Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798) buvo paskutinis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, valdęs Abiejų Tautų Respubliką nuo 1764 iki 1795 metų. Jis į sostą pakilo remiamas galingos Čartoriskių giminės bei Rusijos imperatorienės Jekaterinos II, su kuria jaunystėje jį siejo artimi asmeniniai ryšiai. Nors valdovas siekė modernizuoti valstybę, jo valdymo pradžią ir visą laikotarpį sunkino milžiniška išorinė įtaka – Rusija nuolat kišosi į vidaus reikalus, neleisdama įgyvendinti visa apimančių reformų ir siekdama išlaikyti Respubliką silpną bei priklausomą.
Nepaisant sunkių geopolitinių aplinkybių, Stanislovas Augustas buvo ryškus Apšvietos epochos šalininkas, kultūros, švietimo bei meno mecenatas. Jo valdymo metais pavyko įgyvendinti svarbių ekonominių bei administracinių pertvarkų, įsteigti Kadetų korpusą, o vėliau – aktyviai prisidėti prie istorinės 1791 m. Gegužės trečiosios konstitucijos rengimo. Visgi paskutiniai jo valdymo dešimtmečiai pažymėti tragiškais valstybės suverenumo praradimais – trys Abiejų Tautų Respublikos padalijimai (1772, 1793 ir 1795 metais) galutinai nušlavė Lenkiją ir Lietuvą nuo Europos žemėlapio. Po paskutinio padalijimo karalius atsisakė sosto, o jo gyvenimas baigėsi tremtyje Sankt Peterburge. Istorikų vertinimai apie jį išlieka dvilypiai: vieni jį mato kaip silpnavalį ir aplinkybių palaužtą vadovą, kiti – kaip šviesią asmenybę bei reformatorių, nesėkmingai bandžiusį išgelbėti žūstančią valstybę.
Maištinga Siela
