2018 m. balandžio 23 d., pirmadienis

Knyga: Sigitas Parulskis "Amžinybė manęs nejaudina"


Sigitas Parulskis. „Amžinybė manęs nejaudina“ – Vilnius: Alma littera, 2018. – 240 p.

Sveiki,

Naujausia Sigito Parulskio knyga Amžinybė manęs nejaudina išleista prieš pat Vilniaus knygų mugę. S. Parulskis turi visą kartą ištikimų savo skaitytojų, tad tikriausiai nė nebereikia pristatinėti, kas jis toks ir kokia jo literatūra. Mano paties santykis su šio rašytojo darbais buvo „užgesęs“ beveik dešimtį metų. Paskutinis jo skaitytas romanas Murmanti siena paliko gerą įspūdį, tad sunku pasakyti priežastis, kodėl ilgą laiką S. Parulskį laikiau cinišku rašytoju ir bėgau nuo jo eseistikos kaip velnias nuo kryžiaus, tačiau šiemet prisėdau visai naujomis akimis prie naujausio jo darbo ir supratau, kad tas bėgimas tebuvo tik laiko distancija pasikeisti man pačiam.

Amžinybė manęs nejaudina sunkiai įvardijamo žanro knyga, susidedanti iš trijų atskirų žanrų. Ar galėtume tai pavadinti rinkiniu? Galbūt, bet rinkinys gi nėra žanras. Pirmoji knygos dalis vadinasi itin metaforiškai ir filosofiškai Stingdančios laiko kasyklos. Šioji knygos dalis, mano akimis, pati meniškiausia ir patraukliausia skaitytojui dėl ilgalaikio aktualumo, prasmių lauko, kurios truputį skiriasi nuo toliau esančių tekstų tuo, kad jos nėra tik laikmečio aktualijos. Kitaip sakant, tekstas koreliuoja su knygos pavadinimu ir iš esmės kalba apie žmogaus egzistenciją.

Šioji knygos dalis parašyta „laisvuoju rašymo“ būdu, apie kurį, beje, pats autorius knygoje šiek tiek užsimena. Tai sąmonės srauto minčių dėstymas, tačiau neatrodo, kad tekstas būtų grynasis sąmonės srautas, kadangi jis turi keletą tarpusavyje susivijusių siužetinių linijų ir aiškią struktūrą. S. Parulskis kuria savo paties prototipą Edvardą: iš vienos barikados S. Parulskis nusikelia į vaikystę, pasakoja santykius su tėvu, iš kitos barikados – Edvardas (tam tikra prasme Orfėjas) atlieka net kelias funkcijas. Pirmiausia jis leidžia susidaryti kelioms apie egzistenciją pasakojimo perspektyvomis, taip pat atskleidžia autoriaus (ir iš esmės mūsų visų) dvilypumą. Vienoje laiko plokštumoje, regis, egzistuoja keli pasakotojai ir kelios alternatyvios tikrovės (atminties, dabarties ir to, kas galbūt galėjo būti). Visos šios tikrovės „perteptos“ autoriui būdingu filosofiniu pasaulio pajautimu.

S. Parulskis išlieka ištikimas savo kontrastingam stiliui, kurio vienas iš fundamentų yra švento ir buitiško supriešinimas. Kūniškumas su dvasia, religija su žemosios kultūros įvaizdžiais. Įspūdis: ten kur altorius, visada bus ir šūdo. Priešingai nei anksčiau, šįkart pajutau, kad tai anaiptol nėra ciniška. Absoliučiai tekste nejaučiau nei pasibodėjimo, nei noro dirbtinai šokiruoti įvaizdžiais. Autorius tiesiog yra toks koks yra, tai jo filosofija į pasaulį, savo gyvenimą, todėl retkarčiais šiame tekste atrodo, kad gaudoma nesugaunamas dalykas, žvilgsnis į praeitį, todėl blyksteli nostalgijos pliūpsnis, primenantis Prarasto laiko beieškant.

Tai tekstas ir apie S. Parulskio biografiją. O kaip kitaip. Daugybė jam pačiam rūpinčių autorių, aliuziją į tai, kas skaitoma, kas domimasi, kur keliaujam ir pan., todėl S. Parulskio pasaulio tyrinėtojams knyga turėtų atrodyti kaip išpažintis, filosofiniai užrašai. Bent jau man tai buvo be galo įdomu, kadangi atradau ne vieną sąlytį su S. Parulskiu, vienas ryškiausių – abu mėgstame rašytoją J. M. Coetzee.

Sigitas Parulskis.

Antroji knygos dalis Tarp kūno ir sienos kur kas aiškesnė ir be jokios abejonės tai yra eseistiniai tekstai, publikuoti spaudoje. Juose – nūdienos aktualijos, autoriaus mėginimas aprėpti problemas ir jas apmąstyti. Daug tekstų vienaip ar kitaip siejasi su lietuvio tapatybės problema, kuri paženklinta sovietinio ir naujausių laikų istorinio lūžio. Kai kuriais atvejais netgi tapatinausi su S. Parulskio mintijimu, kurio negalėjau suformuluoti pats. Pavyzdžiui, apie Valstiečių valdančiąją partiją ir kvailus rinkėjus: „Galima sakyti, kad rinkimuose laimėjo ne programa, o stereotipas. Valstiečio klišė lietuviui vis dar kelia sentimentų, vis dar susijusi su jaukumu ir namais. Tai labai sena kaimo ir miesto priešprieša. Valstietis arba kaimas, kažkur giliai mūsų pasąmonėje tebesisieja su rojumi, kuris, nors ir prarastas, vis dar mielas (p. 169).

Trečioji knygos dalis Suskaldyta Europos kaukolė skirta autoriaus apmąstymams apie žydų genocidą. Kai kada atrodo, jog šie tekstai pasiteisinimas, o kai kada, kad bandymas suvokti romano Tamsa ir partneriai apie žydų sušaudymus kilusį rezonansą. Priminsiu, kad šis romanas sukėlė prieštaringų vertinimų, nes jame minimi lietuviai kolaborantai, padėję naciams naikinti žydus. Autorius pateikia faktus iš gimtųjų kraštų ir svarsto, kodėl iki tol jis šitaip ilgai vengė šitos temos. Savo neigimo tendencijas sugretina su visos Lietuvos tendencijomis. Kontekste tikriausiai ne vienas prisiminsime Rūtos Vanagaitės Mūsiškius.

Po šios knygos, galima sakyti, atradau Sigitą Parulskį iš naujo. Labai artimą, visai necinišką ir tai tikriausiai žymi ne jo virsmą, nes mažai kuo autorius pasikeitęs, veikiau pasikeitė mano paties pozicija. Amžinybė manęs nejaudina apima daug egzistencinių klodų nuo gyvenimo prasmės apmąstymų iki kasdienybės banalybių, kuriose kartais jaučiamės įklimpę. Daug joje visko, bet tikriausiai visuose tekstuose galima savęs paklausti: o ar man pačiam rūpi viena ar kita? Ką reiškia toji amžinybė, kai gyvenimas pilnas atbukinančių nuo svajonių ir amžinybės mėšlo? Atsakymų gal ir negausite skaitydami, bet dažnas turėtumėt pajusti, kaip kartais tiesiog skauda arba būna gražu, o kartais ir viena ir kita vyksta vienu metu.

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą