Geriausios 2025 metų Maištingos Sielos perskaitytos knygos: TOP 10!

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

2025 metais artėja jau visai prie pabaigos, tad skubu dalytis savo skaitymų metų įspūdžiais. Šie metai nebuvo itin įspūdingi literatūros gausa, tačiau perskaičiau 34 knygas (tiek šiemet knyginių recenzijų-apžvalgų publikavau šiame saite), kaip visada daugiausia grožinę literatūrą. Nepasakyčiau, kad turėjau didelius skaitymo blokus, bet pajutau, kad metų pabaiga buvo gana laisva ir dėkinga, pradėjau daugiau skaityti ir mėgautis – dalis kūrinių į geriausių top 10 pateko būtent iš to paskutiniojo laikotarpio.

 

Galų gale pasikartosiu, kad visi tie top‘ai yra viena didelė nesąmonė, nes jie tik orientyras, sudėliotas Kalėdų laikotarpiu. Net neabejoju, kad po pusmečio, jau dar labiau atitolus nuo skaitymo patirčių, šį sąrašą koreguočiau ir jau dėliočiau visiškai kitaip. Subjektyvus šis sąrašas, jis kintantis, nusitrinantis ir atsistatantis vėl kiek kitaip, bet be jokios abejonės šios visos knygos (įskaitant į šį sąrašą dar neįtrauktų, bet pasilikusių paraštėje) yra savaip geros, įdomios ir įtraukios.

 

Šiemet mažai skaičiau lietuvių autorių knygų. Viso labo vieną poezijos (Rūta Vyžintaitė „Liuksemburgo jūra“) ir vieną prozos rinkinį (Indrė Motiejūnaitė „Mūsų miestelis“), turiu galvoje, iš šiuolaikinės literatūros. Reikėjo pakartoti tam tikrus klasikinius kūrinius, tad teko grįžti prie Vinco Krėvės-Mickevičiaus „Skirgailos“ bei Vinco Mykolaičio-Putinio „Altorių šešėly“, bet jie savaime programiniai, kanoniniai, nelabai konkurencingi su šiuolaikiniais autoriais. Reiktų, matyt, daugiau dėmesio skirti lietuvių autoriams, nes ten tikrai yra ne vienas perliukas: jau keleri metai laukia vis Dalios Staponkutės „Vavat Regina!“, niekaip prie jos neprisėdu.

 

Iš viso perskaitytų knygų: 34 knygos

Lietuvių autorių: 5 knygos

Vaikų knygos: 1 knyga

Poezijos: 1 knyga

Užsienio autorių: 28 knygos

Savipagalbos ir dalykinės (ne grožinės): 5 knygos

 

2025 METŲ GERIAUSIŲ GROŽINIŲ KNYGŲ TOP 10!

1. Annie Ernaux „Metai“ (Baltos lankos, 2024, vertė Greta Štikelytė). Daugelis ją perskaitė dar pernai, tad įvairiuose kai kurių pernykščiuose topuose ji dominavo. Knyga, kuri sukėlė nepaprastai daug minčių ir emocijų. Galvojau apie ją ištisus metus (perskaičiau sausio mėnesį), manau, ji šiemet kaip grožinė knyga padarė didžiausią įspūdį. Parašyta nedaugžodžiaujant, tačiau aprėpia tiek daug dalykų, kad visuminis knygos audinys kelia išties labai didelę nuostabą apie gyvenimą ir kintantį laiką. Labai rekomenduoju!

2. Kate Atkinson „Anapus fotografijų“ (Alma litera, 1999, vertė Nida Norkūnienė). Romanas, kuris ilgus metus prabuvo mano lentynoje, sugrąžino tikrąjį skaitymo ir malonumo džiaugsmą. Nebepamenu, kada skaičiau iki nakties vidurio taip įsitraukęs. Buvau pasiilgęs šeimos sagos istorijų ir organizuoto nuoseklaus pasakojimo, užpildyto poetiškos pajautos, o Atkinson tokia puiki ir jautri pasakotoja, kad šis romanas tiesiog... Jūs jį turite perskaityti ir viskas tuo pasakyta.

