Filmas: "Kalas amžinai" / "Marija Kalas" / "Callas Forever"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino juostą „Marija Kalas“, kai kur verčiamas „Kalas amžinai“ (Callas Forever) (2002), kuri 2010 metais buvo rodoma ir „Kino pavasaryje“ pavadinimu „Marija Kalas“. Nors iš kino kritikų filmas nesulaukė gerų vertinimų, tačiau kino žiūrovams visgi filmas paliko neblogą įspūdį. Iš pradžių ilgai dvejojau, ar žiūrėti filmą, kuriame nėra atkurta tikroji Marija Kalos, o siužetas sukurtas iš fikcijos, apie jos bandymą prieš mirtį susigrąžinti didžiąją sceną, bet po ilgų dvejonių visgi nusprendžiau pažiūrėti ir... nepasigailėjau.

Nors iš pradžių filmas rutuliojosi sunkokai, Jeremy Irons‘as čia vaidino homoseksualą, kuris blaškosi tarp savo asmeninio gyvenimo ir noro prikelti savo kolegę Mariją Kalas antram gyvenimui, kuri baigia užsidariusi nuo pasaulio merdėti depresijos liūne. Ilgai įkalbinėjama galiausiai Kalas ryžtasi „Karmen“ projektui, tačiau čia prasideda didžioji kova tarp tikrojo dainavimo ir fonogramos – kas yra balsas ir talentas, ar teisinga apgaudinėti žmones senesniais įrašais? Marija Kalas vėl pajunta kūrybingumą, tačiau net ji supranta, kad tikrasis balsas jau prarastas ir jo prikelti nepavyks... Dideli dvasiniai išgyvenimai susiję ne tik su prarasto balso smūgiu, bet ir atėjusios senatvės susitaikymu – žmonės sensta ir jie išeina iš savo „geriausių formų“. Tai gan lėtas filmas, bet toli gražu ne sausas, pilnas noro ir troškimų įžiebti aistros gyvenimui, prisiminti jaunystę, bet šalia nuolat eina depresyvios spalvos, nostalgija ir praradimų skauduliai.

Manau, kad tai vykęs filmas, ir nesuprantu, kodėl kritikai „čiuožė“ ant šio kūrinio. Manau, kad per fikciją pavyko užčiuopti tiek Marijos Kalos gyvybingumą, gležnumą, didybę ir eleganciją – tam visai nereikėjo atkartoti Marijos Kalas biografinių žingsnių – gal dėl to ir rūstinosi kritikai, nežinau. Aišku, šio filmo pažiba tikrai nėra J. Irons, nors ir jis geras, visa energetika ir išraiška buvo sutelkta į Marijos Kalas aktorę Fanny Ardant, kurią puikiai prisimenu iš puikaus Ozon‘o miuziklo „Aštuonios moterys“. Tiesą sakant, per visą filmą negalėjau nuleisti nuo jos akių ir tik po filmo suvokiau, jog aktorė tiesiog buvo nepakartojama tiek jausmingumu, tiek puikiais „banguoto charakterio“ šuoliais. Filmas gan graudokas, nes bėga laikas, dūžta likimai, negalima pakartoti to, kas jau seniai praėjo, todėl gaila, kad tikros legendos turi pasitraukti iš scenos. Visos liaupsės ir pagyros puikiajai Fanny Ardent, kuri ištempė visą filmą – tai tikrai nuostabus ir įtikinamas vaidmuo.

Filmas patiko taip pat, gal šedevru nepavadinčiau, bet buvo įdomus ir atskleidžiantis Marijos Kalas charakterio interpretacijas. Žavi juosta.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Arbatėlė su Musoliniu" / "Tea With Mussolini"

Sveiki, kinomanai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Arbatėlė su Musoliniu“ (Tea With Mussolini) (1999). Na, išties labiau laukiau, kol galėsiu pamatyti šią juostą ir pagaliau sulaukiau šios dienos. Tiesą sakant, taip ir nesupratau, ar buvo verta laukti, ar nelabai. Nors filmą daugelis mačiusiųjų giria ir negaili gerų žodžių, manding, geri atsiliepimai nėra gero filmo garantas, bet iš dalies vedinas jų, troškau pamatyti šią juostą, kurioje pasirodo pirmo ryškumo tokios britų aktorės kaip Judi Dench, Joan Plowright ir Maggie Smith, o ką jau bekalbėti apie šio filmo perlą ir kaip visada fantastiškai atrodančią dainininkę Cher! 

„Arbatėlė su Musoliniu“ – tai ganėtinai lengvo kolorito žvilgsnis į didžią Italijos tragediją, Antrojo Pasaulinio karo išvakarėse, griūvančių visuomenės sluoksnių bei yrančio senojo pasaulio jausenos. Išties, manau, kad drama turėjo išeiti išties vykusi ir stipri, nes medžiaga ir turinys tikrai verti tiek filmo pastatymo, tiek šaunių aktorių, tačiau visgi buvo pasirinktas romantinis kalbėjimas. Tikrosios dramos, - moterų „išvarymas“ iš Italijos, fašisto Musolinio keliama grėsmė ne tik Europai, bet ir Italijos žmonės, žydų persekiojimas, tarpininkavimas su Hitleriu, tebuvo tik lengvas glaistas, palyginus su ta baime, kuri iš tikrųjų turėjo tvyroti filme. Romantinis ir lengvas kalbėjimas, sakyčiau, sugriovė tvirto filmo pamatus ir paliko toks „poskystis“ pataikavimas „silpnų nervų žiūrovams“. 

Nepaisant, bent jau mano akimis, šio trūkumo, lengvas filmas turi savito žavesio dėl aktorių, sintetiniai sprendimai ir nenatūralios scenos irgi neleidžia užmigti. Galiu pasakyti, kad per visą filmą, tikriausiai viena Cher ir atstovėjo visą filmą, kadangi ji vienintelė buvo ryški, įdomi, patraukli ir tiko šiam filmui, o perekšlės, pagyvenusios moterys visada vaikščiojančios pulkeliais, priminė labiau komediją griūvančio pasaulio scenoje. Tą patį galiu pasakyti apie jaunąjį aktorių Baird Wallace, kuris suvaidino ūgtelėjusį Lucą, labai dailaus sukirpimo vaikinas, tačiau matėsi, kad dirba netalentingai, mokyklinė vaidyba tarp grandų jam netiko ir režisieriui reikėjo kito sprendimo, bet yra kaip yra.

Per visą filmą patiko bene vienintelė scena, kuri leido šiek tiek virptelėti. Kai ant stogo išėjusi auklė bando įkalbėti globotinį ir toliau apsimesti moterimi, kad nepaimtų jį į kariuomenę. Argi tokia yra meilė, - klausia jis. Ir moteris jam atsako, kad taip, tokia ir yra meilė. Skaudi, pasiaukojanti, nenorinti pasiduoti ir prarasti, norinti visada apsaugoti nuo blogo. Tokia ir yra meilė.

P.S. Filmą anglų kalba ir angliškais subtitrais galite parsisiųsti per Torrent programą paspaudę ČIA.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela