Filmas: "Aplink visatą" / "Across the Universe"

Sveiki, 

Šįkart noriu pristatyti ir pakomentuoti amerikiečių režisierės Julie Taymor filmą „Aplink visatą“ (angl. Across the Universe) (2007). Žinote, po J. Taymor sukurto filmo „Frida“ ir neseniai regėto Šekspyro dramos interpretacijos „Titas“, nusprendžiau, kad nereikia šios režisierės taupyti senatvei, kad reikia pasimėgauti čia ir dabar. Turime mes lietuviškai išverstą ir įgarsintą jos filmą „Aplink visatą“.

Žinoma, tai visiškai kitoks filmas nei „Frida“ ir „Titas“. Net nustebau, kad režisierė ėmėsi tokio keisto žanro. Tai nei romantinė drama, nei miuziklas, o, sakyčiau, viskas viename – žanrų ir stilių lydinys, kuris pasakoja istoriją apie hipių, The Beatles, gėlių vaikų laikus Amerikoje. Siužetas paprastas kaip du kart du, netgi jį galima laikyti naiviu, tačiau filmas statytas toli gražu nenusakyti istorijos, o, pasakysiu šio filmu vienu iš devizu – svarbu, kaip tu tai darai, o ne ką darai. Būtent filmas ir atskleidžia „kaip“ – jis pilnas dvasios, jausmo, grožio, laisvės, kada XX antrojoje pusėje JAV ėmė kariauti su Vietnamu, o JAV platybėse užgimė karta, kuri ėmė kovoti su šiuo reiškiniu, skleisdami visiškai naują kultūrą. Filmas yra labiau idėjinis, jam svarbu nusakyti jausmą, o ne papasakoti linijinę istoriją. Pavyko, režisierei tikrai pavyko.

„Aplink visatą“ – net nepasakysi, kad tai J. Taymor filmas, nors esama tam tikrų raiškos priemonių, kurios būdingos tik šiai režisierei, turiu galvoje sudėtingus koliažinius, avangardinius intarpus, kuriuos ryškiai jutome „Fridoje“ kaip misticizmo perteikimą, taip ir šiame filme yra dekoracinių, lėlių scenų, kurios imituoja realybę, bet uždegančiai ištransliuoja jausmus. Na, ir žinoma, dainos, kurios skamba šiame filme – tai ne miuziklas, tačiau arti jo, laisvės ir meilės dainos, užgimusios 7 dešimtmetyje ir gyvos iki šiol. 

Filmas man pasirodė labai gražus. Nesu muzikinių romantinių filmų mėgėjas, tačiau tas laikotarpis, tas pilnas vilčių pasaulis ir pirmieji nusivylimai, nuosmukiai gyvenime – jaunystė graži, viltys gražios, bet ne visada išsipildančios. Daug dalykų galima pajusti šiame filme. Nors viskas slysta paviršiumi, viskas paprasta, tačiau vis tiek nedvelkia filmas pigiu sentimentalumu, kokio galima tikėtis. Režisierei kažkaip stebuklingai pavyko išlaikyti pusiausvyrą, pasakojant apie plačias kaip visa visata jaunų žmonių širdis. All You Need is Love, sako pabaigoje, ir pažiūrėjus tokį stilingą ir jausmingą filmą, tuo netikėti neįmanoma.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 7.4

Viena labiausiai įsimintinų dainų:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Titas" / "Titus"

Sveiki,

Šįkart noriu pristatyti ir pakomentuoti amerikiečių režisierės Julie Taymor filmą „Titas“ (lotyn. Titus) (1999), kuris sukurtas pagal Šekspyro, kaip manoma, parašytą pirmąją dramą „Titas Andronikas“. Na, labai ilgai neliečiau kitų Julie Taymor darbų, nes po „Frida“ (2002), kuri man labai patiko ir jau matyta ne kartą, bijojau nusivilti šios režisierės darbais, bet smalsumas visgi suviliojo mane.

Filmas „Titas“ yra debiutinis režisierės darbas, kurio scenarijų ji parašė pati. Pažiūrėjus 10 minučių filmo, išsigandau, kad man jo taip ir nepavyks baigti, nes nelabai supratau, kas vyksta, nieko nebuvau skaitęs ar domėjęsis apie šį kūrinį. Visgi pažiūrėjau iki galo ir nenusivyliau, nors filmas ir trunka pustrečios valandos. 

Išties ne tiek patiko, kiek nustebino – aš labai mėgstu kine staigmenas. „Titas“ – neabejotinai yra skonio reikalas, regis, kino kritikai taip pat vieningai nesutaria dėl filmo vertės, todėl davė jam gana vidutiniškus įvertinimus. Filmo pastatymas atsiėjo 20 milijonų, o uždarbis vos per 2 milijonus dėl prastos reklamos ir riboto kino seansų skaičiaus. Betgi mes žinome, kad komercija gyvena sau, o meno tūrinis sau.

Kadras iš filmo "Titas".

Kas patiko šiame filme? Įdomu, kad nebuvo to, kas nepatiko. Režisierė yra genialus fenomenas. Nuostabi režisūra ir išmonė. Ji labai įdomiai transformavo pjesę į scenarijų ir surado modernų raiškos būdą. Ji apjungia du istorinius laikotarpius – senovės Romą ir Musolinio laikų Italiją, suradusi du istorinius svarbius šalies kertinius taškus, juos paverčia kultūros karkasu, dekoracijomis, imitacija. Vienu metu personažai vilki romėniškai, kitą – jau važinėja automobiliais. Tokia maišalynė gali pasirodyti preciziška, pernelyg avangardinė, tačiau svarbiausi turinio rėmai neišklibinti. Režisierė paliko Šekspyro dramos užtaisą, daugelyje vietų personažų tekstas išlieka eiliuotas, vyksta tikros dramos „sumiksuotame“ kultūriniame koliaže. Šitai tikriausiai mane labiausiai ir žavėjo – perėjimai, žaismė, sąsajų ir esmių suradimas dvejuose skirtinguose laikotarpiuose.

Žinoma, aktoriai. Nuostabūs, pritrenkiantys, nors jų vaidyba palikta teatrinė, lyg personažai vaidintų Šekspyro laikų scenose, todėl jų stotai, monologai, dialogai atrodo nepaprastai iškilūs, nutolę nuo natūralumo. Neįmanoma nepaminėti garso takelio – didingas, epinis ir visaip kitaip personažus bei istoriją pakylėjantis cunamis, kai kada net šiurpuliukai nueidavo per kūną. Anthony Hopkins – aktorius genijus, pilnomis ašarų akimis stoiškai atlaikė ir sukūrė Tito Androniko personažą. Mano meilė Jessica Lange, kerštaujanti Gotų karalienė – dievaži, atgaiva sielai. Neįtikėtina filme buvo surasti vieną gražiausių ir geidžiamiausių šiuo metu britų aktorių, tiesa, dar labai jauną – Jonathan Rhys Meyers.

Šiaip iš esmės filmas tiko ir patiko. Piki režisūra, interpretacija, raiška ir aktoriai. Vykęs darbas, todėl nekantrauju susipažinti su kitais režisierės darbais.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela