Dienos citata: Hermann Göring, nacių nusikaltėlis, apie tai, kaip lengva tautą valdyti patriotizmo idėjomis

 

Sveiki!

 

„Aišku, paprasti žmonės nenori karo [...] Bet, šiaip ar taip, politiką lemia šalies vadovai, taigi visai nesunku priversti žmones dalyvauti, ar tai būtų demokratija, ar fašizmas, ar parlamentas arba komunistinė diktatūra. [...] Tai labai paprasta. Nereikia nieko daryti, tik pasakyti liaudžiai, kad ją puola, o pacifistus apkaltinti neturint patriotizmo ir tvirtinti, neva jie kelia šaliai pavojų. Šis metodas veikia bet kurioje šalyje.“ Hermann Göring

 

Hermannas Göringas buvo vienas įtakingiausių Trečiojo reicho veikėjų, nacių partijos narys nuo pat ankstyvųjų jos gyvavimo metų bei pagrindinis Adolfo Hitlerio bendražygis. Jis užėmė aukščiausias pareigas valdžioje: buvo Liuftvafės (Vokietijos oro pajėgų) vadas, „ketverių metų plano“ vadovas ir ilgą laiką laikytas oficialiuoju Hitlerio įpėdiniu. Jų ryšys buvo grindžiamas visiška ištikimybe fiureriui, o Göringas, pasinaudodamas savo įtaka, tiesiogiai prisidėjo prie nacių diktatūros įtvirtinimo, ekonominės kontrolės bei vėliau vykdytų karo nusikaltimų organizavimo. Apie jį iš esmės sukurtas 2025 metų filmas „Niurnbergas“, sakyčiau, verta pažiūrėti.  

 

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Göringas buvo suimtas sąjungininkų ir Niurnbergo procese pripažintas kaltu dėl nusikaltimų žmoniškumui bei karo nusikaltimų. Nelaisvėje, laukdamas nuosprendžio, jis bendravo su psichologu Gustavu Gilbertu. Šiuose pokalbiuose Göringas atvirai demonstravo cinizmą dėl valdžios mechanizmų veikimo, pabrėždamas, kad politinę kryptį visada diktuoja šalies vadovai, nepriklausomai nuo valstybės santvarkos. Jis teigė, kad manipuliuoti visuomene yra itin paprasta: užtenka sukurti išorinės grėsmės iliuziją, o visus taikos šalininkus apkaltinti nepatriotizmu ir šalies išdavyste, taip efektyviai nutildant bet kokią opoziciją.

 

Šis Göringo komentaras atskleidžia sisteminį požiūrį į žmonių masinį valdymą per baimę ir propagandą, kuris buvo esminis nacių režimo įrankis. Visgi, Göringo gyvenimas baigėsi prieš pat įvykdant mirties bausmę. 1946 metų spalio 15 dieną, likus vos kelioms valandoms iki numatytos egzekucijos pakariant, jis kalėjime nusižudė išgėręs paslėptą kalio cianido kapsulę. Tokiu būdu jis išvengė mirties per koriką, tačiau paliko istorijoje itin tamsų palikimą kaip vienas pagrindinių Holokausto ir agresyvaus karo architektų.

 

Maištinga Siela

Maria Orsitsch (Maria Oršić): nacistinės Vokietijos okultizmo mediumė, turėjusi kontaktą su NSO ir priklausiusi "Vril" draugijai

 Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Šio straipsnio nerekomenduoju skaityti skeptikams ir vienos tiesos besilaikantiems skaitytojais. Apie Mariją Ošič sužinojau gal dar mokykliniais laikais. Apie šią realiai egzistavusią asmenybę nebuvo kalbėta beveik nieko, ji buvo pridengta propagandos, nutylėjimų ir keistų šypsnių migla, kitaip sakant, suezoterinta, priskirta labiau sąmokslo teoretikams, tačiau kas iš tikrųjų buvo šioji paslaptingoji graži kroatė? Ar ji iš tikrųjų bendradarbiavo su Hitleriu ir naciais, padėjo jiems sukurti karinę įrangą, pasitelkusi telepatiją su ateiviais? Šiame įraše pabandysiu sudėti mintus ir tiksliai žinomus faktus apie ją.

 

Maria Orsitsch kilmė ir ankstyvasis gyvenimas

 

Marios Oršič vardas ir pavardė šiuolaikinėje literatūroje pasižymi itin gausia rašybos įvairove, kurią lėmė skirtingos kalbinės tradicijos ir legendos sklaida. Dažniausiai sutinkama vokiškoji variacija Maria Orsitsch, kurioje galūnė „-itsch“ tarnauja kaip fonetinė slaviškos pavardės adaptacija vokiečių kalbai, tuo tarpu kroatiškuose šaltiniuose, pabrėžiant jos tariamą kilmę iš Zagrebo, ji įvardijama kaip Marija Oršić. Anglakalbėje erdvėje ir populiariuose interneto forumuose pavardė neretai supaprastinama iki Maria Orsic, o kai kuriuose ezoteriniuose tekstuose galima aptikti net tokių formų kaip Maria Orsič ar Orschitsch. Ši variacijų gausa tik dar labiau sustiprina mistišką jos įvaizdį, nes vieningos oficialios rašybos nebuvimas archyviniuose dokumentuose leidžia tyrinėtojams ir sąmokslo teorijų kūrėjams laisvai interpretuoti šios asmenybės istorinį autentiškumą.

 

Remiantis okultinėmis legendomis, Marija Oršič gimė 1895 m. spalio 31 d. Vienoje, kuri tuo metu buvo multikultūrinis Austrijos-Vengrijos imperijos centras. Jos kilmė simboliškai sujungė dvi skirtingas erdves: tėvas Tomislavas Oršičius buvo kroatų imigrantas iš Zagrebo, o motina Sabina – vietinė austrė. Augdama Vienos intelektualinėje ir mistinėje atmosferoje, Marija nuo mažens pasižymėjo ne tik neįprastu, eteriniu grožiu, bet ir anksti pasireiškusiu polinkiu į metafiziką. Vaikystėje ji esą matydavo vizijas ir girdėdavo balsus, kurių kiti nariai nesuprasdavo, o tai jos šeimai kėlė tiek nuostabą, tiek nerimą.

 

Paauglystėje Marija tapo aktyvi vokiečių nacionalistinių judėjimų dalyvė, tačiau jos interesai neapsiribojo vien politika. Ji prisijungė prie judėjimo, siekusio Austrijos prijungimo prie Vokietijos, tačiau tuo pat metu gilinosi į teosofiją ir rytų mistiką. Jos gebėjimai tapo akivaizdūs, kai ji pradėjo demonstruoti fenomenalias mediumės savybes – gebėjimą patekti į gilų transą ir automatinio rašymo būdu fiksuoti informaciją nepažįstamomis kalbomis. Legendose pasakojama, kad Marija turėjo itin ilgus plaukus, kurie, pagal jos pačios įsitikinimą, veikė kaip savotiškos dvasinės antenos, leidžiančios priimti signalus iš anapusinio pasaulio.

 

Dar prieš prasidedant bet kokiam oficialiam bendradarbiavimui su vėlesnėmis politinėmis jėgomis, Marija Miunchene subūrė nedidelę moterų grupę, pasivadinusią „Vril-Damen“ (Vril moterimis). Visas šias moteris jungė bendras bruožas – neįtikėtinai ilgi plaukai ir gebėjimas komunikuoti su kitomis dimensijomis. Marija teigė, kad jau tada ji pradėjo gauti pranešimus iš Aldebarano saulės sistemos. Šie ankstyvieji seansai esą suteikė jai prieigą prie senovės šumerų kalbos fragmentų ir techninių vizijų, kurios vėliau tapo pamatu jos kuriamoms teorijoms apie kosminę energiją ir tarpplanetines keliones.

 

Iki Lemtingo 1919-ųjų susitikimo Berchtesgadene, kuriame esą buvo nuspręsta kurti skraidančius aparatus, Marija jau buvo susiformavusi kaip charizmatiška ir paslaptinga figūra okultiniame Miuncheno pogrindyje. Jos reputacija rėmėsi ne tik fiziniu patrauklumu, bet ir gebėjimu interpretuoti sudėtingus ezoterinius tekstus bei vizijas, kurios atrodė peržengiančios tuometinio mokslo ribas. Būtent šiame etape ji tapo savotiška jungtimi tarp grynosios mistikos ir būsimų techninių ambicijų, kurios vėliau buvo panaudotos Trečiojo Reicho užkulisiuose.

 

Maria Orsic (Oršič) ir jos bendradarbiavimas su Trečiuoju Reichu ir Hitleriu: tikrovė ar legendos?

 

Marios Orsitsch bendradarbiavimas su nacių elitu prasidėjo lemtingu 1919-ųjų gruodį, kai ji mažame namelyje netoli Berchtesgadeno susitiko su „Thule“ ir „Vril“ draugijų nariais. Teigiama, kad šiame susitikime dalyvavo ir būsimi nacių lyderiai, kuriuos pakerėjo Marios gebėjimas transo būsenoje diktuoti techninius duomenis senovės šumerų kalba. Nors tiesioginių įrodymų apie jos asmeninį ryšį su Adolfu Hitleriu nėra, legendos byloja, kad fiureris žavėjosi jos dvasine galia ir laikė ją „arijų rasei“ skirto pranašumo simboliu. Jų santykiai greičiausiai buvo grįsti ne jausmais, o pragmatišku okultizmu: Hitleris siekė galios įrankių, o Maria tikėjo, kad naciai yra jėga, galinti padėti įgyvendinti jos vizijas apie kosmines keliones.

 

Manoma, kad Maria savo veiklą vykdė vedina ne tiek politinės ideologijos, kiek fanatiško tikėjimo savo mistine misija. Ji nebuvo nacių partijos narė tradicine prasme, tačiau jos įkurta „Vril“ draugija tapo neatsiejama slaptų Reicho tyrimų dalimi. Pasakojama, kad ji niekada nebuvo priversta bendradarbiauti smurtu, tačiau tapo savotiška savo pačios mistinio įvaizdžio įkaite. Jos asmeninė laimė ir šeiminis gyvenimas išlieka visiška paslaptimi – oficialių įrašų apie jos santuoką ar vaikus nėra. Manoma, kad ji pasirinko dvasinę vienatvę, tikėdama, kad fizinis intymumas ar šeiminiai ryšiai nuslopintų jos kaip mediumės galias, todėl jos gyvenimas sukosi tik aplink „Vril“ moterų bendruomenę.

 

Šiame laikotarpyje jos ekstrasensoriniai gebėjimai esą pasiekė kulminaciją. Ji teigė galinti ne tik gauti informaciją iš Aldebarano, bet ir fiziškai jausti erdvėlaikio iškraipymus. Jos seansų metu gauti brėžiniai tapo pagrindu nacių NSO projektams, tokiems kaip „Haunebu“ – disko formos skraidantiems aparatams, kurie turėjo veikti naudojant antigravitacinę energiją. Šie projektai buvo gaubiami tokios paslapties, kad net aukščiausi vokiečių generolai apie juos žinojo nedaug, o Marija buvo laikoma svarbiausia grandimi tarp žmogaus proto ir svetimų technologijų.

 

Į nacių okultines paieškas įsipynė ir Tibeto motyvas. Himmlerio vadovaujama „Ahnenerbe“ organizacija siuntė ekspedicijas į Himalajus, ieškodama išlikusių arijų protėvių paminėjimų ir slaptų žinių apie „Vril“ energiją. Maria Orsitsch, kaip teigiama, palaikė ryšį su šių ekspedicijų dalyviais, tikėdama, kad Tibeto vienuoliai saugo tuos pačius senovės kosminius kodus, kuriuos ji pati gaudavo transo metu. Šis ryšys su Rytais turėjo patvirtinti teoriją, kad vokiečiai yra tiesioginiai dievų iš žvaigždžių palikuonys, o Tibetas – vartai į paslaptingąją Agartos karalystę.

 

Klausimas, kiek Maria žinojo apie Holokausto siaubą ir nacių nusikaltimus žmoniškumui, išlieka viena tamsiausių jos biografijos pusių. Nors ji tiesiogiai nedalyvavo vykdant žudynes, jos veikla vyko pačiame nacių sistemos centre. Kai kurie jos šalininkai bando ją pateisinti sakydami, kad ji buvo visiškai atsiribojusi nuo materialaus pasaulio ir gyveno tik savo vizijose, tačiau istoriniu požiūriu sunku patikėti, kad tokio lygio figūra būtų visiškai nesuvokusi aplink vystančio žiaurumo. Tikėtina, kad ji tiesiog ignoravo realybę vardan savo dvasinių tikslų, laikydama karą tik neišvengiamu etapu prieš naują civilizacijos erą.

 

Artėjant karo pabaigai, kai Vokietijos pralaimėjimas tapo neišvengiamas, pasakojimai apie Mariją tampa dar labiau fantastiški. Paskutinis žinomas dokumentas, siejamas su jos vardu, buvo išsiųstas visiems „Vril“ draugijos nariams 1945 m. kovo mėnesį. Tai buvo paprastas raštelis su žodžiais „Niekas čia nepasilieka“. Nuo tos akimirkos moteris ir visa jos grupė tiesiog pranyko. Nebuvo rasta jokių jos kūno pėdsakų, jokių dokumentų apie mirtį ar suėmimą sąjungininkų pajėgoms įžengus į Berlyną ar Miuncheną.

 

Populiariausios teorijos apie jos galą skyla į kelias kryptis. Vieni mano, kad ji sugebėjo pasitraukti į slaptas nacių bazes Antarktidoje, kur esą iki šiol tęsiami jos pradėti antigravitacijos eksperimentai. Kiti, labiau linkę į ezoteriką, teigia, kad jai pavyko sėkmingai išbandyti savo sukonstruotą erdvėlaivį ir ji galiausiai išvyko į Aldebaraną – ten, iš kur esą ir kilo jos vizijos. Tačiau istorinė realybė greičiausiai yra kur kas proziškesnė: ji galėjo tiesiog pakeisti tapatybę ir likusį gyvenimą nugyventi visiškoje anonimiškumo tyloje, nusinešdama visas savo paslaptis į kapą.

 

Apie realius faktus. Kas išliko iš Marios Orsic gyvenimo?

 

Populiariausia „nuotrauka“ dažniausiai internete matomas jaunos moters su itin ilgais (ji publikuojama šiame straipsnyje), tiesiais šviesiais plaukais portretas. Nors daugelis šią nuotrauką priima kaip Marią Oršič, vaizdo analizės ekspertai ir istorikai teigia, kad tai greičiausiai yra retušuotas montažas arba aštuntajame–devintajame dešimtmetyje sukurta iliustracija. Kai kurios detalės (pavyzdžiui, nuotraukos kokybė ir šešėliai) neatitinka XX a. pradžios fotografijos technikos galimybių.

 

Istorinių artefaktų ir fizinių įrodymų, patvirtinančių Marijos Oršič egzistavimą, būklė yra itin skurdi, nes iki šių dienų neišliko nė vieno oficialiai pripažinto daikto, kurį būtų galima tiesiogiai susieti su šia paslaptinga moterimi. Muziejuose ar valstybiniuose archyvuose nėra jokių asmeninių dokumentų, papuošalų ar drabužių, o vieninteliai pėdsakai cirkuliuoja tik privačiose kolekcijose arba okultiniuose leidiniuose. Dažniausiai minimi „įrodymai“ yra mašinėle rašyti „Vril“ draugijos aplinkraščiai ir mistiniai techniniai brėžiniai, kuriuose vaizduojamos skraidančios lėkštės bei šumerų raštus primenantys simboliai, tačiau jų originalų buvimo vieta nežinoma, o laboratoriniai tyrimai dažnai rodo, kad tai gali būti vėlesnių laikų klastotės.

 

Net ir tokie daiktai kaip žiedai su runų simbolika ar grūdėtos nuotraukos, kuriose neva užfiksuoti jos vizijų pagrindu sukurti skraidantys aparatai, vertinami kaip šiuolaikinės mitologijos dalis, o ne istoriniai liudijimai. Toks visiškas materialių pėdsakų nebuvimas sąmokslo teorijų šalininkų aiškinamas kaip sąmoningas SS pajėgų vykdytas dokumentų naikinimas karo pabaigoje arba pačios Marijos grupės pasitraukimas į visišką anonimiškumą, nusinešant visas paslaptis su savimi. Šiandien vienintelis realiai apčiuopiamas Marijos Oršič palikimas yra kultūrinis fenomenas, egzistuojantis ne muziejų vitrinose, o knygų puslapiuose ir interneto forumuose, kur jos vardas tapo mistinės Trečiojo Reicho pusės simboliu.

 

Ką apie Marią Oršič sako šiuolaikiniai mediumai, eksrasensai, telepatai?

 

Šiuolaikinėje ezoterinėje erdvėje Maria Oršič vertinama ne kaip istorinė asmenybė, o kaip galinga tarpdimensinė dvasia ar archetipas, kurio energetinis atspaudas vis dar stipriai veikia kolektyvinę pasąmonę. Žymus amerikiečių mediumas ir ekstrasensas Corey Goode, kuris teigia turėjęs prieigą prie slaptų kosmoso programų duomenų, tvirtina, kad Maria Oršič nebuvo tik paprastas žmogus, o greičiau aukštesnių civilizacijų hibridas arba mediumė, sėkmingai užmezgusi ryšį su požemine „Anshar“ civilizacija. Jo vizijose Maria pasirodo kaip tarpininkė, kurios misija buvo perduoti technologijas žmonijai, tačiau nacių įsikišimas jas iškraipė ir panaudojo destruktyviems tikslams, todėl ji pati galiausiai pasirinko pasitraukimą iš mūsų realybės.

 

Kitas žinomas ezoterikos tyrinėtojas ir telepatas David Wilcock savo įžvalgose pabrėžia Marios gebėjimą veikti per „nulio taško“ energiją, kurią ji suprato kaip gryną sąmonės srautą. Wilcocko teigimu, Maria Oršič savo transų metu pasiekė Akašos kronikas – visatos informacinį lauką, kuriame saugomos visos praeities ir ateities žinios. Jis pastebi, kad Maria buvo viena pirmųjų šiuolaikinių „šviesos nešėjų“, bandžiusių įtvirtinti moteriškąjį principą ir intuityvųjį mokslą vyriškoje, militaristinėje to meto Vokietijos aplinkoje, tačiau jos asmenybė vėliau buvo demonizuota arba ištrinta iš istorijos.

 

Britų mediumas ir paranormalių reiškinių tyrinėtojas Simon Parkes apie Marią Oršič kalba kaip apie „Aldebarano pasiuntinę“, kurios biologinė sandara buvo šiek tiek kitokia nei paprastų žmonių, o tai leido jai ištverti didelius dažnių svyravimus seansų metu. Jo vizijose Maria ne mirė, o pasinaudojo savo sukonstruotu portalu ir grįžo į savo dvasinę tėvynę žvaigždėse. Parkesas pastebi, kad šių dienų telepatai, bandydami užmegzti ryšį su Marios energija, dažnai susiduria su itin aukštos vibracijos barjeru, kuris rodo, jog ši siela yra pasiekusi labai aukštą evoliucijos lygį ir nebėra prieinama įprastiems mediuminiams kanalams.

 

Savo ruožtu rusų ezoterikas ir vizionierius Andrej Skliarovas, nors daugiau rėmėsi alternatyviąja istorija, savo telepatinėse įžvalgose dažnai nurodydavo į Marią kaip į „šumerų kodų raktą“. Jis teigė, kad Maria Oršič vizijose jam pasirodo ne kaip arijų rasei tarnaujanti moteris, o kaip dvasinė būtybė, kurios vienintelis tikslas buvo suvienyti senovės civilizacijų žinias su šiuolaikine fizika. Jis pastebėjo, kad jos palikimas yra ne konkretūs brėžiniai, o pati idėja, jog mokslas be dvasinio nubudimo yra pasmerktas susinaikinti.

 

Galiausiai žymi vokiečių mediumė Alanna Kaivalya, besigilinanti į mitologiją ir dvasines transformacijas, Marią Oršič mato kaip „Vril“ energijos personifikaciją. Jos vizijose Maria yra simbolinė figūra, rodanti, kaip gilus moteriškas jautrumas gali būti panaudotas siekiant peržengti fizinės materijos ribas. Ji pastebi, kad Maria Oršič šiandienos dvasiniams ieškotojams tarnauja kaip pavyzdys, jog plaukai ar kiti fiziniai atributai ezoterikoje gali turėti ritualinę prasmę, padedančią išlaikyti ryšį su aukštesniaisiais matmenimis, net jei aplinka yra visiškai priešiška tokiam pažinimui.

 

Maištinga Siela

Ona Šimaitė (1894-1970): bibliotekininkė prieš nacius

 

Laba!

 

Ona Šimaitė – viena kilniausių ir drąsiausių XX amžiaus Lietuvos asmenybių, kurios gyvenimas tapo pasiaukojimo ir humanistinių vertybių simboliu. Gimusi Akmenėje, vėliau studijavusi Maskvoje, ji galutinai subrendo kaip asmenybė tarpukario Vilniuje, kur dirbo Vilniaus universiteto bibliotekoje. Šimaitė nebuvo tiesiog knygų saugotoja; bibliotekininkystė jai buvo intelektualinis pašaukimas, grindžiamas meile kultūrai ir giliu tikėjimu, kad žinios bei raštas yra pamatas žmogaus orumui išsaugoti. Jos darbas bibliotekoje tapo oficialia priedanga, leidusia jai vykdyti vieną didžiausių gelbėjimo misijų nacių okupuotoje Lietuvoje.

 

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir vokiečiams įsteigus Vilniaus getą, Ona Šimaitė negalėjo likti pasyvi stebėtoja. Pasinaudodama savo pareigomis bibliotekoje, ji įtikino nacių valdžią, kad jai būtina lankytis geto teritorijoje siekiant susigrąžinti universiteto knygas, kurias neva pasisavino ten įkalinti studentai ar dėstytojai. Šis formalus leidimas tapo gyvybės keliu: į getą ji nešdavo maistą, vaistus, drabužius ir suklastotus dokumentus, o iš jo išnešdavo žydų rašytojų rankraščius, istorinius dokumentus bei, rizikuodama savo gyvybe, išvesdavo vaikus. Jos pastangomis buvo išgelbėta dešimtys gyvybių ir neįkainojama kultūrinio paveldo dalis, kurią ji slėpė bibliotekos fonduose arba pas patikimus žmones.

 

Istorija su naciais pasiekė tragišką kulminaciją 1944 metais, kai Onos Šimaitės veikla buvo išaiškinta. Gestapas ją suėmė ir žiauriai kankino kelis mėnesius, siekdamas išgauti informaciją apie gelbėjimo tinklą bei slepiamus asmenis. Gestapo būstinėje Ona Šimaitė buvo žiauriai mušama, kankinama badu bei nemiga ir kabinama žemyn galva, tačiau net ir po šių sadistiškų metodų ji neišdavė nė vieno gelbėjamo žmogaus pavardės. Nepaisant neapsakomo fizinio ir psichologinio spaudimo, ji neišdavė nė vieno žmogaus. Naciai nuteisė ją mirties bausme, tačiau Vilniaus universiteto vadovybės ir kolegų pastangomis, surinkus didelę pinigų sumą ir papirkus pareigūnus, bausmė buvo pakeista į įkalinimą koncentracijos stovyklose. Šimaitė buvo išvežta į Dachau, vėliau į kitas stovyklas Prancūzijoje, kur išgyveno iki pat karo pabaigos, nors jos sveikata buvo nepataisomai palaužta.

 

Po karo Ona Šimaitė nebegrįžo į sovietinę Lietuvą, baimindamasi naujų represijų, ir likusį gyvenimą praleido Prancūzijoje bei Izraelyje. Net ir gyvendama skurde, ji išliko ištikima savo bibliotekininkės prigimčiai – nuolat domėjosi lietuvių kultūra, rašė laiškus inteligentijai ir rūpinosi lituanistikos išsaugojimu svetur. Jos istorija yra retas pavyzdys, kai kuklus inteligentas, neturėdamas ginklų ar politinės galios, sugeba pasipriešinti totalitarinei sistemai vien savo dvasios tvirtybe ir moraliniu kompasu.

 

1966 metais Izraelio institutas „Yad Vashem“ pripažino Oną Šimaitę Pasaulio tautų teisuole – tai aukščiausias įvertinimas už žydų gelbėjimą Holokausto metu. Ji pati savo žygdarbio niekada nesureikšmino, teigdama, kad tiesiog darė tai, ką privalėjo daryti žmogus. Šimaitės palikimas šiandien mums primena, kad biblioteka yra ne tik knygų saugykla, bet ir laisvos minties bastionas, o bibliotekininkas gali tapti tyliuoju herojumi, saugančiu ne tik tekstus, bet ir pačią žmogiškumo esmę tamsiausiais istorijos tarpsniais.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Fanatikas" / "The Believer"

Sveiki,

Paskutiniu metu Lietuvoje griaudėjo su antisemitizmu susiję skandalai: dužo atminimo lentelės, uždrausta Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ ir t. t. Gajus įsitikinimas, kad dėl visų pasaulio nelaimių yra kalti žydai ir juos kaip naciją reiktų išnaikinti, man asmeniškai protu niekaip nesuvokiamas. Niekas taip deramai negali paaiškinti, iš kur tas pyktis ir amžinas kerštas žydams. Kad jie nukryžiavo Kristų, kuris irgi buvo „saviškis“? Dėl to, kad žmonijai reikia atpirkimo ožio? Kodėl? Teko matyti nemažai dokumentinių ištraukų, kuriose bandoma aiškinti žydų nacijos pasaulinę sąmokslo teorija, kad jie užsislaptinę pasaulio valdantieji, reguliuojantys rinką, užterštumą, badą ir net kuriantys tarp tautų karus, tas teorijas netiesiogiai girdėjau ir pagrindinio veikėjo monologuose filme „Fanatikas“ (angl. The Believer) (2001), vaidybinėje kino juostoje, kurioje pasakojama vaikino žydo, perėjusio į nacistų grupuotes, istorija.

Tikiu, kad anuomet, kai filmas vos tik pasirodė, o t. y. beveik prieš 20 metų, galėjo lengvai šokiruoti, tačiau šiandien galima sužiūrėti visai lengvu prisėdimu, nes kine, bent man, yra tiek temų, tiek elgsenos modelių, kurie labiau šokiruoja ir jaudina nei filme „Fanatikas“. Nepaisant mano reakcijos, tai nereiškia, kad filmas prastas.

Dėmesio centre – jaunas agresyvus skustagalvis nacis, kuris rengia išpuolius prieš žydus ir svajoja juos išnaikinti. Jis įsilieja į antisemitinius judėjimus, organizuoja išpuolius. Žodžiu, žaidžia teisuolį, tačiau po kurio laiko sužinome, kad tas jaunuolis yra tikrų tikriausias žydas, ideologinis dezertyras... Žinoma, klasikinis variantas, kaip kad Hitleris, kuris buvo žydų kilmės. Galiausiai sužinome ir tikruosius jaunojo nacio motyvus ir tai beveik nestebina, kiek labiau glumina jo kaip žydo taktika ir noras paveikti aplinkinius nacistus. Nemažai filosofijos, kuri atrodo kaip tuščias lozungas, skamba jaunojo apsimetėlio fanatiko kalbose, visi tie antisemitiniai stereotipai panaudojami jo kalboje iš pradžių kaip pyktis ir agresija, o po to kaip gynyba... Nesu tikras, ar filmo pasiaukojimo finalas mane įtikino, atrodo pernelyg šekspyriškai dirbtinas ir nedarantis jokio įspūdžio, sakyčiau, nueita lengviausiu būdu, norint išprievartauti iš žiūrovo įspūdį, kad regėjome gerą kiną su efektyvia pabaiga...

Visgi filmo pateiktis, maniera man nepatiko. Priminė klišinę aranžuotę, kurioje daugiau ar mažiau nuspėjami įvykiai, kurie nedaro didelio įspūdžio. Ryan Gosling atliko pagrindinį vaidmenį ir tai, mano akimis, labai pervertintas visumoje aktorius. Jis gauna gerus vaidmenis geruose filmuose, tačiau pats kaip aktorius, mano akimis, yra sukūręs vos kelis išties gerus vaidmenis ir „Fanatikas“ iš esmės yra vienas jų.

Tai kas gerai šiame filme, jeigu viskas man atrodo blogai? Ogi palikta duona apmąstymui, pagrindinio veikėjo netipiniai psichologiniai terapiniai sprendimai išsiaiškinti religines judaizmo tiesas praktiškai, pasirenkant ekstremistinius, protu sunkiai suvokiamus būdus. Bandai perprasti tų kvailų žaidimų motyvą ir supranti, kad R. Goslingo veikėjas nė velnio ne nacis, nė velnio ne kvailas, sakyčiau, retorikos meistras, kuris kaip Kristus leidžiasi kapojamas naginių. Todėl ir įdomu, kaip nacistinės sugestijos aplinkoje pamažu režisierius išskleidžia žydo subordinacijos patirtį, ypatingai jautrus momentas, kada veikėjas klausosi koncentracijoje išgyvenusio tėvo išpažinties, kai jo akyse ant durtuvo buvo padurtas trimetis sūnus ir išjuokta bereikšmė mirtis... Veikėjas tapatinasi su naciais, o žiūrovui atrodo, kad vienu momentu jis renkasi nacizmą tam, kad galėtų paneigti žydų holokausto patirtis, įrašytas jo tautos atmintyje, ir žinoma, judaizmo teologinės mokyklinės diskusijos, išvedusios vaikiną į kraštutines patirtis...

Filmas sukurtas provokacijai ir diskusijai. Kad ir koks filmas režisūrine prasme atrodytų vidutinis, jo pateiktis prieinama masėms, visgi tai vartai į nesibaigiančias diskusijas. Akivaizdu, kad filmo medžiaga ir scenarijus kur kas stipresni už realizaciją.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela