Romos imperija, istorija: romėnų pirtys, seksualinis gyvenimas, homoseksualumas ir seksualinis Romos imperatorių bei karalių gyvenimas

 

Sveiki!
 
Vis dar domiuosi po „Įdomiosios sekso istorijos“ (Kate Lister) knygos seksualine žmonijos istorija ir šįkart žvilgsnis po mano straipsnio apie tai, kad Romą sugriovė gėjai (taip niekada nebuvo! – o patį skaitykite ČIA), nutariau labiau žvilgtelėti, o koks gi iš tikrųjų buvo Romos imperijos žmonių seksualinis gyvenimas.
 
ROMOS IMPERIJOS KARIŲ IR PAPRASTŲ PILIEČIŲ SEKSUALINS GYVENIMAS
 
Romos imperijos seksualinis gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su socialiniu statusu, galia ir patriarchalinėmis struktūromis, kur vyro seksualumas dažnai buvo vertinamas per dominavimo prizmę. Senovės Romoje seksualiniai santykiai buvo suvokiami ne tiek per meilės ar orientacijos, kiek per aktyvaus ir pasyvaus vaidmens dikotomiją, kurioje laisvas romėnas pilietis visada turėjo užimti „akto vykdytojo“ poziciją, nepriklausomai nuo partnerio lyties.
 
Vedybos Romoje buvo sudaromos visų pirma dėl politinių bei ekonominių priežasčių, siekiant sujungti gimines ir užtikrinti teisėtus įpėdinius. Vestuvių apeigos buvo teisiškai ir religingai reglamentuotos: nuotaka būdavo palydima į jaunikio namus, o sąjunga įtvirtinama aukojimu dievams ir bendru sutarimu. Nors vedybos buvo laikomos visuomeniniu įsipareigojimu, ištikimybė buvo reikalaujama daugiausia iš žmonų, kurių seksualinis gyvenimas turėjo apsiriboti tik vyru, kad būtų užtikrintas paveldėjimo aiškumas.
 
Prostitucija Romos imperijoje buvo legalus, reglamentuotas ir itin paplitęs verslas, prieinamas visų socialinių sluoksnių vyrams. Prostitutės (meretrices) dažnai dirbdavo viešuosiuose namuose (lupanaria), kurie buvo įsikūrę netoli forumų ar teatrų, o jų paslaugos kainavo palyginti pigiai, todėl buvo prieinamos net vargingiausiems piliečiams. Istoriniai šaltiniai rodo, kad sekso paslaugas teikiančios moterys buvo registruojamos vietos valdžios ir privalėjo dėvėti specialius drabužius, atskiriančius jas nuo „padorių“ matronų.
 
Romėnų pirtys (thermae) buvo ne tik higienos, bet ir socialinio gyvenimo bei pramogų centrai, kuriuose ribos tarp viešosios ir privačios erdvės neretai išsitrindavo. Jose vyrai galėdavo užmegzti neformalius santykius su prostitutėmis ar kitais lankytojais, pirtys tapdavo vieta, kurioje seksualiniai susitikimai vykdavo gana atvirai. Ši aplinka palengvino įvairių formų seksualinę sąveiką, įskaitant ir atsitiktinius santykius tarp tos pačios lyties asmenų.
 
Karinės kampanijos metu romėnų kariai, žygiuojantys per Europą, sekso įgeidžius patenkindavo per užkariautų teritorijų išteklius. Paskui armijas dažnai sekdavo „sekso vergyčių“ arba prostitučių stovyklos, kurios aprūpindavo kareivius paslaugomis, taip pat buvo dažnai pasinaudojama vietos gyventojų, ypač moterų ir vaikų, išnaudojimu. Tai buvo laikoma viena iš karo „naudos“ dalių, o seksualinė prievarta prieš vietinius gyventojus buvo sisteminė, nors retkarčiais ir ribojama karinės drausmės.
 
Homoseksualumas, kaip mes jį suprantame šiandien (tapatybinis), Romoje neegzistavo; egzistavo tik įvairios seksualinės praktikos. Vyrų santykiai su jaunesniais vyrais (dažniausiai vergais ar žemesnio statuso asmenimis) buvo visuomenės priimtinumo ribose, jei romėnas pilietis išlaikydavo aktyvų vaidmenį. Toks elgesys nebuvo laikomas homoseksualumu, o veikiau būdu demonstruoti savo viršenybę ir vyriškumą, nes seksualinis dominavimas buvo neatsiejamas nuo politinės galios.
 
Seksualinė vergystė buvo pamatinė imperijos ekonomikos ir socialinės santvarkos dalis, užtikrinanti begalinį seksualinį prieinamumą savininkams. Vergai ir vergės buvo laikomi savo šeimininkų nuosavybe be jokių teisių į savo kūną, todėl jų seksualinis išnaudojimas buvo visiškai legalus ir etiška norma. Romėnų elitas dažnai turėdavo specialiai apmokytų vergų, kurie teikdavo seksualines paslaugas, o namų vergai buvo nuolatiniame seksualinės grėsmės akivaizdoje.
 
Transvestai ir „moteriško elgesio“ vyrai Romos kultūroje dažniausiai būdavo pašaipos objektu, tačiau tam tikrose kultinėse ar pramoginėse sferose jie egzistavo. Kai kurie istoriniai šaltiniai (pavyzdžiui, apie imperatorių Heliogabalą) aprašo asmenis, kurie sąmoningai rinkosi moteriškus drabužius ar vaidmenis, tačiau tokie atvejai paprastai būdavo siejami su dekadanso, beprotybės ar politinio silpnumo įvaizdžiu. Visuomenė tokį elgesį toleravo tik tol, kol jis netrukdė imperijos stabilumui.
 
Ištikimybė ir santuokinė moralė buvo nuolatiniame konflikte su realia romėnų elito praktika, kurioje meilužės ir meilužiai buvo įprastas reiškinys. Nors filosofai (pvz., stoikai) skatino saiką ir susivaldymą, faktinė elito gyvensena, ypač po įvairių banketų, pasižymėdavo didžiule seksualine laisve. Tai rodė, kad viešoji moralė buvo labiau deklaratyvi nei praktinė, o turtingiesiems seksualiniai nuotykiai buvo ne tik malonumas, bet ir statuso patvirtinimas.
 
Romos imperijos seksualinė kultūra buvo itin utilitarianistinė ir hierarchinė, kurioje žmogaus kūnas, ypač vergo ar žemesnio statuso asmens, buvo traktuojamas kaip priemonė aukštesniojo statuso asmens poreikiams tenkinti. Seksualinis gyvenimas buvo persmelktas galios santykių, o prostitucija, išnaudojimas ir įvairios seksualinės praktikos, kurios šiandien galėtų būti vertinamos prieštaringai, sudarė kasdienio romėnų imperijos gyvenimo audinį.
 
ROMOS IMPERIJOS IMPERATORIŲ, KARALIŲ IR KITŲ VALDOVŲ SEKSUALINIS GYVENIMAS
 
Romos elito seksualinis gyvenimas buvo neatsiejamas nuo jų politinės galios, o imperatoriai bei konsulai naudojosi privilegija paversti savo asmeninius potraukius viešaisiais pareiškimais. Skirtingai nei eiliniai piliečiai, kurie turėjo derintis prie socialinių normų ir ribotų finansinių išteklių, aukščiausio rango vadovai galėjo sau leisti nepaisyti jokių moralinių ar teisinių suvaržymų. Jų seksualinė elgsena dažnai tapdavo instrumentu, kuriuo jie demonstravo savo visišką dominavimą ir dieviškąjį statusą, todėl tai, kas paprastam žmogui būtų užtraukę gėdą, jiems suteikdavo galimybę įtvirtinti savo autoritetą.
 
Julijus Cezaris, nors ir buvo vienas įtakingiausių Romos lyderių, garsėjo itin audringu ir ne visada visuomenės palaikomu seksualiniu gyvenimu, kuris dažnai buvo naudojamas kaip politinis ginklas prieš jį patį. Senovės autoriai, įskaitant Svetonijų, užsimena apie jo ankstyvus ryšius su Bitinijos karaliumi Nikomedu, kurie Cezariui prilipdė pašaipų „Bitinijos karalienės“ titulą. Nors šie gandai galėjo būti politinių oponentų šmeižtas, pats Cezaris nesistengė jų kategoriškai neigti, o jo gebėjimas suvilioti galingų romėnų žmonas buvo atvirai aptarinėjamas visame mieste, taip pabrėžiant jo nenugalimumą visose gyvenimo srityse.
 
Kaligula yra bene ryškiausias pavyzdys, kaip neribota valdžia kartu su seksualine laisve gali virsti visiškai nekontroliuojamu elgesiu, kuris šokiravo net visko mačiusią romėnų aristokratiją. Pasak istorikų, jis savo seksualinius poreikius tenkino prievarta, neskirdamas dėmesio tam, ar partneris yra laisvas pilietis, ar vergas, ir garsėjo incestiniais santykiais su savo seserimis. Jo rūmuose veikė savotiškas viešnamis, kuriame imperatorius priversdavo senatorių žmonas teikti paslaugas, taip pažemindamas aukščiausius valstybės pareigūnus ir parodydamas, kad prieš jo norus niekas nėra apsaugotas.
 
Imperatorius Neronas taip pat peržengė visas įmanomas padorumo ribas, savo seksualinius nuotykius paversdamas viešais ritualais, kurie turėjo sukrėsti konservatyvesnius piliečius. Jis buvo vedęs tiek vyrus, tiek moteris, o ceremonijos, kuriose jis pats atlikdavo „nuotakos“ vaidmenį, buvo tiesioginis iššūkis tradiciniam romėniškam vyriškumo supratimui. Neronas siekė visiško laisvumo ir niekino tradicines santuokos normas, todėl jo seksualinis gyvenimas buvo suvokiamas ne kaip malonumas, o kaip sąmoningas esamos santvarkos ir moralinių vertybių griovimas.
 
Imperatorius Tiberijus savo valdymo pabaigoje Kaprio saloje sukūrė uždarą seksualinę utopiją, kurioje leido sau įgyvendinti pačias iškrypėliškiausias fantazijas toli nuo Romos akių. Istoriniai šaltiniai mini jo pomėgį stebėti vaikus, kuriuos jis vadino „žuvytėmis“, plaukiojančius aplink jį baseinuose ir atliekančius seksualinius veiksmus. Tai rodo, kad aukščiausi valdovai galėjo sukurti visiškai autonomiškas pasaulio versijas, kuriose jų įgeidžiai tapdavo vieninteliu įstatymu, o bet kokios moralinės normos buvo paliekamos už salos krantų.
 
Vis dėlto imperatoriai ir konsulai negalėjo visiškai nepaisyti visuomenės nuomonės, ypač kai jų elgesys tapdavo per daug akivaizdžiu iššūkiu tradiciniams romėniškiems idealams. Nors jie galėjo daryti beveik viską, dažnai buvo stengiamasi išlaikyti bent šiokią tokią fasadinę padorumo išvaizdą, siekiant išvengti „tirono“ etiketės, kuri galėjo tapti dingstimi nužudymui ar perversmui. Pavyzdžiui, santykiai su vergais buvo visiškai legalūs, tačiau viešas per didelis prisirišimas prie žemo rango asmenų buvo laikomas silpnumo požymiu.
 
Romėnų valdovai taip pat dažnai naudojo seksualinius santykius kaip diplomatinę priemonę, siekdami užtikrinti sąjungas ar atsiskaityti už politinę paramą. Karaliai ir kunigaikščiai, lankydamiesi Romoje, dažnai įsitraukdavo į seksualinius santykius su įtakingais romėnais, taip bandydami stiprinti savo ryšius su imperijos centru. Tai rodo, kad seksualumas buvo įpintas į sudėtingą galios žaidimų tinklą, kur net patys intymiausi veiksmai turėjo politinę kainą ar vertę.
 
Išskirtinumas tarp valdovų ir piliečių pasireiškė ir galimybe turėti didžiulius haremus bei įvairiausių tautybių partnerių, kurie būdavo surenkami iš visų imperijos kampelių kaip savotiški prabangos atributai. Jei eiliniai romėnai dažniausiai tenkinosi savo socialinio sluoksnio atstovais arba vietinėmis prostitutėmis, tai imperatoriai demonstravo savo galią per egzotiką, pasirinkdami partnerius, kurie pabrėždavo imperijos platumą ir jų asmeninį dominavimą pasaulyje.
 
Seksualiniai Romos imperijos lyderių gyvenimai rodo, kad valdžia buvo galutinis afrodiziakas, leidęs jiems peržengti bet kokias žmogaus elgesio ribas. Nors jų veiksmai dažnai buvo atvirai smerkiami istorikų, jie patys jautėsi esą aukščiau bet kokios moralės, nes jų seksualiniai įgeidžiai buvo traktuojami kaip neatsiejama absoliučios galios išraiška. Tokiu būdu imperatorių miegamieji tapdavo vietomis, kuriose buvo ne tik tenkinami poreikiai, bet ir sprendžiamas imperijos likimas ar tiesiog demonstruojamas visiškas atotrūkis nuo įprasto piliečio gyvenimo realybės.
 
Maištinga Siela

Andalūzijos Granados įdomioji istorija: princas al Mutadidas ir viziris Ibn Amaras (meilės istorija)

 

Sveiki, skaitytojai.

 

Šią istoriją išgirdau Granadoje (Ispanijos Andalūzijoje), lankydamasis Granados Alhambros rūmuose.

 

Sevilijos saulės nutviekstose gatvėse ir prabangiuose Alhambros rūmuose XI amžiuje gimė viena dramatiškiausių visų laikų istorijų apie valdžią, poeziją ir uždraustą aistrą. Jaunasis princas al Mutadidas, būsimasis Sevilijos karalius, buvo žmogus, kurio siela troško grožio labiau nei karinių pergalių. Dar būdamas paauglys, savo tėvo išsiųstas valdyti Silveso miesto dabartinėje Portugalijoje, jis sutiko klajojantį poetą Ibn Amarą. Šis susitikimas nebuvo paprasta pažintis; tai buvo sielų atpažinimas, akimirksniu įsižiebęs ryšys, kuris amžininkų buvo apibūdinamas kaip magiškas ir pražūtingas. Ibn Amaras, vyresnis, gundantis savo intelektu ir meistrišku žodžiu, tapo ne tik princo mokytoju, bet ir jo širdies valdovu.

 

Jų dienos Silvese priminė nesibaigiantį sapną, kuriame poezija virto realybe. Al Mutadidas ir Ibn Ammaras kartu lėbaudavo iki aušros, skambant liutnių muzikai ir pilstant vyną, o jų pokalbiai virsdavo homoerotinėmis eilėmis, kurios vėliau pateko į didžiuosius arabų poezijos antologijų puslapius. Karalius neslėpė savo jausmų: jis rašė apie Ibn Amaro akis, apie jo balsą, kuris ramina sielą, ir apie jų naktis, praleistas po žvaigždėtu dangumi. Šis ryšys buvo besąlygiškas – al Mutadidas rado žmogų, kuris suprato jo jautrumą, o Ibn Amaras rado globėją, kuris leido jam pakilti iš skurdo į aukščiausias visuomenės viršūnes.

 

Tačiau ši idilė kėlė nerimą al Mutadido tėvui, griežtajam Abadui II, kuris matė, kad sūnus yra per daug priklausomas nuo savo vizirio įtakos. Jis suprato, kad tai nėra tik dvasinė draugystė, o gilus emocinis ir fizinis prisirišimas, galintis pakenkti dinastijos stabilumui. Galiausiai tėvas ištrėmė Ibn Amarą, priversdamas įsimylėjėlius išsiskirti ilgiems metams. Al-Mu'tamidas liko sugniuždytas, o jo eilės iš to laikotarpio persmelktos ilgesio ir sielvarto dėl prarasto „mylimojo brolio“ ir „širdies draugo“. Tai buvo pirmasis ženklas, kad jų meilė visada bus susidūrusi su negailestinga politikos ir pareigos realybe.

 

Kai al Mutadidas galiausiai užėmė Sevilijos sostą, jo pirmasis veiksmas buvo susigrąžinti Ibn Amarą iš tremties. Jis ne tik grąžino jį į savo dvarą, bet ir patikėjo jam aukščiausią valstybės postą – padarė jį savo pagrindiniu viziriu. Tai buvo jų ryšio viršūnė: karalius ir jo viziris valdė Seviliją kaip vienas kūnas. Al Mutadidas pasitikėjo juo labiau nei savimi, leisdamas Ibn Amarui priimti svarbiausius sprendimus. Šis laikotarpis pasižymėjo neįtikėtinu kultūros suklestėjimu, nes abu valdovai tikėjo, kad valstybė turi būti tokia pat graži kaip poezija, tačiau kartu dvare ėmė sklisti pavydas ir nepasitenkinimas dėl tokio atviro ir intymaus jų ryšio.

 

Pamažu Ibn Amaro širdyje ėmė augti ambicija, kuri tapo didesnė už jo meilę karaliui. Jis nebetenkino vizirio vaidmens ir troško savo karalystės. Kai Al Mutadidas patikėjo jam užduotį užimti Mursijos miestą, Ibn Amaras, pasinaudojęs savo gudrumu ir politiniu talentu, sėkmingai tai padarė, tačiau užuot perdavęs raktus savo valdovui, jis pasiskelbė savarankišku valdovu. Tai buvo mirtinas smūgis al Mutadidui – ne kaip karaliui, o kaip įsimylėjusiam vyrui. Jis jautėsi išduotas pačiame giliausiame lygmenyje, nes žmogus, kuriam jis atidavė savo sielą, pasirinko šaltą akmenį ir auksą vietoj jų bendros praeities.

 

Ibn Amaras padarė dar vieną klaidą – jis parašė kandžią satyrą, kurioje pašiepė ne tik al Mutadido politinius sprendimus, bet ir jo kilmę bei netgi karaliaus žmoną I'timad, kuriai al Mutadidas taip pat puoselėjo stiprius jausmus. Viešas jų intymių paslapčių iškėlimas ir išjuokimas pavertė meilę aklu įniršiu. Po daugelio metų slapstymosi ir nesėkmingų bandymų išlaikyti valdžią, Ibn Amaras galiausiai buvo pagautas ir grandinėmis surakintas atgabentas į Sevilijos rūmus. Vizualus jų susitikimas po ilgo laiko buvo persmelktas skausmo: sosto salėje stovėjo nusilpęs, bet vis dar išdidus poetas ir karalius, kurio akyse tvenkėsi ašaros.

 

Al Mutadidas iš pradžių neketino jo nužudyti. Jis laikė Ibn Amarą įkalintą prabangiuose rūmų kambariuose, dažnai jį lankydavo ir jie vėl kalbėdavosi valandų valandas, tarsi bandydami sugrįžti į tuos laikus Silvese. Karalius vis dar ieškojo pateisinimo, kaip pasigailėti savo senosios meilės, tačiau Ibn Amaras, net būdamas nelaisvėje, išliko arogantiškas. Jis pradėjo rašyti laiškus kitiems didikams, tikėdamasis sukurstyti maištą. Galiausiai vieną naktį, radęs Ibn Amarą besielgiantį itin įžūliai ir netgi bandantį manipuliuoti senais jausmais, al Mutadidas prarado savitvardą.

 

Apimtas nevaldomo įniršio ir desperacijos, kuri kyla tik iš pačios giliausios išdavystės, karalius griebė sunkų kirvį ir pats asmeniškai sukapojo savo vizirį. Tai nebuvo egzekucija, tai buvo aistros ir nevilties aktas. Kraujas aptaškė prabangias rūmų sienas, o Ibn mirė ant tų pačių grindų, kur kadaise jie kartu dalinosi vyną ir svajones. Kai įniršis atvėso, al Mutadidą ištiko siaubingas sielvartas. Sakoma, kad jis puolė ant kelių šalia nužudyto draugo kūno, jį bučiavo ir graudžiai raudojo, supratęs, kad ką tik nužudė dalį savęs, kurią labiausiai mylėjo.

 

Po šio įvykio al Mutadidas niekada nebebuvo toks, koks buvęs. Nors jis valdė dar kurį laiką, jo dvasia buvo palaužta. Jis įsakė palaidoti Ibn Amarą su didžiausia pagarba rūmų soduose, kad tas, kurio jis negalėjo turėti gyvo be išdavystės šešėlio, visada būtų šalia. Jų meilės istorija tapo pamoka apie tai, kaip intelektualinis ir fizinis ryšys gali sukurti imperijas, bet asmeninės ambicijos ir didybės manija jas gali sugriauti. Sevilijos dvaro poetai vėliau rašė, kad al Mutadidas visą likusį gyvenimą girdėjo Ibn Amaro eiles vėjo šlamesyje.

 

Galiausiai, kai krikščionių rekonkista ir Almoravidų invazija sugriovė Sevilijos karalystę, al Mutadidas mirė tremtyje Afrikoje, skurde ir vienatvėje. Paskutinėse savo eilėse jis vis dar prisimindavo Al-Andalus laikus – ne mūšius, ne šlovę, o tas akimirkas, kai pasaulis buvo jaunas, o poezija ir meilė viziriui buvo vienintelė tiesa. Ši istorija išlieka kaip paminklas homoerotinei meilei, kuri viduramžių Ispanijoje buvo tokia pat stipri, tokia pat poetiška ir tokia pat tragiška kaip gražiausios Shakespearo dramos.

 

Maištinga Siela