Filmas: "Kruela" / "Cruella"

Sveiki,

Po antrosios karantino bangos daugelis kinomano tikriausiai jau svajoja ar bent jau suspėjo sugrįžti į kino sales ir pasižiūrėti ką nors nuotaikingo, kas leistų nupūsti per žiemą ir šaltą pavasarį dulkes nuo apkerpėjusios rutina kasdienybės. Vienas iš šių vėlyvo pavasario ir vasaros pradžios kino hitų, be jokios abejonės, bus Craig Gillespie režisuotas filmas „Kruela“ (angl. Cruella) (2021), kuris pasakoja priešistorę apie siaubūnę mados imperatorienę Kruelą, geriau žinoma kaip maniakę šunų medžiotoją kailiams iš juostos „101 dalmatinas“.

Holivudas jau kuris laikas atrodė truputį išsisėmęs. Vis sulaukdavome naujų modernesnių filmų versijų kaip antai „Gražuolė ir pabaisa“, „Pelenė“, „Raganos“. Arba bandymų visiškai iš šalies naujų interpretacijų ir moderniu stiliumi papasakoti, kad ir „Jonuko ir Grytutės“ istoriją, tačiau medžiaga, su kuria dirbo režisieriai buvo nebe nauja. Ką mes žinome apie Kruelą? Apie jos istoriją? Ogi beveik nieko, todėl filmo kūrėjams teko sukurti įtikinamą Kruelos praeities istoriją ir ji, sakyčiau, gana vykusiai pavyko.

Visgi filmo kūrėjai pasakodami apie Kruelą nestokoja ir žmogiškųjų faktorių. Kruela nėra apsėsta vien tik šunų kailių manija, šioje istorijoje ji ir našlaitė, o jos atsisakiusi motina tikra tironė. Valkataudama su savo draugais per dešimt metų ji įvaldo ne vieną apsukrumą, todėl yra ne tik vikri ir sumani, bet ir turi polinkį skoningai kurti rūbus.

Visgi, nepaisant viso to spalvingo įspūdžio ir likimo draskomo žmogaus, filmas labai literatūriškai pagal pasakos motyvus sudaigstytas. Čia turime itin paprastą, kone primityviais šabloniniais likimo pjūviais perteiktą keršto, meilės, nuskriaustos mergaitės tampomą gyvenimą, o tam perteikti pasirinkti visi tvarkingi istorijos pasakojimo segmentai, kulminacija ir atperkanti teisingumu atomazga, todėl nerasite čia kokių nors pamąstymų, ar už kadrų likusių interpretacijų. Visgi „Kruela“ atitiktų pasakos su „Savižudžių būrys“ elementais ir grimu miksą.

Žinoma, filmas „veža“ dėl pompastikos. O jau kokie rūbai! Spalvos! Tai pasigėrėjimo verti vaizdiniai, kuriuos paakstina dvi superinės aktorės – Emma Stone ir Emma Thompson. Jeigu Kruelą būtų galima lyginti su „Savižudžių būrio“ Harle Kvin, tai E. Thompson vaidmenį lyginčiau su Maryl Streep pasirodymu „Ir velnias dėvi Pradą“. Jų atlikti personažai charizmatiški, įsimenami, hiperbolizuoti, teatrališki ir šiam filmui, sakyčiau, labai tinkantys, nes visgi tai karikatūrinis žanras, kurio tikslas ekspresija ir visiems puikiai žinomi istorijos elementai. Lyg ir nieko naujo, lyg ir nieko išmoningo, tačiau kaip gerai žiūrisi!

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aš esu Tonya" / "I, Tonya"

Sveiki, skaitytojai,

Auksiniams gaubliams ir Oskarui nominuota biografinė drama apie amerikiečių dailiojo stiliaus čiuožėją Tonya Harding, pavadinamu filmu „Aš esu Tonya“ (angl. I, Tonya) (2017), daug kam tapo visai maloniu didžiojo kino reginiu, o tokio tipažo filmo pagrindiniai aktoriai dažniausiai būna nominuoti ir pelno pagrindinius kino apdovanojimus už geriausius vaidmenis. Sakoma, kad Tonya šeima pagrindiniame vaidmenyje patys pasirinko jaunosios kartos aktorę Margot Robbie vietoj Jennifer Lawrence, nes pastaroji neatrodė tokia graži kaip Margot.

Filmas spalvingas, nufilmuotas taip, kad atitiktų tiek kino gurmanų, tiek masinio kino žiūrovų skonį. Smarkiai šaržuojantis realiuosius asmenis, filmas greitai artėja prie tos ribos, kai galima nebesuprasti, ar realiai gali šitaip būti, ar visa tai kartais neprimena smagios parodijos. Ir jeigu ne tikslingai sukarpytos ir ritmiškai pajaustos juostos vietos dėl dramatiškų Tonya išgyvenimų, būtų galima pamanyti, kad visa tai pernelyg teatrališka. Kitą vertus, filmo tikslas nėra atkartoti istorinės tiesos, bet papasakoti smagią ir jautrią asmenybės kovą su savo įsitikinimais ir gyvenimiškosiomis kliūtimis istoriją. Dar kitaip sakant, principas kaip Volto Disnėjaus filmuose – įkvėpti žiūrovą pasijausti truputį geresniu ir kartu lygiuotis į personažą. Būtent personažą, o ne asmenybę, nes akivaizdu, kad filmas daugiau ar mažiau fikcija ir pateiktas per tam tikrą manipuliacinį kino meno perspektyvą – neslėpkime, šiek tiek pritraukiant ir pataikaujant žiūrovui.

Nepaisant visos juntamos sintetikos, filmas iš tų, kuriuos vis tiek žiūrime kai kada praverta iš nuostabos burna, nes visi tiek kino triukai labai suveikia ir paveikia žiūrovą. Istoriniai faktai, charakterio mums, lietuviams, ne tipiškumas leidžia kažin kuo žavėtis neapčiuopiamu, bet kažin, ar čia žavėtis reikia Tonyos auklėjimu, sunkiu darbu ar santykiu su sutuoktiniu? Nemanau. Visgi už kriminalinę filmo liniją, kai kurioziškai konkurentei Nensei suluošinamas kelias, kur kas įdomesnis atrodo ypač šaržuojantys Tonyos ir motinos santykiai. Motinos vaidmenį atlikusi aktorė Allison Janney pritrenkiamai šiame filme panaši į Tildą Swinton, kad vieną akimirką patikėjau, kad tai Tilda, bet... ir Alison atliko savo vaidmenį puikiai, kaip ir, beje, M. Robbie.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.5

Filmo anonsas:

Tikrieji filmo prototipai duoda interviu po filmo premjeros apie tikruosius įvykius:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Larsas ir tikra mergina" / "Lars and the Real Girl"

Sveiki,

Filmas, pelnęs „Oskarą“ už originaliausią scenarijų ir Auksinį gaublį už pagrindinį Ryan Gosling vaidmens atlikimą – „Larsas ir tikra mergina“ (angl. Lars and The Real Girl) (2007), tiesą sakant, susižiūrėjo visai „skaniai“, tačiau tenka pripažinti, kad kaip kūrinys didelio įspūdžio nepadarė.

Viena stipriausių šio filmo sudedamųjų – R. Gosling vaidyba, kurią įvardyčiau kaip vieną įsimintiniausių jo karjeroje, nes šiaip jis vienas statiškiausių aktorių ir nors gauna išties įsidėmėtinus vaidmenis, jis man nejuslingas aktorius, tačiau šiame filme yra tai, ko dažniausiai jam trūksta – vidinės veikėjo dinamikos ir vidinės biografijos. Visa kita filme atrodo arba prėska, arba pernelyg lėkšta. Suprantu, kad daugeliui filmas patiks dėl nekomercinio priėjimo prie psichinių žmogaus problemų, tačiau camon, žmogus, kuris „myli“ lėlę ir bando susikurti kitą pasaulį – tai juk kine atgyvena! Štai japonai kasmet sukuria po panašų filmą, kaip vyrukas paskui save tamposi pripučiamą lėlę ir su ja mylisi ant tilto ar dar kur nors, o aplinkiniai iš jo „žvengia“. Prisiminiau ir J. Foster režisuotą šeimos dramą „Bebras“ (2011), kada M. Gibsonas nuo rankos niekaip nenusimovė bebro lėlės ir bandė savo psichologines problemas spręsti kvailoku būdu.

Tiesą sakant, filme mane labiausiai nervino ne pagrindinis veikėjas ir jo problemos, bet holivudinė, netikra ir perdėta aplinkinių reakcija, kuri absoliučiai tuščia. Kas čia? Tvin Peaksas, kad visi staiga ima ir prisitaiko prie Larso padėties? Aštrumo trūkumą lyg ir galėtume pateisinti žanro taisyklėmis, tačiau humoras vis tiek tvoskia „rimtu lėkštumu“. Neįsimenantis, tačiau vienam vakarui žiūrėti drąsiai galima.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela