Michailas Bulgakovas "Meistras ir Margarita": interpretavimo galimybės, kabala, judaizmas, masonai, mistika, magija, sąsajos su Gėtė ir Dantė, Biblijos neatitikimai

 

Sveiki, skaitytojai,

Dalijuosi šiokiu tokiu konspektu pagal Eleonoros Safronovos straipsnį, publikuotą Michailo Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita“ 1996 metų Vagos leidime.

Michailo Bulgakovo „Magiškasis romanas“

<...>

„Kultinio „Meistro ir Margaritos“ konteksto rekonstrukcija vykdoma daugel metų. Romanas yra prisodrintas kabalistikos ir judaistikos motyvų, jame gausu masoniškos simbolikos: brilijantinių trikampių, špagų, chlamidžių ir kaukolių. Čia galima rasti Gėtės juodąjį pudelį, Senovės Egipto nemirtingumo simbolį – auksinį vabalą – skarabėjų, veidrodinį krikščioniškosios liturgijos atspindį. Mokslininkai rašo apie albigojiečius ir manichėjų erezijas, E. Blavatskajos „Slaptosios doktrinos“. Anios Bezant teosofijos, E. Renaso ir F. Štrauso, P. Frezero ir F. Feraro darbų įtaka. Romanas tiesiog skęsta aliuzijų, kontaktų ir kontekstų vandenyne. Jis seniai pavirto poligomu, kuriame vykdomi vis nauji erudicijų ir metodologijų bandymai. Pirmiausia tai liečia senovės skyrius. Pernelyg daug kas nesutampa su Biblijos tekstais ir keturiomis evangelijomis. Ješua Ha-Nocri neprisimena savo tėvų, nėra Mergelės Marijos, dvylikos apaštalų. Nuo kryžiaus jį nukelia ne Juozapas Arimatietis, o Levis Matas. Juda ne mokinys, o nepažįstamas jaunuolis, kuris parsiviliojo Ješuą į savo namus ir išdavė. Liko trisdešimties sidabrinių motyvas, bet dingo Judos savižudybės motyvas – jį Poncijaus Piloto įsakymu nužudo Getsemanės sode. Romanui pritaikius grynai teologinius kriterijus, paaiškėja, kad nelieka ortodoksiškumo. Bulgakovas, be abejonės, remiasi apokrifais ir pasaulietiškais šaltiniais. Tuo jis yra artimas didiesiems savo pirmtakams. Dėmesys erezijos buvo būdingas Dantei ir Gėtei. Ypač tai svarbu, kuomet romano epigrafas nukreipia skaitytoją į Gėtės, o pomirtinė herojų lemtis – į Dantės kūrinius. Link šios tradicijos kaip ir krypsta Bulgakovo būties koncepcija. Ji dualistinė. Ir tik turint tatai omeny, nereikės kaip kažkada kviesti „smogti bulgakovystei!“, kaltinti rašytoją gnostinėmis erezijomis ir šventvagišku elgesiu su bibliniais tekstais. O tokia tendencija neabejotinai pastebima. Bulgakovo romanas, kaip ir Tomo Mano, G. Markeso, H. Hesės romanai, šlyja prie didžiojo kalnyno, kurio aukščiausios viršūnės yra pasaulinio meninio universalizmo pavyzdžiai. Tokie kūriniai reikalauja interpretacijos, išaugančios iš visumos architektonikos. Visa, su kuo jie liečiasi istorijoje, kultūroje ir religijoje, yra tik dvasinės amžių patirties arsenalas, jo kalba, simbolika, atributika. Menininkas semia iš jo, pats savo galiomis praplėsdamas kultūrinio vystymosi perspektyvą. Lietuvių klasikoje toks yra V. Krėvė, kuris, kurdamas paslėptas prasmes, remiasi Rytų filosofija ir europietiška romantizmo tradicija (p. 321-322).“

Eleonora Safronova

Maištinga Siela

"Meistras ir Margarita" iliustracijos.

Lekianti redaktoriaus Berliozo galva ir įgyvendinta velnio pranašystė

Poncijus Pilotas ir jo juodasis šuo.

Šios dienos citata: rašytojas Michailas Bulgakovas apie nedagančius rankraščius

 

Sveiki,

Nepamenu, kada tiksliai išgirdau Michailo Bulgakovo citatą: „Rankraščiai nedega.“ Ar ne viename Renatos Šerelytės sename interviu apie rašymą? Kažkaip būtent ji siejasi su M. Bulgakovu, kai apie jį pradėjau anuomet domėtis...

Citata „Rankraščiai nedega“ (rus. „Рукописи не горят“) priklauso rusų rašytojui Michailui Bulgakovui iš jo garsiausio romano „Meistras ir Margarita“.

Šią frazę romane ištaria Volandas (Šėtonas), kai Meistras, nusivylęs ir palaužtas cenzūros bei kritikos, pasakoja, kad sudegino savo romaną apie Poncijų Pilotą. Volandas jam atšauna, kad tikri kūriniai negali sudegti – jie lieka gyvi nepriklausomai nuo fizinio sunaikinimo.

Ši citata tapo sparnuota fraze, simbolizuojančia minties, kūrybos ir tiesos nemirtingumą, ypač totalitarinių režimų kontekste, kur bandyta slopinti ir naikinti laisvą mintį. Pats Bulgakovas ne kartą degino savo rankraščius, tikėdamasis, kad juos išgelbės atmintis. Panašiai nutiko ir su pirmuoju „Meistras ir Margarita“ versija, autorius ją sudegino, po to iš dalies atkūrė iš atminties, kol galiausiai savo mirties išvakarėse 1940-aisiais, siaučiant Antrajam pasauliniam karui, autorius užbaigė paskutinę versiją, kurią šiuo metu skaitome ir vertimą į lietuvių kalbą.

Jūsų Maištinga Siela