Laba!
Ona Šimaitė
– viena kilniausių ir drąsiausių XX amžiaus Lietuvos asmenybių, kurios
gyvenimas tapo pasiaukojimo ir humanistinių vertybių simboliu. Gimusi Akmenėje,
vėliau studijavusi Maskvoje, ji galutinai subrendo kaip asmenybė tarpukario
Vilniuje, kur dirbo Vilniaus universiteto bibliotekoje. Šimaitė nebuvo tiesiog
knygų saugotoja; bibliotekininkystė jai buvo intelektualinis pašaukimas,
grindžiamas meile kultūrai ir giliu tikėjimu, kad žinios bei raštas yra pamatas
žmogaus orumui išsaugoti. Jos darbas bibliotekoje tapo oficialia priedanga,
leidusia jai vykdyti vieną didžiausių gelbėjimo misijų nacių okupuotoje
Lietuvoje.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir vokiečiams
įsteigus Vilniaus getą, Ona Šimaitė negalėjo likti pasyvi stebėtoja.
Pasinaudodama savo pareigomis bibliotekoje, ji įtikino nacių valdžią, kad jai
būtina lankytis geto teritorijoje siekiant susigrąžinti universiteto knygas,
kurias neva pasisavino ten įkalinti studentai ar dėstytojai. Šis formalus
leidimas tapo gyvybės keliu: į getą ji nešdavo maistą, vaistus, drabužius ir
suklastotus dokumentus, o iš jo išnešdavo žydų rašytojų rankraščius, istorinius
dokumentus bei, rizikuodama savo gyvybe, išvesdavo vaikus. Jos pastangomis buvo
išgelbėta dešimtys gyvybių ir neįkainojama kultūrinio paveldo dalis, kurią ji
slėpė bibliotekos fonduose arba pas patikimus žmones.
Istorija su naciais pasiekė tragišką kulminaciją 1944
metais, kai Onos Šimaitės veikla buvo išaiškinta. Gestapas ją suėmė ir žiauriai
kankino kelis mėnesius, siekdamas išgauti informaciją apie gelbėjimo tinklą bei
slepiamus asmenis. Gestapo būstinėje Ona Šimaitė buvo žiauriai mušama,
kankinama badu bei nemiga ir kabinama žemyn galva, tačiau net ir po šių
sadistiškų metodų ji neišdavė nė vieno gelbėjamo žmogaus pavardės. Nepaisant
neapsakomo fizinio ir psichologinio spaudimo, ji neišdavė nė vieno žmogaus.
Naciai nuteisė ją mirties bausme, tačiau Vilniaus universiteto vadovybės ir
kolegų pastangomis, surinkus didelę pinigų sumą ir papirkus pareigūnus, bausmė
buvo pakeista į įkalinimą koncentracijos stovyklose. Šimaitė buvo išvežta į
Dachau, vėliau į kitas stovyklas Prancūzijoje, kur išgyveno iki pat karo
pabaigos, nors jos sveikata buvo nepataisomai palaužta.
Po karo Ona Šimaitė nebegrįžo į sovietinę Lietuvą,
baimindamasi naujų represijų, ir likusį gyvenimą praleido Prancūzijoje bei
Izraelyje. Net ir gyvendama skurde, ji išliko ištikima savo bibliotekininkės
prigimčiai – nuolat domėjosi lietuvių kultūra, rašė laiškus inteligentijai ir
rūpinosi lituanistikos išsaugojimu svetur. Jos istorija yra retas pavyzdys, kai
kuklus inteligentas, neturėdamas ginklų ar politinės galios, sugeba
pasipriešinti totalitarinei sistemai vien savo dvasios tvirtybe ir moraliniu kompasu.
1966 metais Izraelio institutas „Yad Vashem“ pripažino
Oną Šimaitę Pasaulio tautų teisuole – tai aukščiausias įvertinimas už žydų
gelbėjimą Holokausto metu. Ji pati savo žygdarbio niekada nesureikšmino,
teigdama, kad tiesiog darė tai, ką privalėjo daryti žmogus. Šimaitės palikimas
šiandien mums primena, kad biblioteka yra ne tik knygų saugykla, bet ir laisvos
minties bastionas, o bibliotekininkas gali tapti tyliuoju herojumi, saugančiu
ne tik tekstus, bet ir pačią žmogiškumo esmę tamsiausiais istorijos tarpsniais.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą