Sveiki,
Filmas, pelnęs „Oskarą“
už originaliausią scenarijų ir Auksinį gaublį už pagrindinį Ryan Gosling
vaidmens atlikimą – „Larsas ir tikra
mergina“ (angl. Lars and The Real
Girl) (2007), tiesą sakant, susižiūrėjo visai „skaniai“, tačiau tenka
pripažinti, kad kaip kūrinys didelio įspūdžio nepadarė.
Viena stipriausių šio
filmo sudedamųjų – R. Gosling vaidyba, kurią įvardyčiau kaip vieną
įsimintiniausių jo karjeroje, nes šiaip jis vienas statiškiausių aktorių ir
nors gauna išties įsidėmėtinus vaidmenis, jis man nejuslingas aktorius, tačiau
šiame filme yra tai, ko dažniausiai jam trūksta – vidinės veikėjo dinamikos ir
vidinės biografijos. Visa kita filme atrodo arba prėska, arba pernelyg lėkšta. Suprantu,
kad daugeliui filmas patiks dėl nekomercinio priėjimo prie psichinių žmogaus
problemų, tačiau camon, žmogus, kuris
„myli“ lėlę ir bando susikurti kitą pasaulį – tai juk kine atgyvena! Štai
japonai kasmet sukuria po panašų filmą, kaip vyrukas paskui save tamposi
pripučiamą lėlę ir su ja mylisi ant tilto ar dar kur nors, o aplinkiniai iš jo „žvengia“.
Prisiminiau ir J. Foster režisuotą šeimos dramą „Bebras“ (2011), kada M.
Gibsonas nuo rankos niekaip nenusimovė bebro lėlės ir bandė savo psichologines
problemas spręsti kvailoku būdu.
Tiesą sakant, filme mane
labiausiai nervino ne pagrindinis veikėjas ir jo problemos, bet holivudinė,
netikra ir perdėta aplinkinių reakcija, kuri absoliučiai tuščia. Kas čia? Tvin
Peaksas, kad visi staiga ima ir prisitaiko prie Larso padėties? Aštrumo trūkumą
lyg ir galėtume pateisinti žanro taisyklėmis, tačiau humoras vis tiek tvoskia „rimtu
lėkštumu“. Neįsimenantis, tačiau vienam vakarui žiūrėti drąsiai galima.
Mano
įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 70/100
IMDb: 7.4
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą