Knyga: Svetlana Aleksijevič "Cinko berniukai"

Svetlana Aleksijevič. „Cinko berniukai“ – Vilnius: Alma littera, 2017. – 288 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Regis, mano naujieji pažadais šiems metams pildosi. Skiriu dėmesį dokumentinei grožinei literatūrai ir norėjosi itin stipriai pradėti naujus kalendorinius skaitymo metus, tad pasirinkau mane prieš daugiau nei metus sukrėtusią baltarusių autorę Svetlaną Aleksijevič, kurios knyga Laikas iš antrų rankų tąkart padarė tokį poveikį mano supratimui apie socializmą ir apskritai apie visuomenės valdymą-pavergimą, kad ilgai negalėjau imti į rankas autorės (per)leistų kitų knygų, tačiau laikas praeina ir vėl norisi kažko aštraus, kažko itin paveikiai sukrečiančio, tad pasirinkau jos dokumentinę apysaką Cinko berniukai.

Šįkart buvau pasiruošęs ir žinojau, ko tikėtis. Nuo pat pirmųjų puslapių apėmė tas dokumentinės prozos pojūtis – viskas gyva, viskas tikra, žodis nesumeluotas. Cinko berniukai – tai koliažinis pasakojimas, susidedantis kaip ir visos autorės knygos iš gyvų žmonių liudijimų, šįkart ji įrašinėjo pokalbius su tais, kurie vienaip ar kitaip dalyvavo Afganistano kare, kuris vyko beveik per visą devintą dešimtmetį. Šis gėdingas karas į istoriją įėjo kaip bereikšmis, propagandiniu „kuru“ pakurstytas sovietinis gestas pasauliui: štai, mes galingi ir galime visus nušluoti nuo žemės paviršiaus.

Kaip ir ankstesnėje knygoje, taip ir Cinko berniukuose stebina autorės išgautas polifoninis skambesys, daugybę susipriešinusių, pasimetusių savo vertybėse ir valdžios įteigtose realybės labirintuose persipynusių likimų. Tokios knygos provokuoja, leidžia piktintis, „tampo“ nervus ir išplečia mūsų absurdišką pasaulio matymą – tokias knygas labai mėgstu.

Neįtikėtini karą išgyvenusiųjų liudijimai supurto, pradedant pačių rusų tarpusavių požiūriu į saviškius ir afganus, tiek į mirtį, gyvenimą, šeimą. Šį karą regėję, kaip ir amerikiečiai iš po Vietnamo, pilni nuoskaudos, kad buvo apgauti, išsiųsti į nežinią, kai draugo palaikus su jo žarnomis rinkdavo į kibirą ir supildavo į cinkuotą karstą ir siųsdavo motinoms – žodžiu, klaiku. Tarp išgyvenusiųjų aidi ir motinų liudijimai, kurie sumišę su įteiktomis „didvyrių“ sūnaus įvaizdžiais bei nekaltųjų žudymu – du propagandiniai klaidingos informacijos iškreipti pasauliai, o viską priimti turi visko netekusi motinos širdis. Taip nepakeliama. Knygoje skamba tiesa kaip šūviai, tačiau kalbantieji tos tiesios širdimi nepripažįsta, bet jų žodžiai išduoda ir padaro bendrą pokalbių prasmių jungtį, kuriame lyg nuotrauka išryškėja tvirtas melo pasaulis.

Gal dėl to vėliau autorė buvo paduota į teismą ir teisiama už neva faktų iškraipymą. Tos pačios motinos vėliau spjaudė į Svetlaną (tą rodo bene 50 puslapių pabaigos tekstas apie teismo procesą dėl šios knygos). Šie kaltinimai pratęsia neišsemiamą ir nei protu, nei širdimi nepriimamą tiesą, kad sūnūs irgi buvo aukos. Visų pirma aukos valdžios, kuri vertė aukotis, antra – rusiškojo mito, kad reikia ginti tėvynę, nors jokio agresoriaus nėra. Tie žiaurūs karo aprašymai, sunku juos su kuo nors palyginti, tai tik atskiras „aleksijeviškas“ dokumentinis žanras, gyvas liudijimas, kuriame atsiskleidžia tiesa kiekvieno suluošintoje kalboje, įvairiuose jo psichofiziniuose veiksmuose, frazių pasikartojimuose, trūkčiojimuose, minčių šokinėjime, siunčiamuose prakeiksmuose... Visa tai jų žodžiuose be maskuotės, kurie byloja apie dvasios suluošinimą, nebegrįžtamai nurašytą gyvenimą į bereikšmes egzistencijos paraštes. Neišsemiama ir protu nepamatuojama trauma, kuri verčia išgyvenusius nemiegoti, sapnuoti košmarus, nebeleidžia sukurti „normalios“ šeimos, gyventi be alkoholio, nebeleidžia apčiuopti gyvenimo prasmės. Tai sukrečia.

Rašytoja Svetlana Aleksijevič.

Nepaisant sunkių išgyvenimų, gyvenimas tęsiasi. Koks jis kontrastingas, kai idealai žlunga ir jų vis griebiamasi kaip šiaudo, nes melo iliuzijoje lengviau gyventi. Ypač juntamas atotrūkis, kad karo veteranai nesusikalba su kitomis kartomis: „Mano aštuoniolikmetis pusbrolis nenori eiti į kariuomenę. „Vykdyti kažkieno kvailus įsakymus? Virsti žudiku?“ Į mano kovinius apdovanojimus jis žiūri kreivai... O man apmirdavo širdis, kai senelis apsivilkdavo savo paradinį švarką su ordinais ir medaliais. Kol mes tenai kariavom, pasaulis pasikeitė (p. 192)“.

Šioji „Afganistano karių karta“ šviečiasi suluošinta propagandos. Jie turėjo savo stabus ir didvyrius iš praeities, genami garbės beveik dar visai vaikai, jie norėjo pateisinti to sukurto didybės melo, kad ir jie gali tapti tautos herojais, kaip kadaise tie, kurie dalyvavo Didžiajame Tėvynės kare. Tačiau heroizmas, pasirodo, tampa vienu svarbiausiu melo formų, per kurį galima lengvai valdyti romantinį žmogų. Eiti ir mirti negalvojant, nes tėvynė liepė, nes tai garbinga...

Tačiau kare viskas kitaip ir tų baisybių šioje knygoje apstu. Pirmuosius 50 puslapių perskaičiau neatgaudamas kvapo, vėliau viskas pamažu atbunka ir „slenkant“ tekstu link pabaigos tampi tarp tų liudijimų kažin koks užsigrūdinęs, netgi nuobodžiaujantis: ak, dar vienas liudijimas, ir dar vienas... Staiga viskas ima vienodėti, visų skausmas panašėti. Tad „prikabinti“ teismo liudijimai iš S. Aleksijevič bylos iš tikrųjų vertė vėl pabusti iš liūdnojo letargo ir iš naujo apmąstyti bergždžio heroizmo galią, kuria dabar užkrečiami tiek lietuviai „patriotai“, tiek už mūsų sienos Rusijoje esantys broliai. Knyga liudija, kad reikia atsargiai su istorija, nevalia jos pamiršti, nuolat reikia permąstyti, bet mes silpni, mes pasiduodame idealams ir idėjoms, mus pernelyg lengva įvilkti į uniformą, „prišerti“ gražių idealų ir išsiųsti į frontą.

Vienas giliausių ir labiausiai apibendrinančių Cinko berniukų ištraukų esti knygos gale, kai Svetlana Aleksijevič teismo pabaigos žodyje kreipiasi į ją puolančiuosius – šitą, pamaniau, atsišviesiu ir visur cituosiu! Savo kalboje, kur tampa Cinko berniukų išvadomis, ji įprasmina esminį klausimą, į kurį tikriausiai neatsakys niekas: kas mes, žmonės, esame, kad mes taip galime žiauriai elgtis? Kas jis – tas žmogus?

Nejučia prisiminiau paskutinio liudytojo sakinį: „Supratau, kad apie mus visi taip galvoja: pilnomis burnomis kraujo dar kalba... (p. 217). Tas kraujas mūsų. Jis nuo karo persineša visiems: kaip pagieža, kaltė, atsakas, atstūmimas, bet kokia reakcija... Mes visi susitepę, sujungti tuo krauju. Perskaitęs knygą pagalvojau tą patį, ką ir tąkart, kai pabaigiau S. Aleksijevič Laikas iš antrų rankų: „Ši knyga turi būti mokykloje vietoj istorijos vadovėlio“. Sukrečianti. Gyva. Neleidžianti pamiršti.

Jūsų Maištinga Siela