Filmas: "Lolita" / "Lolita"

Sveiki, kino mėgėjai,

Šiandien noriu sugrįžti prie gurmaniškojo kino ir pakomentuoti režisieriaus Adrian Lyne ekranizuotą Vladimiro Nabokovo romaną „Lolita“ (angl. Lolita) (2013). Tai jau antroji „Lolitos“ ekranizacija – pirmąją ekranizavo S. Kubrikas (1962), kai romanas net nebuvo pasirodęs rusų kalba. Naujojoje ekranizacijoje pasirodo tokios žinomos kino žvaigždės kaip Jeremy Irons, Melanie Griffith ir Lolitos vaidmens atlikėja Dominique Swain.

Nedaugžodžiaujant pasakysiu, kad filmą pažiūrėjau iš trijų kartų, tačiau ne todėl, kad filmas buvo prastas, priešingai – prieš tai buvau skaitęs „Lolitos“ romaną ir prisiminimai labai gyvi ir ryškūs. Iš tikrųjų ši ekranizacija gana arti romano, bandyta tiksliai atkartoti įvykius, kai kam režisierius suteikė pernelyg daug reikšmės – ypač finalui, žinoma esama ir visai išimtų dalykų, kurie pasirodė nereikalingi ir būtų filmą ištęsę be jokio reikalo. Visgi šią ekranizaciją pavadinčiau vykusia, nors kino kritikai gan pretenzingai žvelgė į šią „Lolitos“ ekranizaciją.

Filmui pavyko pavaizduoti paauglės ir suaugusiojo vyruko santykius, tą elegantišką erotiką, kuri kartu ir nejauki, ir kartu supranti, kad šis nejaukumas yra būtent gero filmo gerai ištransliuota energetika, o jei šito nebūtų, filmas nebūtų perkėlęs romano energetikos. Labai patiko J. Irons vaidyba, jis nepaprastai tiko Humberto vaidmeniui. Gaila kad tokia perspektyvi aktorė Dominique Swain šiuo metu liko užmiršta, nors pasižiūrėjus į jos darbotvarkę, matyti, kad ji produktyvi aktorė, tačiau jos vaidmenys neįsimenami, antraplaniai, tačiau kaip ji įkūnijo Lolitą, buvo išties įtikinama, žavu ir netgi drąsu. Puikus aktorinis darbas, užčiuopta ir laikmečio dvasia, neišsipildžiusios svajonės...

Ko pritrūko? Gal tarp erotizmo, žaismės, vaidybos, neužčiuopiau, tai, kas buvo romane – Humberto dvasinę kovą su morale ir prigimtimi, čia suskambėjo pernelyg lyriški pamąstymai, o tikroji vidinė kova liko paviršutiniška, prabėganti.

Nepaisant visko, filmas pakankamai įtaigus, jį puikiai galima žiūrėti ir šiomis dienomis. Turi išlaikytą meninę vertę.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paleistuvė" / "Tart"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Paleistuvė“ (Tart) (2001 m.). Žiūrėjau šį filmą ir prisiminiau, kad labai seniai visgi esu jį matęs per televizorių, tačiau tai buvo taip seniai, kad teko viską išgyventi iš naujo. Filmą laikyčiau vidutiniška drama, kuri disponuoja jaunimu ir bando parodyti jaunimo problemas – pirmasis seksas, pritapimas, populiarumas, narkotikai, draugystė. Iš esmės, tai filmas, kuris bent man neparodė nieko naujo to, ko nebūčiau matęs kituose filmuose apie jaunimą. Kažkuo net šiek tiek man „susirišo“ su kitu, šiek tiek stipresniu filmu – „Prozako karta“.

Na, filmo pavadinimas išties iššaukiantis, gal dėl to sustojau ir pagalvojau – šunys matė, pažiūrėsiu. Ir pažiūrėjau. Po seanso taip ir nesupratau – ar praturtėjau kažkuo, ar šiaip „prastūmiau“ laiką, nes iš dramos beveik nieko neliko, herojai irgi kažkaip nei jaudino, nei per daug sudomino, o juk filmo braižas pasirinktas jaudinti. Čia siužetas taip pat toks vidutiniškas, moralas dar vidutiniškesnis ir viskas man išliko tokiame nieko neišsiskiriančiame lygyje, kad tiesiog taip ir tegaliu lengvabūdiškai kaip tikra paleistuvė atsiliepti apie filmą – šiaip sau. Galvoju, kad filmas aktualus arba paauglių tėveliams arba patiems paaugliams, kurie mėgsta viskuo, kas pavojinga eksperimentuoti. Neįžvelgiau praktiškai jokios meninės vertės, o jos lyg ir nereikėjo, nes filmas, ir taip aišku, kokiu tikslu ir kokiai auditorijai sukurtas. Kino gurmanas pasakysiu atvirai – next movie, o šiaip mažiau besidomintiems kinu – kodėl gi ne?

Mano įvertinimas: 6/10
IMDb: 4.6

Jūsų Maištinga Siela,