3. Giuseppe Tomasi di Lampedusa „Gatopardas“ (Baltos lankos, 2024, vertė Lina Gaušytė). Jau įpusėjęs anuomet knygą, supratau, kad romanas bus šiame metų tope, tik neaišku, kurioje vietoje. Knyga išliekanti ilgai atmintyje, nors tų siužetų lyg ir dinamiškų nėra, tačiau pati aristokratija, polėkis, atmosfera ir teksto tonas įsimena ilgai. Tai prabangi knyga, turiu galvoje, skaitydamas jautiesi tarsi laikytum kruopštų rankų darbo retą servizą. Ne veltui ši knyga viena mėgstamiausių Kristinos Sabaliauskaitės, o naujasis vertimas su papildoma informacija – kruopštus rangovų ir vertėjos darbo rezultatas.

4. Benjamin Labatut „MANIAC'as“ (Rara, 2024, vertė Rasa Drazdauskienė). Net žagtelėjau, kai pamačiau, jog ją perskaičiau ir pamiršau dar šiemet. Visiškai pasimiršo, bet sudarinėjant topą vėl atgijo tos puikiai suregztos istorijos apie kompiuterius ir atomines bombas. Labatutas nuostabus paradoksų ir istorinių detalių pasakotojas. Aišku, „Kai liaujamės suprasti šį pasaulį“ buvo nepalyginamai didesnis įspūdis, tad ši tarsi parašyta ankstesnės tąsa apie matematikus genijus. Labiausiai įsiminusi „MANIAC‘o“ istorija buvo apie „go“ genialųjį žaidėją, kuris intuityviai laimėjo varžybas prieš dirbtinį intelektą. Sodri, svaiginanti, tiksli, beveik eseistinė. Puikus vertimas ir stilius.

5. Mathias Enard „Kalbėkjiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ (Baltos lankos, 2025, vertė Violeta Tauragienė). Viena paskutiniųjų šiais metais skaitytų knygų, kuri vis dar labai „gyva“. Nepaprastai poetiškas ir gražus tekstas, Tauragienės vertimas. Man labai patiko, kaip autorius sujungia fikciją su istorinėmis detalėmis, kaip erotiškai geba perteikti aistringas Mikelandželą klajones (fizines ir dvasines) po Konstantinopolį. Ir išties... imi tikėti, kad gražiausia mūsų istorija yra toji, kuri tik galėjo įvykti, bet niekada neįvyko.

6. Olga Ravn „Vaško lėlė“ (Rara, 2025, vertė Aurelija Bivainytė). Labai man patiko ši poetiška, neapčiuopiama knyga apie raganas ir raganystes senovės Danijos karalystėje. Šiaip internete šioji knyga susilaukė įvairių lietuvių skaitytojų nuomonių, tačiau būtent man meniškoji šios knygos dalis ir yra stiprybė. Atmosferiška, parašyta iš nuojautų, kuždesių, folklorinio matmens bei išlikusių istorinių šaltinių, kuri kiek įdomiau, nei įprastos knygos apie raganų deginimą, atskleidžia primištas juodąsias mūsų civilizacijas ir krikščioniškojo pasaulio istorines dėmes.

7. Nenad Veličković „Sachibas. Impresijos iš depresijos“ (Slinktys, 2025, vertė Kristina Tamulevičiūtė). Tikriausiai viena šmaikščiausių ir juokingiausių šių metų knygų, kartu kelianti ir savotišką graudulį. Bosnijos ir Hercegovinos rašytojas pasakoja LGBTQ istoriją, t. y. kaip karo nusiaubtoje Bosnijoje vyksta gerosios valios ir pagalbos iš senutės Europos teikiamos pastangos. Tai vakarietiškos ir rytų (jugoslaviškosios) kultūros bosnių paveiktų kultūrų sandūra, nesusikalbėjimas ir kartu teikiantis daug tuščių vilčių, kad įmanoma ką nors pakeisti vien savo asmeninės valios pastangomis. Laiškų forma parašytas romanas į nieką, ką šiemet ir pastaruosius kelerius metus skaičiau, nepanašus.

