Filmas: "Pirmiausia jie nužudė mano tėvą" / "First They Killed My Father"

Sveiki,

Režisierei ir aktorei Angelinai Jolie rūpi socialinis karo ir bado kontekstas – praktiškai visi jos kurti filmai, išskyrus avantiūrų kurortinį filmą „Prie jūros“, yra būtent apie vienaip ar kitaip karo paliestus žmones („Nepalaužiamas“, „Kraujo ir medaus šalyje“). Šįkart ji kuria filmą „Pirmiausia jie nužudė mano tėvą“ (angl. First They Killed My Father) (2017), kuris pasakoja apie Kambodžoje įvykusius kruvinus politinius perversmus. Kaip ir visi tokio masto politiniai perversmai trečiosiose šalyse yra primityvumo galios išraiška, tad filmas kiek primena jau matytus kitus panašios tematikos filmus, ypač „Ruandos viešbutį“.

Iš pirmo žvilgsnio – filmas apie karo neteisybę ir žiaurumą, kurių centre atsiduria pasiturinti šeima, nublokšta į karo pamazgų duobę. Pagrindinis veikėjas – maža mergytė, pasižyminti itin aštriu nuovokumu. Ilgi sekinantys tranzitiniai žygiai – tai vaiko sąmonę formuojantis nesaugumo jausmas ir kiti rezerviniai giluminiai dalykai šiame filme, kaip ir „Nepalaužiamas“ suskamba kažkaip pernelyg preciziškai holivudiškai. Režisūrinės manieros nepaslepia netgi visiškai nekomerciniai, praktiškai niekam nežinomi aktoriai bei egzotiškoji Kambodžos aplinka – svarbiausia gi pateiktis. Mintys pernelyg sukapotos masiniam žiūrovui, o pagrindinė veikėja pernelyg angažuota ir aplipdyta kažin kokiomis super galiomis, tad Angelina Jolie vėl padarė tą pačią klaidą, kokią darė „Nepalaužiamajame“ – kuria didvyrio portretą, o ne susikompromitavusios šalies žiaurumo areną. Aišku, koja kiša biografija, nes šis žanras jau savaime fokusuojasi į žmogaus istoriją, o ne tautos likimą, gal dėl to nuspėjamumo ir pasirinkto holivudinio būtinai nupiešti įkvepiančią istoriją, prisodrinant filmą divyriškumu. Šiame filme tiek neerzino perdėtas preciziškumas, koks buvo „Nepalaužiamasis“, kuris absoliučiai erzino nuo pirmųjų kadrų, tačiau visgi iki kažko galingo ir itin jautraus, man visgi pritrūko.

Apskritai manau, kad kol kas geriausias A. Jolie filmas visgi tebėra „Kraujo ir medaus šalyje“, kurioje mes neturime herojų – vien tik susikompromitavusius ir karo barikadose atsidūrusius herojus. Štai „Pirmiausia jie nužudė mano tėvą“ patiks tiems, kurie iš istorijos tikisi tiesos, panoraminio vaizdo, istorinių faktų ir įkvepiančios istorijos, tačiau netgi ir šiame filme akivaizdžiai veikia pagražinimo grimas, neapleidžia jausmas, kad filmas sukaltas pernelyg teisingai ir pataikaujančiai, nors idėja lyg ir graži – priminti pasauliui tragiškus Kambodžos įvykius. Nors filmas truputį ir „velkantis“ bei alinantis, tačiau vietomis jį stebėti išties įdomu.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela