tačiau preciziškai teatrališkai dramatiškas.
Etanas pavydi savo hiperseksualiam ir savo ironijos neslepiančiam Kameronui, o Kameronas
geidžia Etano žmonos Harper, nes tiesiog jam patinka trofėjai ir jos apsimestinis
šaltumas. Kamerono žmona suprasdama, kas dedasi, amerikietiškai šypsosi ir kaip
kokia Viktorija Siegel apsimeta, jog gyvena idiliškoje santuokoje. Viskas taip
vaikiškai painu ir infantilu, tačiau serialo kūrėjai išlaiko tas veikėjų pabrėžtinas
ydas ir kompleksus, utriruoja niekšybes ir nedorybes, juokiasi iš dviprasmybių,
įsigalėjusių moralinių normų viešajame gyvenime ir išverstaskūriškame
asmeniniame, kuriame kaip visada daugiau skausmo ir nesąmonių.
Kadrai iš serialo.
Kaip
ir pirmajame sezone, tiek ir šiame, kūrėjai randa magiškų simbolių ir detalių,
pavyzdžiui, šiame nuolat akcentuojamos porcelianinės dekoratyvinės galvos,
kurios simbolizuoja, jog bus kraujo ir ne vienam veikėjui teks atsisveikinti su
gyvenimu, todėl serialo finalas, nors ir žaismingas, mirčių tikrai netrūksta. Nors
čia jokia paslaptis, nes serialo kompozicija panaši į pirmojo sezono: pirmojoje
serijoje pranešama, jog viešbutyje kažkas mirė, aptinkamas kūnas. Tad žiūrovui
belieka stebėti intrigų persunktą ir paradoksais sunarpliotą spalvingą veikėjų
itališką aferą ir spėlioti, kuris iš veikėjų visgi mirs. Triukas, sakyčiau,
klasikinis.
Visgi
iki sezono vidurio buvau tvirtai nusprendęs, jog man labiau patiko pirmasis sezonas,
tačiau pasibaigus antrajam, manau, kad jie lygiaverčiai. Kam labiau patiks
havajietiška aplinka, o kam itališkas garso takelis ir Sicilija. Kurortinis
ydų, neištikimybės ir kriminalų pasaulis nenuobodus, įvykiai įtraukia, pagauna
ir juos įdomu sekti, purkštauti, jog jau taip tai tikrai nebūna, bet kartu
suprasti ir pateisinti viso scenarijaus dėlionę. Gal kiek antrojo sezono
veikėjai buvo natūralesni kaip veikėjai, ne tokie įrėminti savo ydų ir
profesijų rėmuose, tačiau vis tiek tarnaujantys vienam nesudėtingam
pramoginiams juodosios komedijos tipažui. Manau, kad šiuo metu trečiasis
sezonas, kuris filmuojamas Tailande, bus vėlgi labai panašaus stiliaus ir
patiks vis mažiau ir mažiau, nes taps savo paties sukurtų šablonų įkaitu. Kitą
vertus, pasiilgusiems kurorto, cinizmo, karikatūros, aistrų ir detektyvo būtent
tokiame kolorite žiūrės ir tolesnius sezonus. Nors serialas patiko, kol kas
norisi nuo jo pailsėti, tad nežinau, ar žiūrėsiu būsimus pasakojimus.
Šįkart apie filmą „Tie žmonės“ (angl. Those People) (2015), kurį režisavo Joey
Kuhn. Pasak jaunojo režisieriaus, šis filmas atspindi jo dienas studijų metais
ir yra paremta tikrais jo paties įvykiais. Pamaniau, o kodėl nepažiūrėjus, kad
ir dar vieną filmą LGBT tema, tačiau vaizdelis po to kažkaip pasidarė labai jau
liūdnas.
Filmas išties paprastas,
gal net kiek prastas. Jaučiasi mėgėjiškas braižas, trūksta profesionalumo ir
apskritai filmas pasirodė be gelmės. Vaikinas įsimylėjęs savo draugą, kuris su
juo nenori turėti bendrų santykių, ilgai dėl jo aukojasi, laksto paskui
drapanas, kol susiranda geresnį subjektą, o tas, kuris buvo ilgai užsiciklinęs
atstumti, staiga persigalvojo. Žodžiu, filmas ale apie santykių trikampius,
pripumpuotas negyvais ir realybės neatitinkančiais dialogais, neretai
nusivažiuota į absoliučią romantikos saldybę ir primena pigias muilo operas.
Nerekomenduoju šio filmo.
Negaiškite laiko, nes mėgėjiška režisūra, kad ir kokie Jums gali pasirodyti
simpatiški aktoriai, visgi filmo turinio neatperka. Pagalvojau, kaip gerai, kad
žmonės turi pinigų ir gali statyti sausas savo gyvenimo atkarpų karikatūras.
Filmas be sielos.
