Serialas: "Paskutinieji iš mūsų" ("Paskutiniai iš mūsų") / "The Last of Us" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki, skaitytojai,

Viena laukiamiausių ir karščiausių 2023 pirmojo pusmečio serialų naujienų, žinoma, tapo HBO pagal kompiuterinį žaidimą sukurtas serialas „Paskutinieji iš mūsų“ (kai kur verčiama „Paskutiniai iš mūsų“) (angl. The Last of Us), kurio pirmąjį sezoną sudaro 9 serijos. Tiesą sakant, nežinau šio kompiuterinio žaidimo ir apskritai nesidomiu virtualiaisiais žaidimais, tačiau, kaip supratau, serialas kuriamas ne tiek šio žaidimo fanams, bet apskritai platesniam žiūrovų ratui, todėl ir vertinu visumą kaip serialą, o ne žaidimo adaptaciją.

Istorija pasakoja „šokinėjant“ per dvidešimties metų intervalą. 2003 metais žmones užklumpa grybelinis virusas, kuris patekęs per įkandimus į kraują greitai permaino visą žmogų ir ilgainiui paverčia jį grybeliniu zombiu, panašiu į išalkusį vampyrą, kuris puola sveikuosius žmones. Galiausiai dėmesio centre atsiduria Džoelis (aktr. Pedro Pascal, žinomas iš „Sostų karų“ epizodų), kuris netekęs dukters sugeba du dešimtmečius išgyventi apokalipsinėmis sąlygomis. Po dvidešimties metų jis rodomas savotiškame griežto režimo gete, iš kurio jis pabėga kartu su Ele (aktr. Bella Ramsey, taip pat žinoma iš „Sostų karų“). Pastaroji tikriausiai vienintelė turi visame pasaulyje imunitetą nuo zombių įkandimų. Kelionės metu jų tikslas tampa dar kilnesniu: panaudoti Elės imunitetą vakcinos nuo viruso kūrimui, tačiau pakeliui pro apokalipsės nusiaubtas dykynes tenka susidurti su daugel priešų ir zombių, o kelionė galiausiai ima panašėti į kompiuterinio žaidimo lygius, kuriuos turi praeiti pagrindiniai veikėjai, paaukodami tai, kas brangiausia dėl aukštesniojo gėrio.

Gerai, pradėsiu nuo to, kad serialą šiaip ne taip užbaigiau sukandęs dantis, nes tikriausiai seniai nemačiau tokio prasto kūrinio, net ne kūrinio, o norisi sakyti produkto masėms. Toks jausmas, lyg šis serialas mane su visa apokalipsės banga nusviestų dvidešimčia metų atgal į vaikystės metus, kai pirmąkart pamačiau „Absoliutaus blogio“ pirmąją dalį. Atrodo, kad nuo to laiko niekas nepasikeitė, tema ir problemos tos pačios, todėl nesuklysiu sakydamas, jog serialas iš tolo atsiduoda senienomis.

Manau, su serialu „Paskutinieji iš mūsų“ yra beveik viskas blogai. Pradėkime nuo to, kad kūrėjai stengiasi laikytis (kaip aš suprantu) daugiau ar mažiau kompiuterinio žaidimo siužetinių vingių, tačiau jau nuo pačios pirmosios serijos absoliučiai viskas aišku nuo A iki Z. Tai nėra serialas, kuris Jums pasiūlys netikėtumų, susuktų mindfuckinginių siužetinių rebusų, nuo kurių aikčiosite ir kaskart kilnosite antakius iš nuostabos, kaip va čia gerai serialo kūrėjai pasistengė ir kaip spėriai ir tvirtai eina įvykiai po įvykių. Ne, tai labai lėtų apsukų serialas, kurio kiekvienas epizodas pasakoja vis kokią nors kitą pašalinę istoriją, bandant nemenkomis kūrėjo pastangomis išgauti emocinį žiūrovo jaudulį, manipuliatyviai išspausti graudulį, ar tai būtų dviejų gėjų gyvenimo istorija mažame aptvertame poapokaliptiniame miestelyje, ar save zombiams paaukojanti ir susisprogdinanti mylimoji, ar romantinis pasimatymas apleistame prekybos centre...

Kitą vertus, viskas su tuo yra gerai, nes serialas absoliučiai pritaikytas masiniam reginiui ir neapeliuoja į jokias įdomias, netikėtas ar intelektualias idėjas. Senstelėjąs diedukas keliauja su paaugle per zombių žemę, sutinka daug veikėjų, kurie turi savo asmenines istorijas, tačiau serijos pabaigoje (beveik tradiciškai) jiems lemta žūti, o Džoeliui ir Elei kulniuoti toliau. Ir taip iš serijos į seriją, papildant fragmentiškai skurdžiomis ir jau nusibodusiomis istorijomis apie Elės gimimą ir įgautą imunitetą, Džoelio toli graži nehumanišką praeitį (jis jau nuspėjamas pirmojoje serijoje!) ir nieko originalaus bei intriguojančio neįvyksta, kaip dabar mėgstama sakyti, per visą sezoną nieko paturbinto nepateikiama. Absoliučiai.

Seriale pilna loginių ir klaidomis grįstų scenų, kurios sukuriamos išgauti didesnį netikėtumą, tačiau iš esmės vos tramdžiau juoką arba žiovulį, kai Džoelis lūžusia ranka pasmaugia stiprų ir ginkluotą sveiką vyruką arba merdėdamas mirties patale (tiksliau ant čiužinio) lemtingą akimirką sugeba ne tik atskelti, bet ir su ginklu surengti pasalą ir netgi laimėti, nors prieš 10 minučių negalėjo atsipeikėti padoriai ir bent žodį pasakyti Elei. Tokių nesaikingų žiūrovo protines ir fantazijos galias menkinančių nonsensų pilnas visas serialas.

Kadrai iš serialo.

Kai kas išvis taip primityviai išartikuliuota, kad atrodo, jog serialas sukurtas net ne suaugusiems žmonės, o kažkokiems kūdikiams, kurie žiūri teletabius, pvz., Džoelis prisėdęs žiūri į Elę ir išnyra „paaiškinamasis“ kadras, kuris Elę užkloja su buvusios dukros atvaizdu, nes, Dieve, žiūrovas toks bukas, tikrai nesupras, jog Džoelis tiesiog prisirišęs prie Elės ir kompensuoja savo dėl dukters praradimo potraumines patirtis. Ir šitaip iš scenos į sceną keliauja pasakojimas pradinukams sufleriškai žiopčiojant kadruose pažodines prasmes, rodant lėtai gestikuliacijomis senus apokaliptinius pasakojimus senomis Holivudo manieromis. Galima ginčytis, kad kūrinys ir nepretenduoja į sudėtingumą, jog čia toks sumanymas, kad tai veikiau pramoginis žanras, bet... Nuo kada pramoga tampa pasitaškymu pripučiamame kiemo „varlinyke“, kai norisi plaukti kruize su kokteiliu rankoje, jaučiant jūros brizą?

Vienintelis geras, sakyčiau, šiame seriale dalykas tikriausiai lieka pagrindinių aktorių vaidyba, kurie sukūrė Džoelio ir Elės vaidmenis. Tačiau netgi ir jų vaidmenys labai tipažiniai, serialų netrumpoje tradicijoje nusidėvėję ir neįdomūs charakteriai. Džoelis potrauminis ir dukters netekęs tėvas žmogžudys, kurio elgesį motyvuoja prieraiša prie Elės. Ir maža lesbietė paauglė Elė, agresyvi ir stačiokiška, nes taip ją gyvenimas išmokė, todėl elgiasi berniokiškai nepamatuotai ir kelia atžarios, bet kartu perdėtai tvirtos paauglės stereotipą, kuris typ-top dabar įsigalėjęs tiek kine, tiek serialuose. Baisiausia, kad dar baisesni yra antraeiliai veikėjai, pvz., fanatikas kunigo-Kristaus vaidmenį prisiėmęs geto vadas arba šiaip sadistė ir sukilėlių vadė, kuri įtikėjusi savo valdžios galia labai jau mėgsta įsakinėti sušaudyti („Nukirst galvas!“ – širdžių karalienės iš „Alisos“ sindromas). Visiems jiems, kaip žinia, labai greitai ateina galas, bet jų erzinančios vienkryptės, beskonės karikatūrinės išraiškos ir žmonių avinų viduramžiška paklusnumo sugestija tiesiog kraupina lėkštais kino štampais ir stereotipais. Lyg vėl žiūrėčiau kokį „Tarnaitės pasakojimą“, tik regėčiau nepalyginai primityvesnius charakterio variantus.

Kaip galima apibendrinti šių metų pavasarinį nusivylimą? Tik apsauginiu pažadu, jog negalima žiūrėti antrojo sezono, reikia gerbti ir mylėti save, branginti savo žemiškąjį laiką ir gintis kiek įmanoma nuo tokių prastų serialų kaip „Paskutinieji iš mūsų“. Tai sakydamas visiškai neironizuoju. Pasisaugokite.

Jūsų Maištinga Siela

FIlmas: "Viskas ore!" / "Up in the Air"

Sveiki, kino mėgėjai,

Kanadiečių režisierius Jason Reitmen jau turi tikrai neprastą vardą kino industrijos pasaulyje, jo labiausiai pripažinti pilnametražiai darbai neaplenkė ir Lietuvos kino mėgėjų – „Džuno“, „Ačiū, kad rūkote“, „Jauna pilnametė“ ir kt. Jo filmas „Viskas ore!“ (Up in the Air) (2009) taip pat buvo pastebėtas kino kritikų ir žiūrovų. Režisierius ir toliau, kaip ir „Džunoje“ naudoja lyrišką ir beveik liūdną humorą, čia jaučiasi izoliuoto ir atskirto žmogaus jausena, nors jis ir daug keliaujantis. Filmas klausia, kur yra žmogaus namai, jei jis nuolatos keliauja? Ar įmanoma pabėgti nuo manų ir tuo labiau slėpti faktą nuo savęs, kad jų ilgiesi?

Filmas „Viskas ore“ vykęs įvairiomis prasmėmis. Viena iš jų, kad režisierius puikiai pasirinko erdvę – oro uostus ir lėktuvus, erdvę, kur, rodos, paprastas žmogus niekada nesijaus patogiai ir niekada nesijaus kaip namie. Puikiai išnaudodamas oro uostus, jis kuria kontrastingo ir gan ciniško žmogaus portretą, kurio vaidmenį patiki žaviajam George Clooney ir šitas gražuolio ciniko vaidmuo labai tinka! Jam į kompaniją ateina savotiška sielos draugė aktorė Verga Farmiga, kuri sukuria tikrai sodrų ir spalvingą charakterį. Iki tol šios aktorės tokios įdomios bent jau man neteko matyti. Aišku, filme pasirodo ir per penkerius metus iškilusi žvaigždutė Anna Kendrick, kuriai kruopščios ir reiklios studenčiokės Natali vaidmuo irgi buvo gerai sustyguotas. Apskritai manau, kad ši juosta yra geresnė už „Jauną pilnametę“ ir galgi net patį „Džuno“.

Nebanalus siužetas, saikingas humoras, subtilus ir tylus graudulys, bet tik toks „vyriškas“, be ašarų, tik su melancholiškais pamastymais, kai atsidarai namų duris, kuriuose nebuvai porą mėnesių ir nieko juose nerandi, tada užduoti tą tylų klausimą, o ar aš noriu ką nors juose rasti? Tai filmas apie sąmoningai žmogaus pasirinktą vienatvę, pasineriant į darbą, kuris tampa ir gyvenimo būdu, ir charakteriu. Rekomenduoju šią puikią juostą ne tik kinomanas, gurmanams, ji sukalta tokiu lengvu kalbėjimu, kad tampa labai lengvai prieinama ir suprantama masiniam kino vartotojui, todėl tie, kurie bijo, jog filmas pernelyg rimtas ir gali susukti smegenis, tai galiu atsakyti, kad be reikalo būkštaujat. Dar nematėte „Viskas ore“? Tai ko gi jūs laukiate?

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb:7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kartu iki pasaulio pabaigos" / "Seeking a Friend for the End of the World"

Sveiki visi,

Ta proga, kad šiandien Pasaulio kaip ir Pabaiga, nusprendžiau pažiūrėti kino juostą „Kartu iki pasaulio pabaigos“ (Seeking a Friend for the End of the World) (2012 m.). Na, šio filmo laukiau jau senokai dėl žaviosios Keiros Knightley, nes paskutiniuoju metu seku jos karjerą ir pažiūrėjau beveik visus jos naujausius darbus ir laukiu Anos Kareninos. Apskritai Keira yra bene labiausiai dirbanti kino aktorė, kurios darbai pasirodo kasmet vidutiniškai po 2 – 3 filmus. Taigi, kasmet yra kažką pamatyti. Na, ir žinoma, „Ieškokit gudručio“ žvaigždė Steve Carell šįkart toli gražu nėra labai linksmas, veikiau, melancholiškai nusivylęs gyvenimu. Apskritai „Kartu iki pasaulio pabaigos“ dvelkia ne tiek apokalipsės kvapais – ji labiau tik bendras fonas ir dalį filmo herojai labiau išgyvena ne pasaulio pabaigą, kiek blaškosi norėdami pamatyti savo artimuosius, žinodami ir nujausdami, kad jiems keliauti niekur nebereikia, nes jie atrado vienas kitą...

Šiaip iš filmo tikėjausi kur kas daugiau. Siužetas pasirodė (išmetus faktą, kad artėja asteroidas – tokių filmų yra visokiausių) šiek tiek skurdokas – apie meilę kelionėje praktiškai į niekur, nes personažai troškę atsidurti kitur, galiausiai vis tiek pasirenka vienas kitą – „labai netikėta“. Trūko kažkokios mistikos, ar jausenos, kad viskas keista, kaip pvz. filme apie klonuotus žmones „Nepalik manęs“ (2010 m.), trūko ir tam tikros vidinės įtampos, po akivaizdžios herojų melancholijos pasigedau dvasinės ir įtikinamesnės įtampos, buvo per daug nusivažiuota į bereikalingus romantinius, nepabijosiu šio žodžio, papezėjimus. Pirmoji filmo dalis vėrėsi kaip komedija su liūdno vaizdo riterio veideliu, persiritus į kitą filmo dalį, tapo romantinė juosta su skurdžiomis dramos priemaišomis. Na, ir žinoma, kamuoja tik vienas klausimas – ar tikrai viskas taip ir pasibaigs, negi iš tikrųjų asteroidas atsitrenks į žemę ir šitaip pasibaigs herojų likimas? Finalas gal ne toks nenuspėjamas kaip Von Treiro įtemtoji drama „Melancholija“, tačiau finalas panašus, tik be vizualinių efektų ir pakankamai melodramatiškas.

Man žiūrėjosi pakankamai lengvai, nieko per daug ypatingo šiame filme neįžvelgiau, tačiau praleidau laiką, pamačiau Keirą su nauja šukuosena, kai kada sukikendavau – lengvas pusgaminis lengvam ir neįpareigojančiam įtampos vakarui ar popietei lovoje.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela