Geriausios 2025 metų Maištingos Sielos perskaitytos knygos: TOP 10!

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

2025 metais artėja jau visai prie pabaigos, tad skubu dalytis savo skaitymų metų įspūdžiais. Šie metai nebuvo itin įspūdingi literatūros gausa, tačiau perskaičiau 34 knygas (tiek šiemet knyginių recenzijų-apžvalgų publikavau šiame saite), kaip visada daugiausia grožinę literatūrą. Nepasakyčiau, kad turėjau didelius skaitymo blokus, bet pajutau, kad metų pabaiga buvo gana laisva ir dėkinga, pradėjau daugiau skaityti ir mėgautis – dalis kūrinių į geriausių top 10 pateko būtent iš to paskutiniojo laikotarpio.

 

Galų gale pasikartosiu, kad visi tie top‘ai yra viena didelė nesąmonė, nes jie tik orientyras, sudėliotas Kalėdų laikotarpiu. Net neabejoju, kad po pusmečio, jau dar labiau atitolus nuo skaitymo patirčių, šį sąrašą koreguočiau ir jau dėliočiau visiškai kitaip. Subjektyvus šis sąrašas, jis kintantis, nusitrinantis ir atsistatantis vėl kiek kitaip, bet be jokios abejonės šios visos knygos (įskaitant į šį sąrašą dar neįtrauktų, bet pasilikusių paraštėje) yra savaip geros, įdomios ir įtraukios.

 

Šiemet mažai skaičiau lietuvių autorių knygų. Viso labo vieną poezijos (Rūta Vyžintaitė „Liuksemburgo jūra“) ir vieną prozos rinkinį (Indrė Motiejūnaitė „Mūsų miestelis“), turiu galvoje, iš šiuolaikinės literatūros. Reikėjo pakartoti tam tikrus klasikinius kūrinius, tad teko grįžti prie Vinco Krėvės-Mickevičiaus „Skirgailos“ bei Vinco Mykolaičio-Putinio „Altorių šešėly“, bet jie savaime programiniai, kanoniniai, nelabai konkurencingi su šiuolaikiniais autoriais. Reiktų, matyt, daugiau dėmesio skirti lietuvių autoriams, nes ten tikrai yra ne vienas perliukas: jau keleri metai laukia vis Dalios Staponkutės „Vavat Regina!“, niekaip prie jos neprisėdu.

 

Iš viso perskaitytų knygų: 34 knygos

Lietuvių autorių: 5 knygos

Vaikų knygos: 1 knyga

Poezijos: 1 knyga

Užsienio autorių: 28 knygos

Savipagalbos ir dalykinės (ne grožinės): 5 knygos

 

2025 METŲ GERIAUSIŲ GROŽINIŲ KNYGŲ TOP 10!

1. Annie Ernaux „Metai“ (Baltos lankos, 2024, vertė Greta Štikelytė). Daugelis ją perskaitė dar pernai, tad įvairiuose kai kurių pernykščiuose topuose ji dominavo. Knyga, kuri sukėlė nepaprastai daug minčių ir emocijų. Galvojau apie ją ištisus metus (perskaičiau sausio mėnesį), manau, ji šiemet kaip grožinė knyga padarė didžiausią įspūdį. Parašyta nedaugžodžiaujant, tačiau aprėpia tiek daug dalykų, kad visuminis knygos audinys kelia išties labai didelę nuostabą apie gyvenimą ir kintantį laiką. Labai rekomenduoju!

2. Kate Atkinson „Anapus fotografijų“ (Alma litera, 1999, vertė Nida Norkūnienė). Romanas, kuris ilgus metus prabuvo mano lentynoje, sugrąžino tikrąjį skaitymo ir malonumo džiaugsmą. Nebepamenu, kada skaičiau iki nakties vidurio taip įsitraukęs. Buvau pasiilgęs šeimos sagos istorijų ir organizuoto nuoseklaus pasakojimo, užpildyto poetiškos pajautos, o Atkinson tokia puiki ir jautri pasakotoja, kad šis romanas tiesiog... Jūs jį turite perskaityti ir viskas tuo pasakyta.

3. Giuseppe Tomasi di Lampedusa „Gatopardas“ (Baltos lankos, 2024, vertė Lina Gaušytė). Jau įpusėjęs anuomet knygą, supratau, kad romanas bus šiame metų tope, tik neaišku, kurioje vietoje. Knyga išliekanti ilgai atmintyje, nors tų siužetų lyg ir dinamiškų nėra, tačiau pati aristokratija, polėkis, atmosfera ir teksto tonas įsimena ilgai. Tai prabangi knyga, turiu galvoje, skaitydamas jautiesi tarsi laikytum kruopštų rankų darbo retą servizą. Ne veltui ši knyga viena mėgstamiausių Kristinos Sabaliauskaitės, o naujasis vertimas su papildoma informacija – kruopštus rangovų ir vertėjos darbo rezultatas.

4. Benjamin Labatut „MANIAC'as“ (Rara, 2024, vertė Rasa Drazdauskienė). Net žagtelėjau, kai pamačiau, jog ją perskaičiau ir pamiršau dar šiemet. Visiškai pasimiršo, bet sudarinėjant topą vėl atgijo tos puikiai suregztos istorijos apie kompiuterius ir atomines bombas. Labatutas nuostabus paradoksų ir istorinių detalių pasakotojas. Aišku, „Kai liaujamės suprasti šį pasaulį“ buvo nepalyginamai didesnis įspūdis, tad ši tarsi parašyta ankstesnės tąsa apie matematikus genijus. Labiausiai įsiminusi „MANIAC‘o“ istorija buvo apie „go“ genialųjį žaidėją, kuris intuityviai laimėjo varžybas prieš dirbtinį intelektą. Sodri, svaiginanti, tiksli, beveik eseistinė. Puikus vertimas ir stilius.

5. Mathias Enard „Kalbėkjiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ (Baltos lankos, 2025, vertė Violeta Tauragienė). Viena paskutiniųjų šiais metais skaitytų knygų, kuri vis dar labai „gyva“. Nepaprastai poetiškas ir gražus tekstas, Tauragienės vertimas. Man labai patiko, kaip autorius sujungia fikciją su istorinėmis detalėmis, kaip erotiškai geba perteikti aistringas Mikelandželą klajones (fizines ir dvasines) po Konstantinopolį. Ir išties... imi tikėti, kad gražiausia mūsų istorija yra toji, kuri tik galėjo įvykti, bet niekada neįvyko.

6. Olga Ravn „Vaško lėlė“ (Rara, 2025, vertė Aurelija Bivainytė). Labai man patiko ši poetiška, neapčiuopiama knyga apie raganas ir raganystes senovės Danijos karalystėje. Šiaip internete šioji knyga susilaukė įvairių lietuvių skaitytojų nuomonių, tačiau būtent man meniškoji šios knygos dalis ir yra stiprybė. Atmosferiška, parašyta iš nuojautų, kuždesių, folklorinio matmens bei išlikusių istorinių šaltinių, kuri kiek įdomiau, nei įprastos knygos apie raganų deginimą, atskleidžia primištas juodąsias mūsų civilizacijas ir krikščioniškojo pasaulio istorines dėmes.

7. Nenad Veličković „Sachibas. Impresijos iš depresijos“ (Slinktys, 2025, vertė Kristina Tamulevičiūtė). Tikriausiai viena šmaikščiausių ir juokingiausių šių metų knygų, kartu kelianti ir savotišką graudulį. Bosnijos ir Hercegovinos rašytojas pasakoja LGBTQ istoriją, t. y. kaip karo nusiaubtoje Bosnijoje vyksta gerosios valios ir pagalbos iš senutės Europos teikiamos pastangos. Tai vakarietiškos ir rytų (jugoslaviškosios) kultūros bosnių paveiktų kultūrų sandūra, nesusikalbėjimas ir kartu teikiantis daug tuščių vilčių, kad įmanoma ką nors pakeisti vien savo asmeninės valios pastangomis. Laiškų forma parašytas romanas į nieką, ką šiemet ir pastaruosius kelerius metus skaičiau, nepanašus.

8. Andrew Sean Greer „Arturas Vargas“ (Balto, 2025, vertė Ina Rosenaitė). Pulitzerio premija įvertintas LGBTQ turinio romanas, kuris pasakoja apie senėjimą ir susitaikymą su savo vidutiniškumu. Rašytojas leidžiasi po pasaulį į literatūrinį nuotykį, prisimena savo mylimuosius, kaip keitėsi jis ir gyvenimas, ir bando susitaikyti, kad su savo literatūra nepergalės nei laiko, nei leidybos pasaulio intrigų, o galų gale... Šioje knygoje puikiai sukurtas įtaigus Arturo Vargo portretas, kurį galėtume pavadinti ir Donkichotu, ir pavargusiu nuo pasaulio nevykėliu, įkūnijantį mus pačius, kurie trokšta kuo puikiausiai save realizuoti ir už tai gauti atlygį.

9. Mariana Enríquez „Kodėlpavojinga rūkyti lovoje“ (Sofoklis, 2022, vertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė). Absoliučiai netikėtas skaitinys, kurį maniausi perskaitysiu greitai ant suolelio belaukdamas, nes knyga nedidelė, bet ji tapo labai įsimintina. Apsakymų žanras vis dar puikus, reiktų daugiau jų skaityti, nes romanai dažnai paklaidina savo schemose, o apsakymas gali būti šiurpus ir talpus. Tokie ir yra Enriquez pasakojimai. Apgaubti socialinio siaubo, smurto ir obsesijų veikiami veikėjai daro tarantiniškus sprendimus ir perteikia Lotynų Amerikos realijas, kurios lygiagrečiai tinka ir lietuviams.

10. Barbara Kingsolver „Demonas Variagalvis“ (Balto, 2024, vertė Gabrielė Galiūtė-Bernotienė). Ilgai galvojau, ar įtraukti į geriausiųjų topą, nes romanas, kad ir kaip puikiai skaitėsi, jis turi schematiškumo, veikėjas pernelyg jau... įtaigus didvyris, primenantis T. Westover „Apšviestąją“: iš kur tokiomis sąlygomis galima būti tokiu žmogišku? Nepaisant to, tai įsimintinas chuliganiškas romanas, sodrus, dinamiškas, „auginantis“ savo veikėją ir vedantis per kintantį laiką. Kitaip sakant, tai puikiai parašytas ir išverstas romanas, kuris daugeliui padarys tikrai puikų įspūdį.

KAS LIKO PARAŠTĖJE IR VERTA TAIP PAT PAMINĖTI?

 

Dar daug gerų knygų liko paraštėje! Pavyzdžiui, verta paminėti mano negrožines knygas, pvz., Byung-Chul Hano filosofines knygas „Eroso agonija“ bei „Psichopolitika“, kurios sukėlė didžiulių apmąstymų apie mūsų visuomenę, iš jų daugelis skaitytojų gaus šiuolaikinio supratimo apie visuomenės procesus, galės perfiltruoti pačius save, tad jo knygos nepaprastai aktualios. Didžiausiu skaitymu šiemet tapo britų mokslininko Martyn Rady veikalas „Nauja Vidurio Europos istorija“, kurią skaičiau didžiąją vasaros dalį ir tiek save praturtinau, ir tiek dalykų primirštų pakartojau, kad atrodo, jog istoriškai protas nušvito. Labai paprastai, įtaigiai parašyta istorija, paskaitoma net abiturientams prieš egzaminą.

 

Grįžtant prie grožinės literatūros, į dešimtuką norėjosi įtraukti tokias knygas, kurios padarė taip pat didelį įspūdį kaip Alvaro Enrigue „Išsvajotos tavo imperijos“ – labai sapniška, nors ir paini knyga, jau mačiau, tam tikrų skaitytojų dešimtuke šiemet figūruojantis kūrinys. Įsimintina, nors kiek ir pop-terapine ir nuspėjama knyga tapo „Desperatiški veiksmai“, kurią parašė Megan Nolan. Labai norėčiau įtraukti Nobelio literatūros premijos laureato Jon Fosse „Trilogija“, kuris, tiesa, puikiai ir šiaurietiškai parašyta. Tarp įsimintinų priskirčiau latvių rašytojo „Mane vadina Kalendorium“, kurį parašė Andris Kalnozols – pagal pastarąjį Klaipėdos dramos teatras pastatė, sakyčiau, įspūdingą spektaklį, todėl verta skaityti ir nueiti į teatrą! César Aira „Fulgencijus“, mano galva, taip pat vertas laiko skaitymui.

 

KAS NEPADARĖ ĮSPŪDŽIO IR VISAI NEPATIKO?

 

Taip, metų nekenčiamiausia knyga pas mane taip pat yra... danų rašytojos Solvej Balle „Apie tūrio apskaičiavimą. 1 knyga“. Kitų tęsinių tikrai neskaitysiu. Nedidukė knyga, daug kam patikusi, tačiau tokia nuobodybė, kad beveik dzenbudistinė. Kažkodėl sunkiai skaitėsi ir argentiniečių rašytojos Claudia Pineiro „Elena žino“, Bookeriui nominuota, labai daug gero apie ją girdėjau, tenka pripažinti, kad gerai parašyta, bet beveik neįtraukė, todėl liko tokia prėska. Labai nuvylė šiaip mano mėgstamo italų rašytojo Alessandro Baricco naujausias romanas „Abelis“, viskas daugmaž atsikartoja, bet smarkiai fragmentuota, neprilygstanti nei sumanymu, nei atmosfera ankstyvajai jo kūrybai. Keistas pasirodė kitos argentiniečių rašytojos Auroros Venturini romanas „Pusseserės“: šokiruojanti, gerai parašyta, tačiau skaitėsi ir, atrodo, nelabai kas liko iš visos toks istorijos. Didelio įspūdžio nepaliko ir Emily St. John Mandel romanas „Ramybės jūra“, techniškai gerai parašyta, tačiau pernelyg fragmentuota ir vietomis be intrigos nuspėjama.

 

Liko ir vidutiniškų knygų, kurių nepaminėjau, tačiau jos metuose užima tokią tarpinę poziciją, bet apie jas jau esu rašęs atskirose recenzijose. Ne taip jau ir blogai, ką? Džiaugiuosi jau vien dėl to, kad manęs niekas nevaržo, neblokuoja ir toliau galiu mėgautis gera literatūra, dėlioti patirtis ir dalytis su Jumis visais (man nežinomais) skaitytojais. Sau linkiu netikėtų ir turtingų ateinančių skaitymo metų, kad knygos būtų viena už kitą geresnės ir puikesnės. To linkiu ir Jums!

 

Maištinga Siela

Knygos: Arturas Vargas, Demonas Variagalvis, Daugiapasaulės sakmė, Švytintis pasaulis, Vaško lėlė, Pranašų giesmė, Eroso agonija ir kt.

 

Sveiki, skaitytojai,

Kad išvengčiau japoniškai vadinamo tsundoku, perteklinio knygų, kurių galbūt neperskaitysiu pirkimo, tiesą sakant, save pradėjau prižiūrėti ir disciplinuotai reguliuoti. Du dideli knygų pasipirkimai per Knygų mugę ir vėlyvą rudenį. Du derliai, per kuriuos nuraškau mane labiausiai tą sezoną dominusias knygas. Kadangi šiemet nebuvau Knygų mugėje, tad balandžio pradžioje atkeliavo štai toks siuntinys su lektūra. Nesu tikras, ar viską perskaitysiu ir įveiksiu, bet tikiuosi, kad iki spalio nepirksiu daugiau jokios knygos (nebent kas nors padovanos). Nekantrauju pradėti skaityti.

*

Romanas „Demonas Variagalvis“ pasaulyje vertinamas dėl kelių esminių priežasčių, kurios lemia jo didelį pripažinimą. Visų pirma, knyga išsiskiria savo socialiniu realizmu. Autorė Barbara Kingsolver atvirai ir jautriai nagrinėja opias socialines problemas, tokias kaip skurdas, priklausomybė nuo opioidų ir vaikų globos sistemos trūkumai. Knygoje meistriškai atskleidžiamas Apalačų regiono gyvenimo realybės, pabrėžiant šios bendruomenės iššūkius ir stiprybę.

Antra, romanas pasižymi aukšta literatūrine verte. Kingsolver sukūrė įtikinamą ir gyvą pasakojimą, kuriame persipina realizmas ir literatūrinė metafora. Knyga išsiskiria turtinga kalba, įtaigiais veikėjais ir giliomis įžvalgomis apie žmogaus prigimtį. Be to, 2023 m. „Demonas Variagalvis“ pelnė prestižinę Pulitzerio premiją grožinės literatūros kategorijoje, o tai patvirtina knygos išskirtinę literatūrinę vertę.

Galiausiai, knygos pasakojimas yra itin paveikus. Jame pasakojama apie vaiką, gimusį narkomanės šeimoje, kuris patiria daugybę sunkumų. Tai yra istorija apie meilę, praradimą ir viską, kas yra tarp jų. „Demonas Variagalvis“ yra galingas ir jaudinantis romanas, kuris sulaukė didelio pripažinimo dėl savo socialinės reikšmės, literatūrinės kokybės ir įtaigaus pasakojimo.

**

Nijolės Gabijos Wolmer romanas „Švytintis pasaulis“ išsiskiria tuo, kad jame neįprastai susipina nuotykių, fantastikos ir ezoterinės literatūros elementai, sukurdami unikalų ir įtraukiantį pasakojimą. Knygoje gilinamasi į dvasines temas, tokias kaip reinkarnacija, sąmoningas sapnavimas, gamtos dvasios ir dvasinės praktikos, o autorės asmeninė patirtis, įgyta keliaujant po Himalajų kalnus, Indiją, Nepalą ir kitas šalis, suteikia pasakojimui autentiškumo. Be to, romanas ne tik skatina skaitytoją susimąstyti apie giliąsias būties sritis, bet ir suteikia praktinės vertės, pavyzdžiui, knygos pabaigoje pateikiama išsami sąmoningo kvėpavimo praktika, kurią galima pritaikyti kasdieniame gyvenime.

***

Andrew Sean Greer romanas „Less“ (lietuviškai „Arturas Vargas“) išsiskiria savo unikaliu požiūriu į literatūrą ir gyvenimą. Ši knyga pelnė Pulitzerio premiją, patvirtindama jos aukštą literatūrinę vertę. Autorius meistriškai sujungia humorą ir širdies gelmę, sukurdama juokingą, bet kartu ir jautrią istoriją. Artūras Vargas, pagrindinis veikėjas, keliauja po pasaulį, norėdamas išvengti buvusio mylimojo vestuvių, o ši kelionė tampa savotiška savęs atradimo kelione.

Romane nagrinėjamos temos, tokios kaip senėjimas, meilė ir savęs atradimas, yra pateikiamos lengvai ir elegantiškai. Greer rašymo stilius yra turtingas ir įtaigus, o veikėjai – gyvi ir tikroviški. Knyga ne tik pralinksmins skaitytoją, bet ir privers susimąstyti apie gyvenimo prasmę ir meilės prigimtį. „Less“ yra unikalus ir įsimintinas romanas, kuriame dera humoras, jaudulys ir literatūrinė meistrystė.

****

Byung-Chul Han veikalas „Eroso agonija“ yra reikšmingas ir įdomus dėl to, kad jame gilinamasi į šiuolaikinės visuomenės santykių krizę, ypač meilės ir eroso sferose. Autorius analizuoja, kaip neoliberalizmas ir technologijų plėtra keičia mūsų santykius, naikindami eroso esmę – kito asmens kitoniškumo pripažinimą ir priėmimą. Han teigia, kad šiuolaikinėje visuomenėje dominuoja pozityvumas ir panašumas, o tai neleidžia atsirasti erotiniam ryšiui, kuris reikalauja skirtumo ir kitoniškumo.

Knygoje Han nagrinėja, kaip šiuolaikinė „perdegimo visuomenė“ niveliuoja esminius skirtumus ir kaip tai veikia eroso politiką. Jis teigia, kad meilė praranda savo esmę, kai mylintysis ir mylimasis virsta „tuo pačiu“, sunaikindami vienas kito kitoniškumą. Vietoj to, Han siūlo grįžti prie eroso, kuris pagrįstas abipusiu ir besąlygišku kito asmens kitoniškumo pripažinimu ir priėmimu. Šis veikalas yra reikšmingas, nes jis atskleidžia, kaip šiuolaikinė visuomenė keičia mūsų santykius ir kaip tai veikia mūsų gebėjimą mylėti ir būti mylimiems.

*****

Nijolės Gabijos Wolmer knyga „Daugiapasaulės sakmė“ skaitytoją nukelia į magišką ir nuotykių kupiną Unduno slėnį, kuriame gyvena neįprastos būtybės: didingi grembolai, niūrūs niuksai ir žavūs pupsai. Ši knyga yra pirmoji „Pupsų kronikų“ dalis, atverianti duris į paslaptingą pasaulį, kuriame draugystė ir geros širdies poelgiai yra didžiausios vertybės. Autorė meistriškai kuria įtraukiančią atmosferą, kurioje persipina humoras, magija ir pamokomos istorijos.

Knygoje pasakojama apie pupsų ir niuksų tarpusavio santykius, kurie iš pradžių yra įtempti, tačiau palaipsniui virsta draugyste. Wolmer subtiliai nagrinėja tokias temas kaip atleidimas, supratimas ir bendradarbiavimas, pabrėždama, kad net ir skirtingos būtybės gali rasti bendrą kalbą. „Daugiapasaulės sakmė“ yra ne tik pramoginė knyga, bet ir pamokanti istorija, skatinanti skaitytojus būti atviriems ir tolerantiškiems kitų atžvilgiu. Autorės sukurtas pasaulis yra gyvas ir spalvingas, o personažai – įsimintini ir tikroviški.

******

M. Rady veikalas „Nauja Vidurio Europos istorija“ yra reikšmingas dėl to, kad jame pateikiama išsami ir nauja Vidurio Europos istorijos interpretacija. Autorius atsisako tradicinių, nacionalistinių požiūrių ir siekia suprasti šį regioną kaip vientisą, dinamišką ir daugiakultūrį darinį. Knygoje pabrėžiamas Vidurio Europos regiono kompleksiškumas ir įvairovė, atskleidžiant, kaip skirtingos etninės ir religinės grupės, valstybės ir imperijos sąveikavo ir formavo šio regiono istoriją.

Rady knyga siekia peržvelgti regiono istoriją, atsižvelgiant į ilgalaikius procesus ir struktūras, o ne tik į trumpalaikius politinius įvykius. Autorius analizuoja ekonominius, socialinius ir kultūrinius pokyčius, kurie formavo Vidurio Europą nuo ankstyvųjų viduramžių iki šių dienų. Knygoje taip pat pabrėžiamas Vidurio Europos regiono vaidmuo Europos istorijoje ir jo santykiai su kitais regionais. Rady siekia atskleisti Vidurio Europos regiono specifiką ir jo indėlį į Europos civilizaciją.

*******

Nenado Veličkovičiaus romanas „Sachibas. Impresijos iš depresijos“ yra reikšmingas ne tik Bosnijos skaitytojams, bet ir plačiajai auditorijai, nes atvirai ir jautriai nagrinėja pokario visuomenės traumas bei psichologinius padarinius. Bosniams šis romanas atspindi jų pačių patirtį po Bosnijos karo, atskleidžia karo padarytą žalą ir sunkumus, susijusius su praeities įvykių išgyvenimu. Autorius drąsiai kalba apie nacionalizmą, religinį fanatizmą ir kitas problemas, kurios vis dar skaldė Bosnijos visuomenę, skatindamas skaitytojus kritiškai pažvelgti į savo istoriją ir dabartinę padėtį. Be to, romanas suteikia balsą tiems, kurie dažnai lieka nepastebėti – paprastiems žmonėms, kenčiantiems nuo depresijos ir kitų psichikos sveikatos problemų.

Plačiajai auditorijai „Sachibas. Impresijos iš depresijos“ yra universalus romanas apie žmogaus kančią ir viltį. Jis parodo, kad net ir sunkiausiomis aplinkybėmis galima rasti jėgų gyventi toliau. Romanas atskleidžia, kaip karas ir politiniai konfliktai veikia žmonių gyvenimus, ugdydamas skaitytojų empatiją ir supratimą apie kitų šalių patirtį. Taip pat knyga primena, kad psichikos sveikatos problemos yra realios ir kad reikia atvirai apie jas kalbėti, skatinant visuomenę mažinti stigmą, susijusią su psichikos ligomis. Apibendrinant, romanas „Sachibas. Impresijos iš depresijos“ yra svarbus literatūros kūrinys, kuris ne tik atspindi Bosnijos visuomenės patirtį, bet ir nagrinėja universalias temas, aktualias kiekvienam žmogui.

********

Olga Ravn romanas „Vaško lėlė“ yra išskirtinis ir įtraukiantis kūrinys, kuris skaitytojus sužavi savo neįprastu pasakojimo stiliumi ir giliomis temomis. Autorė meistriškai derina istorinę fikciją su poetiška kalba, sukurdama magišką ir šiurpų XVI a. pabaigos Danijos paveikslą. Pasakojimas pateikiamas iš vaško lėlės perspektyvos, kurią nulipdo pagrindinė veikėja Kristenzė Krukovė. Ši neįprasta pasakotoja leidžia skaitytojams pažvelgti į raganų medžioklės laikotarpio įvykius iš unikalios ir nešališkos perspektyvos, atskleidžiant to meto visuomenės baimes ir prietarus.

Romane gilinamasi į moterų bendruomenės dinamiką, jų tarpusavio ryšius ir išgyvenimus. Autorė atskleidžia moterų stiprybę ir pažeidžiamumą, pabrėždama jų solidarumą ir gebėjimą išgyventi sunkiomis aplinkybėmis. „Vaško lėlė“ atkreipia dėmesį į raganų medžioklės laikotarpį, kuris yra tamsus Europos istorijos puslapis, ir parodo, kokia destruktyvi gali būti baimė ir prietarai. Tai daugiasluoksnis ir įtraukiantis romanas, kuriame dera istorinė fikcija, poetiška kalba ir gilios temos.

*********

Paul Lynch romanas „Pranašų giesmė“ yra itin įdomus ir reikšmingas dėl to, kad jame meistriškai sujungiami distopinės ateities vizijos ir psichologinio realizmo elementai. Knyga skaitytoją nukelia į niūrią ir įtaigią ateities Airiją, kurioje įsigali totalitarinis režimas, o visuomenė grimzta į chaosą. Ši bauginanti vizija yra ne tik įtraukianti, bet ir labai aktuali, nes atspindi šiuolaikinio pasaulio nerimą dėl politinių neramumų ir autoritarizmo. Autorius sukuria itin tikroviškus veikėjų portretus, ypač pagrindinės veikėjos Eilišės, keturių vaikų motinos, kuri bando išgyventi siaubingomis aplinkybėmis, psichologinį portretą. Skaitytojas giliai išgyvena jos baimę, neviltį ir ryžtą apsaugoti savo vaikus.

Romane sukuriama klaustrofobiška ir įtempta atmosfera, kuri nepalieka skaitytojo abejingo. Lynch sugeba perteikti didžiulį emocinį krūvį, kurį patiria veikėjai, ir tai daro knygą itin paveikią. Be to, knygoje nagrinėjamos aktualios temos, tokios kaip pabėgėlių krizė, politinis smurtas ir žmogaus teisių pažeidimai, daro romaną ne tik įdomų, bet ir svarbų šiuolaikiniame kontekste. 2023 m. romanas laimėjo Bookerio premiją, o tai tik patvirtina aukštą knygos literatūrinę vertę. „Pranašų giesmė“ yra galingas ir jaudinantis romanas, kuris ne tik atspindi tamsią ateities viziją, bet ir kelia svarbius klausimus apie žmogaus prigimtį ir visuomenės būklę.

**********

Doireann Ní Ghríofa romanas „Šmėkla gerklėje“ yra svarbus ir išskirtinis kūrinys, kuris išsiskiria savo novatorišku stiliumi ir giliomis temomis. Ši knyga yra autofikcijos ir eseistikos lydinys, kuriame autorė meistriškai derina asmeninius išgyvenimus su literatūrine analize. Romanas sukuria jaudinantį dviejų moterų, gyvenančių skirtingais šimtmečiais, dialogą, tyrinėdamas moteriškumo, motinystės ir kūrybos temas.

Knygoje Ní Ghríofa gilinasi į XVIII amžiaus airių poetės Eibhlín Dubh Ní Chonaill gyvenimą ir jos sukurtą gedulo raudą „Caoineadh Airt Uí Laoghaire“. Autorė tyrinėja šios poemos kontekstą, bandydama suprasti poetės gyvenimą ir kūrybą. Šiame procese ji atskleidžia savo pačios patirtis, susijusias su motinyste ir kūrybine veikla. Romanas tampa savotišku moteriškos patirties tyrinėjimu, kuriame susipina asmeninės ir literatūrinės refleksijos. „Šmėkla gerklėje“ yra svarbus kūrinys, nes jis išplečia literatūros ribas, jungdamas skirtingus žanrus ir suteikdamas balsą moterų patirčiai.

Jūsų Maištinga Siela