8. Andrew Sean Greer „Arturas Vargas“ (Balto, 2025, vertė Ina Rosenaitė). Pulitzerio premija įvertintas LGBTQ turinio romanas, kuris pasakoja apie senėjimą ir susitaikymą su savo vidutiniškumu. Rašytojas leidžiasi po pasaulį į literatūrinį nuotykį, prisimena savo mylimuosius, kaip keitėsi jis ir gyvenimas, ir bando susitaikyti, kad su savo literatūra nepergalės nei laiko, nei leidybos pasaulio intrigų, o galų gale... Šioje knygoje puikiai sukurtas įtaigus Arturo Vargo portretas, kurį galėtume pavadinti ir Donkichotu, ir pavargusiu nuo pasaulio nevykėliu, įkūnijantį mus pačius, kurie trokšta kuo puikiausiai save realizuoti ir už tai gauti atlygį.

9. Mariana Enríquez „Kodėlpavojinga rūkyti lovoje“ (Sofoklis, 2022, vertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė). Absoliučiai netikėtas skaitinys, kurį maniausi perskaitysiu greitai ant suolelio belaukdamas, nes knyga nedidelė, bet ji tapo labai įsimintina. Apsakymų žanras vis dar puikus, reiktų daugiau jų skaityti, nes romanai dažnai paklaidina savo schemose, o apsakymas gali būti šiurpus ir talpus. Tokie ir yra Enriquez pasakojimai. Apgaubti socialinio siaubo, smurto ir obsesijų veikiami veikėjai daro tarantiniškus sprendimus ir perteikia Lotynų Amerikos realijas, kurios lygiagrečiai tinka ir lietuviams.

10. Barbara Kingsolver „Demonas Variagalvis“ (Balto, 2024, vertė Gabrielė Galiūtė-Bernotienė). Ilgai galvojau, ar įtraukti į geriausiųjų topą, nes romanas, kad ir kaip puikiai skaitėsi, jis turi schematiškumo, veikėjas pernelyg jau... įtaigus didvyris, primenantis T. Westover „Apšviestąją“: iš kur tokiomis sąlygomis galima būti tokiu žmogišku? Nepaisant to, tai įsimintinas chuliganiškas romanas, sodrus, dinamiškas, „auginantis“ savo veikėją ir vedantis per kintantį laiką. Kitaip sakant, tai puikiai parašytas ir išverstas romanas, kuris daugeliui padarys tikrai puikų įspūdį.

KAS LIKO PARAŠTĖJE IR VERTA TAIP PAT PAMINĖTI?

 

Dar daug gerų knygų liko paraštėje! Pavyzdžiui, verta paminėti mano negrožines knygas, pvz., Byung-Chul Hano filosofines knygas „Eroso agonija“ bei „Psichopolitika“, kurios sukėlė didžiulių apmąstymų apie mūsų visuomenę, iš jų daugelis skaitytojų gaus šiuolaikinio supratimo apie visuomenės procesus, galės perfiltruoti pačius save, tad jo knygos nepaprastai aktualios. Didžiausiu skaitymu šiemet tapo britų mokslininko Martyn Rady veikalas „Nauja Vidurio Europos istorija“, kurią skaičiau didžiąją vasaros dalį ir tiek save praturtinau, ir tiek dalykų primirštų pakartojau, kad atrodo, jog istoriškai protas nušvito. Labai paprastai, įtaigiai parašyta istorija, paskaitoma net abiturientams prieš egzaminą.

 

Grįžtant prie grožinės literatūros, į dešimtuką norėjosi įtraukti tokias knygas, kurios padarė taip pat didelį įspūdį kaip Alvaro Enrigue „Išsvajotos tavo imperijos“ – labai sapniška, nors ir paini knyga, jau mačiau, tam tikrų skaitytojų dešimtuke šiemet figūruojantis kūrinys. Įsimintina, nors kiek ir pop-terapine ir nuspėjama knyga tapo „Desperatiški veiksmai“, kurią parašė Megan Nolan. Labai norėčiau įtraukti Nobelio literatūros premijos laureato Jon Fosse „Trilogija“, kuris, tiesa, puikiai ir šiaurietiškai parašyta. Tarp įsimintinų priskirčiau latvių rašytojo „Mane vadina Kalendorium“, kurį parašė Andris Kalnozols – pagal pastarąjį Klaipėdos dramos teatras pastatė, sakyčiau, įspūdingą spektaklį, todėl verta skaityti ir nueiti į teatrą! César Aira „Fulgencijus“, mano galva, taip pat vertas laiko skaitymui.

 

KAS NEPADARĖ ĮSPŪDŽIO IR VISAI NEPATIKO?

 

Taip, metų nekenčiamiausia knyga pas mane taip pat yra... danų rašytojos Solvej Balle „Apie tūrio apskaičiavimą. 1 knyga“. Kitų tęsinių tikrai neskaitysiu. Nedidukė knyga, daug kam patikusi, tačiau tokia nuobodybė, kad beveik dzenbudistinė. Kažkodėl sunkiai skaitėsi ir argentiniečių rašytojos Claudia Pineiro „Elena žino“, Bookeriui nominuota, labai daug gero apie ją girdėjau, tenka pripažinti, kad gerai parašyta, bet beveik neįtraukė, todėl liko tokia prėska. Labai nuvylė šiaip mano mėgstamo italų rašytojo Alessandro Baricco naujausias romanas „Abelis“, viskas daugmaž atsikartoja, bet smarkiai fragmentuota, neprilygstanti nei sumanymu, nei atmosfera ankstyvajai jo kūrybai. Keistas pasirodė kitos argentiniečių rašytojos Auroros Venturini romanas „Pusseserės“: šokiruojanti, gerai parašyta, tačiau skaitėsi ir, atrodo, nelabai kas liko iš visos toks istorijos. Didelio įspūdžio nepaliko ir Emily St. John Mandel romanas „Ramybės jūra“, techniškai gerai parašyta, tačiau pernelyg fragmentuota ir vietomis be intrigos nuspėjama.

 

Liko ir vidutiniškų knygų, kurių nepaminėjau, tačiau jos metuose užima tokią tarpinę poziciją, bet apie jas jau esu rašęs atskirose recenzijose. Ne taip jau ir blogai, ką? Džiaugiuosi jau vien dėl to, kad manęs niekas nevaržo, neblokuoja ir toliau galiu mėgautis gera literatūra, dėlioti patirtis ir dalytis su Jumis visais (man nežinomais) skaitytojais. Sau linkiu netikėtų ir turtingų ateinančių skaitymo metų, kad knygos būtų viena už kitą geresnės ir puikesnės. To linkiu ir Jums!

 

Maištinga Siela

Knyga: Giuseppe Tomasi di Lampedusa "Gatopardas"

 

Giuseppe Tomasi di Lampedusa. „Gatopardas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2024. – p. 352.

Sveiki, skaitytojai,

Apie garsųjį italų vienos knygos autorių Giuseppe Tomasi di Lampedusa (1896–1957) pirmąkart išgirdau viename Kristinos Sabaliauskaitės interviu, kuriame ji dalijosi savo geriausiomis gyvenimo knygomis. Pasimiršo. O pasirodo, kad šio rašytojo knyga į lietuvių kalbą išversta Algimanto Vaišnoro dar giliu sovietmečiu, 1963 metais, pakartotas to paties vertėjo leidimas 2007 metais, o abu variantai vadinosi Leopardas. Antrąkart knygos vertimu rūpinosi Lina Gaučytė, kuri pasitelkė ir papildomus knygos tekstus, įskaitant ir autoriaus įsūnio Gioacchino Lanza Tomasi nemažą įžanginį žodį apie „paklydusias“ teksto dalis ir jam žinomus knygos rašymo kontekstus, tad galima sakyti, kad Gatopardas (ital. Il Gattopardo) yra tikriausiai tiksliausias variantas, parengtas pagal jau visus viešai žinomus Lampedusos tekstinius variantus.

Internete daug diskusijų sukėlė Gatopardo pavadinimo variantas, tačiau knygos pradžioje gana išsamiai paaiškinama, kad toks gyvūnas italų kultūroje neegzistuoja, jis tėra hibridinis-mitinis-fikcinis aristokratijos ženklas (pavaizduotas ant knygos viršelio), turintis panašumų su leopardu. Autorius pristatomas kaip Sicilijos didikas, Palmos hercogas, Lampedusos kunigaikštis, kuris pasakoja apie XIX a. antrosios pusės kunigaikštį doną Fabricijų Saliną ir jo šeimą. Istorija prasideda 1860-aisiais, Italijai neramiais laikais, kai iš esmės Giuseppe Garibaldi vienydamas ir jungdamas vietines kunigaikštytes užima su raudonmarškiniais Siciliją ir Neapolį, o po metų įkuria Italijos karalystę. Tuo metu Sicilija kartu su vaizduojamais Salinomis buvo prancūzų Burbonų dinastijos įtakoje, tačiau netrukus šalies geopolitinė, politinė ir iš esmės luominė sistema pasikeis. Donas Fabricijus – paskutinis savo giminės gatopardas, tas senasis aristokratijos atstovas, kuris vertina prašmatnumą, geba įžvalgiai skirti tai, kas vertinga, madinga, tauru ir tas, kas, liaudiškai sakant, mužikiška.

Fabricijus turi meilužę, tačiau gerbia žmoną, savo neveiksniu sūnumi Paolo jis nusivylęs, o jautrioji ir santūrioji duktė Končeta laukia mylimojo pusbrolio Tankredo dėmesio, tačiau šis susižavi provincijos kylančio turtuolio dukra Andželika. Tankredas, atrodo, Fabricijui pats svarbiausias žmogus, nors sūnėnas labai kandus ir šelmiškas, jam netrūksta nuotykių dvasios, todėl kurį laiką prisideda prie Garibaldžio maištininkų, kai tuo pat metu tikrasis Fabricijaus sūnus tyli ir klusniai vykdo tėvelio paliepimus.

Iš tikrųjų knygos audinys labai neskubus. Gatopardo neperskaitysi kaip paviršutiniškai aistringo istorinio nuotykių romano apie egzotiškąją Siciliją. Toli gražu ne. Tačiau aistros ir išraiškingumo šiai knygai tikrai netrūksta, ji spinduliuoja aristokratiška pasakojimo dvasia, o neskubrūs ir mąslūs sakiniai iš esmės perteikia Salinos dinastijos aristokratijos saulėlydį, didžiules Italijos ir visos Europos permainas. Didžioji teksto dalis papasakota iš senstelėjusio dono Fabricijaus perspektyvos, kuris jautriai, ironiškai ir neslėpdamas egzistencinio liūdesio ir nerimo dėl ateities permąsto savo kaip aristokratiškosios kultūros atstovo gyvenimo pabaigą, suteikdamas svarbių akcentų italų tautiniam, išskirtinai sicilietiškojo pasaulio, dėmeniui.

Štai vienas gražiausių, mano galva, tekstinių dono Fabricijaus pamintijimų: „Miegoti, brangusis Ševalėjau, – siciliečiai trokšta miegoti ir jie visada nekęs norinčių juos pažadinti, net jeigu būtų žadinami norint įteikti pačias gražiausias dovanas; kalbant tarp mūsų, labai abejoju, kad naujosios karalystės bagaže mums būtų skirta daug dovanų. Visas siciliečių elgesys grįstas sapnais, net ir tada, kai kalbama apie žiauriausią žiaurumą: mūsų jausmingumas trokšta užmaršties, mūsų šūviai ir peilių dūriai – mirties, trokštame valingo nejudrumo, kitaip tariant, vėlgi mirties, savo tingesio, savo šerbetų su gelteklėmis arba citrinomis; iš pradžių mes susimąstę, bet tai tik tuštuma, norinti įminti nirvanos paslaptis. Iš čia mūsuose ir kyla kai kurių asmenų viršenybė, savivaliauja pusiau pabudusieji, iš čia ir garsusis siciliečių meno ir intelektualinių apraiškų vėlavimas šimtmečiu: naujienos mus traukia tik tada, kai jaučiame, kad jos jau mirusios, nebegali įpūsti gyvybingų srovių; iš čia ir neįtikėtinai šiandien – kaip mums, šiuolaikiškai – besikuriantys mitai, juos galėtume garbinti, jeigu jie  iš tiesų būtų kilę iš senovės, tačiau tai ne kas kita kaip pragaištingi bandymai sugrįžti į praeitį, taip traukiančią mus kaip tik tuo, kad yra mirusi (p. 216-217).“

Giuseppe Tomasi di Lampedusa

Kitą vertus, nors donas Fabricijus nacionalistas ir palaiko senojo pasaulio gyvavimą, tačiau kartu jis ir liūdno vaizdo riteris, tragiškas mąstytojas ir herojus, nes: „Esu senosios klasės atstovas, mane negrįžtamai paveikė Burbonų režimas, ir nors nesu prie jo prisirišęs, su juo mus sieja padorumo saitai. Priklausau tai nelemtai kartai, išgyvenančiai senųjų ir naujųjų laikų sandūrą ir abejuose besijaučiančiai nejaukiai (p. 217).“ Iš tikrųjų Lampedusai per Fabricijų pavyksta rekonstruoti prarastą aristokratiškąjį laiką ir filosofiją. Pradedant gausiomis rūmų interjero, anuometinės aristokratiškos virtuvės, maisto patiekimo, rūbų ir etikos aprašymų, kuriuos donas Farbricijus Salina nuolat vertina, tad tekstas iš esmės dokumentalus ir faktografiškas, nes Lampedusa remiasi savo aristokratiškos aplinkos patirtimi ir autentika, tad tekste nemeluojama, jis įtaigus. Akylesni skaitytojai gali mėgautis išskirtinai subtiliai perteiktomis Fabricijaus ironiškomis pasaulėžiūros formomis.

Kitas romano sluoksnis – Tankredo ir Andželikos meilės istorija, kurią donas Fabricijos projektuoja kaip kokį socialinį architektūros modelį. Stilingai perteikta Andželikos ir Tankredo „gaudynių“ po nesibaigiančias rūmų menes ir kambarius istorija byloja apie jaunatvišką erotizmą ir, žinoma, šiek tiek apie dono Fabricijaus pavydą sūnėnui, nes jis ir pats trokšta jaunučių Andželikos lūpų. Ši istorijos linija nesudėtinga, primena kostiumų melodraminį serialą, tačiau šioji istorija papasakota pagaviai ir kitoniškai iš dono Fabricijaus perspektyvos, o ne aistromis ir flirtų pulsuojančių jaunuolių.

Mane labiausiai stebino tai, kad Salinos turėjo nuosavą kunigą Pironė, pastarasis atlieka šeimos santarvės ir dievobaimingumo, dorovės palaikytojo funkciją, savitas giminės nuodėmklausys, o nuodėmes šiems didikams išsakyti periodiškai buvo nuolatos privaloma. Kunigas kaip koks nuosavas nuodėmių išpirkėjas, kišeninė bažnyčia, nuolatos važiuoja karietomis, jis taip pat kartu su didikais sukilimo metu pasitraukia į provinciją. Tačiau tikruoju metraštininku ir visų tiesų suvokėju knygoje galima laikyti don Fabricijaus šunį Bendiką, kuris itin svarbus ir mylimas šioje visoje istorijoje. Kiek apmaudu, kad iš jo donas Fabricijus vėliau pasidarys iškamšą ir dar jį laikys, kol kandžių sukapotos bus vieną dieną kaip ir visas aristokratų laikų šlamštas, kažkada buvęs nepamainoma vertybe, išmestas pro langą. Šis simboliškas intarpas su Bendiku, kuris pabaigoje išmetamas tarsi atgyja, man labai gražus, nes jis tampa viso kūrinio metafora: kas yra visa ta gatopardo istorija, jeigu ne pasibaigusio laiko iškamšos iliuzija, kad tokiais pasakojimais galima susigrąžinti prabėgusį laiką?

Knyga sodri, itališka, aristokratiška. Mąslus ir giliamintiškas pasakojimas man priminė šiek tiek Marcelio Prousto Prarasto laiko beieškant pasakojimo būdą. Manau, kad pačia bendriausia prasme knyga yra apie laiką, kaip jis keičiasi ir kas nutinka su žmonėmis, kurie bando susitaikyti su pokyčiais. Knyga apie gyvenimą ir mirtį, esminius ir kertinius egzistencinius suvokimus, netgi apie turtuolių iliuzijas, kurios iš dabarties perspektyvos atrodo, nors ir kandžios bei ironiškos, atspindinčios aristokratijos aroganciją, bet kartu ir labai melancholiškos bei liūdnos, nes visa tam lemta sužydėti ir galų gale nuvysti. Puiki ir tauri knyga, kurią delsiau perskaityti, o galiausiai patyriau nemažą malonumą skaitydamas ir pasinerdamas į gerą lietuvišką vertimą, sakinių harmoniją. Viena iš tų, kurią užvertęs pagalvoji: pabuvai išvykęs į kitą epochą ir kūnu, ir siela.

Jūsų Maištinga Siela