Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 146: pasirinkimus nulemia ne ego, o Aukštesnioji Savastis

Sveiki, skaitytojai,

 

Būna dienų, kada atsiverčiu šį pozityvumo dienoraštį, skiltį, kurį buvau sumanęs kasdien ką nors pozityvaus parašyti, tačiau net neįsivaizdavau, kad teks tiek kartų žiūrėti į tuščią lapą ir nežinoti, ką parašyti, išjungti. Priėmiau tą faktą, kad ne kasdien padarysiu po tokį „pralaužiantį“ įrašą, bet šiandien bemedituodamas karštame vandenyje (mano įprasta praktika) susidūriau su įdomiu dalyku: besijungdamas su savo Aukštesniąja Savastimi, pajutau, kad tai projekcija, kad Aukštesnioji Savastis iš esmės ir esu Aš Pats!

 

Labai įkvėpė ši ištrauka iš šiuo metu skaitomos Sal Rachele knygos „Laiko paslaptis“ (Mijalba, 2025).

 

„Leiskite Dievui būti Dievu. Liaukitės galvoti, kad viskas turėtų būti kitaip. Viskas yra, kaip yra. Priimkite šios amžinos DABARTIES akimirkos tiesą. Jeigu reikės, kad įvyktų pokyčiai, jie įvyks. Jeigu jūs esate varomoji pokyčių jėga, jūsų gyvenimas bus sutvarkytas taip, kad galėtumėte ja būti. Pokyčiai vyks per jus. Tačiau jie neatsiras iš ego kovų ir pastangų. Tokie pokyčiai nėra reikalingi – jie labiau primena vaiko žaidimą. Nesibaigiantys ego pasirinkimai iš tikrųjų nėra pasirinkimai, o tik prisirišimai prie blizgančių žaisliukų ir įvairių mažmožių. Nesvarbu, kurį jų pasirinksite, nes galiausiai visi išnyks tyroje šviesoje, iš kurios atsirado. Mėgaukitės jais, bet neinvestuokite į juos savęs. Vienintelė jūsų investicija yra į savo Tikrąją Savastį, savąjį Dievo aspektą, savo Aukštesniąją Savastį. Džiaukitės, nes dabar žinote, kad vienintelis tikras siekis, kokį gali turėti žmogus, yra pabudimas ir savo Dieviškumo suvokimas (p. 105).“

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 114: niekada viskas

 

Sveiki,

 

Sekmadienis. Keista ir darbinga visomis prasmėmis diena. Protu ir siela. Daug dvasinių paleidimų ir balanso tarp proto ir emocijų. Manau, žinau, ką iš tikrųjų reikia daryti, kad viskas būtų gerai ir šiandien supratau, kiek mažai tam skiriu laiko.

 

Dėkoju Sal Rachele ir jo knygai „Sielos integracija“. Žinau, niekaip jos nepabaigiu, tačiau, matyt, tokia ir yra neskubėjimo ir integravimosi proceso dalis.

 

Visi mūsų geri ir blogi patyrimai tėra tik mūsų patyrimai, už kuriuos tikriausiai neverta niekada gėdytis ar smerkti. Esame gėdinimosi visuomenė, čia tokia liniuotė, matas, kas tave padaro „normalų“, o kas ne. Deja, šis matas, sakyčiau, absoliučiai primityvus ir mūsų blogio ir gėrio samprata dažnai klaidinga. Šiandien supratau ir vėl, kiek reikia ilgai dirbti, kol gali atleisti sau ir integruoti anksčiau neigtus dalykus. Apie tai rašo ir Sal Rachele savo knygoje, daugiau aprašysiu, kai recenzuosiu ir aptarsiu visą knygą, tačiau taip... Ar ne stebuklas, kad reikiama informacija į rankas ateina tada, kai jos labiausiai reikia?

 

Te viskas švyti aukso spalva, te Aukštesnioji Savastis nušviečia protą kaskart, kai atrodo, kad jau viskas. Niekada viskas.

 

Maištinga Siela