Sveiki,
2025 metų pabaigos spektakliai buvo itin skirtingi,
tad ir sukeltas rezonansas manyje taip pat kėlė skirtingus apmąstymus. Tik dabar,
jau praėjus kelioms savaitėms po režisieriaus Alberto Vidžiūno spektaklio „Atsivertėlis.
Grafas Potockis iš Vilniaus“, matyto Vilniaus senajame teatre, galiu kiek
ramiau ir nuosekliau suregzti mintis.
Istorija ir teatrinė medžiaga iš tikrųjų labai įdomi,
nes ji remiasi tikrais istoriniais faktais. Yra žinoma, kad Lietuvos
Vyriausiojo Tribunolo nutarimu 1753 m. birželio 9 d. Vilniuje sudegintas
kroatas Rafalas Sentimani, kuris priėmė judaizmą ir apsigyveno Iljos
štetle. Būtent šis Sentimani tampa grafo Potockio atsivertėlio prototipu,
žydams, ypač litvakams, labai svarbiu pasakojimu. O legenda teigia, kad po
sudeginimo velionio pelenai buvo palaidoti Šnipiškėse, šalia žydų reikšmingo
dvasininko Vilniaus Gaono. Spektaklis pastatytas pagal 1934 metais Š.
Zelmanavičiaus pjesę. Iš tikrųjų einant į šį spektaklį reiktų labai (labai!!!) pasidomėti
istorine medžiaga, nes spektaklyje pasirodo tokios garsios asmenybės kaip
kunigas Sapiega, kuris eina į disputą su įkalintu grafu Potockiu, šis apsėstas
judaizmo idėjos ir renkasi geriau būti sudegintas Vilniaus rotušėje (kas istoriškai
ir įvyksta), nei atsižadėti savo tikėjimo.
Spektaklyje veikia du pusnuogiai Potockiai,
besisukančios dvi sielos, kovojančios ir viena kitą palaikančios. Esminė stichija
– ugnis, kurią renkasi veikėjas, nes tyrą sielą reikia apvalyti ugnimi, nors
tuo pačiu pasakojama ir grafo Potockio sąsaja su Judita... Žodžiu, istorija
persisunkusi simbolių, judančių dekoracijų ir be atvangos skamba hipnotizuojantys
sakralūs tekstai. Bet kokie tai tekstai! Užliūliavo mane per pusvalandį ir,
galima sakyti, pirmoje eilėje pradėjau be gailesčio snūduriuoti, tai panirdamas
į transą, tai bandydamas atsimerkti ir oriai išlaikyti galvą. Buvo baisiai
NUOBODU. Nors istorinė medžiaga, ryšys su Vilniumi ir primiršta litvakų
istorija nenuginčijama, tačiau visas spektaklis be provokacijos, jis kaip
amžinas kabalistinės atmainos ritualas, viskas juda iš perdėto sakralumo ir
abstraktumo.
Nepajutau jokios intrigos, vien tik pastangas dar
labiau sumitologinti ir taip jau įdomią medžiagą. Pjesės tekstai skamba kaip šventraščiai,
pasijutau esantis bažnyčioje ar sinagogoje, o esminė dviejų sielų drama ir
raiška „išsilydžiusi“ apeigomis hiperbolizuotoje dramaturgijoje. Praėjus 40
minučių spektaklio, maniau, arba užmigsiu, arba kankinsiuosi iki paskutinės
minutės. Dar šiemet nebuvau išėjęs iš jokio spektaklio, tačiau labai norėjau
išeiti iš šio, tačiau kolega šalia sulaikė, nors jis panašios nuomonės apie šį
spektaklį.
Žodžiu, šiame žydiškame katile man beveik nepatiko
niekas. Spektaklį apsunkino trikalbis bandymas pavaizduoti Vilnių kaip tautų,
kultūrų, religijų katilą (tikriems vilniečiams, kurie moka rusų, lietuvių ir
jidiš gali pasirodyti puiku). Viršuje, ačiū Dievui, rodė subtitrus, nes tų
liturgiją primenančių aukštųjų frazių nežinau, kas gali supaisyti. Visgi likus
spektakliui 40 minučių, subtitrai visiškai dingo (dėl techninių priežasčių?) ir
žiūrovui beliko pačiam verstis. Nežinau, ne šito tikėjausi iš medžiagos, bet pripažįstu,
kad tai yra mano asmeninė klaida ir nekompetencija: nepasiruošiau atidžiau,
savęs neįkroviau smalsumu, nes maniau, kad savaime spektaklyje atkapstysiu
galus, bet ne. Neapsigaukite, būta žmonių (beveik pusė salės), kurie susižavėję
atsistoję gale plojo, mačiau šluostant ašaras. Tai labiausiai mane šokiravusi
dalis, kai absoliučiai nė pro kur asmeniškai nesujaudinęs spektaklis geba
pravirkdyti šalia esančius. Man tai itin retas nutikimas. Gal ir verta kai kam
nueiti pasižiūrėti?
„Laužas, kalėjimas, tremtis yra „puikios“
priemonės spręsti visuomenės negalias, manipuliuoti ar parodyti stipriojo
galią. Ši pjesė puikiai tai iliustruoja ir atliepia. Galios centrai vilioja
visokio plauko niekšus, ir jie ten puikiai jaučiasi manipuliuodami, bausdami
silpnesnįjį. Besąlygiškai mylėti Dievą nelengva. Šių dienų elgesio kategorijos
tikinčiuosius stumia į paribį. Jeigu tiki, išpažįsti, tai reikia santūriau, nes
besąlygiškai tikintis yra pavojingas, nes nevaldomas, jį sunku sugundyti
pinigais, valdžia. Arba tiki, arba ne, jokių pustonių. Šie herojai vilioja
kūrėjus. Be to, čia labai ryškus lemties ženklas. Tarsi viskas turi prigimtinį
ryšį, atliepiame Dieviškąją valią, kuriai priešintis, nepaklusti neįmanoma.“
Albertas Vidžiūnas
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą