Knyga: Birutė Jonuškaitė "Maranta"

Birutė Jonuškaitė. „Maranta“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

 

Sveiki, skaitytojai,

Vos tik buvau įpusėjęs skaityti naujausią Birutės Jonuškaitės romaną Maranta, sužinojau, kad rašytoja pelnė literatūrinę Liudo Dovydėno premiją. Sakau, gerai, kad šitaip rašytojai sekasi, o literatūrologai jau skelbia, kad tai geriausia rašytojos knyga. Pagalvojau: nenuostabu, juk įtraukta ir į Metų knygos rinkimus.

Visų pirma tenka prisipažinti, kad B. Jonuškaitės nepažinojau kaip rašytojos, tai jos pirmoji knyga, kuri pakliuvo man į rankas, o dar įvardyta kaip geriausia, tai kodėl nepradėjus nuo Marantos? Tik va, net trūktelėjau pečiais dėl pavadinimo, nes galėjau duoti ranką nukirsti, kad tai moters vardas, o ne augalas. Tiesą sakant, neišmanau tų augalų ir jų pavadinimų, tai vien dėl pavadinimo rašytoja mano žinias apie augalų karalystę išplėtė geru grybšniu. 

Skaitymas, tiesą sakant, nebuvo lengvas. Kūrinys parašytas išties gerai ir romano koncepcija apskritai turi ne tik meninės vertės, bet, sakyčiau, jau ir istorinės ir kultūrinės prabos. Pirmiausia dėl ko Maranta Jums turėtų įsiminti, tai dėl aiškios Pietų aukštaičių, dzūkų, patarmės, kuri iš tikrųjų žavi ir visiškai nesudėtinga, tik skaitant garsėliau galima pajusti saldų šveplavimą – nieko nepadarysi, toks jotvingių genties palikimas. Etnografinio regiono politinė sankirta su lenkų pasienio žmonėmis taip pat romanui duoda savito kolorito, tačiau šeimos saga gana lietuviška, nesvarbu, kad ypatingoje geografinėje zonoje. Tam tikri vartojami žodžiai, kurie kruopščiai surašyti paraštėse ranka (netikėta išmonė!), kuo puikiausiai vartojami ir Žemaitijoje. 

Romanas mena beveik visą XX amžių nuo Antrojo pasaulinio karo iki šių dienų. Nors pasakojime yra nusakoma kaimiška buitis ir kasdienybė, nereikia apsigauti, B. Jonuškaitės proza moderni tiek pasakojimo polėkiu, tiek romano struktūra. Kalbant konkrečiai apie Marantos struktūrą, galime įžvelgti „vaiduokliškumo“ ir gana abstrakčių pasakojimo perėjimo būdų, erdvės (čia Amerika, čia Lietuva), laiko (čia Antrasis pasaulinis karas, čia modernus Vilnius), tiek kultūrinių niuansų. Atrodo, autorė bėgo nuo linijinio pasakojimo, kuris šeimos sagoms yra parankiausias, tačiau Marantoje pasakojimo „šuorai“ gana „pratakūs“, jie „skylėti“, todėl atrodo kad pasakotojas nors ir nuosekliai pasakoja tradicinės prozos maniera, tačiau tai sakrali prisiminimų kelionė laike, bandant suvokti dabarties priežastis ir suvokti pasakotojos Rasos tapatybę. Nors šeimoje esama nemažai paslapčių, prilygstančių Santa Barbaros siužeto vingiams, ypač incesto niuansai, vaikų tapatybių per šeimas maišymas ir slėpimas, tačiau Marantoje jie atrodo drastiškai žavūs, netgi smagiai netikėti. Pradžios pasakojimas taip užliūliuoja skaitytoją kaimiškos buities ir charakterio atskleidimo veikėjų portretuose pasakojimais, kad visiškai netikėta, kada autorė pradeda dar ir žaisti veikėjų likimais, tarsi rašytų scenarijų serialui. Šįkart sakydamas serialui, neturiu pretenzijų knygai, nes tie įvykiai pateikti nebanaliai, tačiau tampa atspirties tašku dvasiniam Rasos tobulėjimui, taigi tai kartu atleidimo kelias, aliuzija į Bibliją.

 Rašytoja Birutė Jonuškaitė.

Tiesą sakant, paskutinieji skyreliai apie Jeruzalę šiek tiek išmušė iš vėžio, kadangi jie jau tapo tokiais pokalbiai prie cigaretės. Rasos pokalbis su vietiniu arabu tampa kažkoks tapatybės ieškojimo per atleidimą ir susitaikymą pasidavimo apeigomis. Ir vėl netikėta – svetimšalis Rasai tampa guru, dvasios patarėju, kad ši išties ryžtasi keisti savo sudarkytus santykius tiek su dzūkų žeme, tiek su ten gyvenančiais giminaičiais. Dvasiniai ieškojimai Rasos gyvenime kiek pristabdė tapatybių dramas, tačiau pernelyg neatitrūko nuo bendro romano konteksto, bet, netgi sakyčiau, jas geografiškai išplėtė – sudraskyta siela veržiasi arčiau Dievo ir pagrindinis veikėjas evoliucionuoja, įvyksta romanui kone gyvybiškai būtinas poslinkis – esminis veikėjo pokytis. 

Knygoje ryškiausi charakteriai, žinoma, yra Dominyka ir Kostas. Jų charakterių kontrastas kiek netikėtas, nes dažniausiai vyrai šeimose vaizduojami tradiciškai pernelyg rūstūs, dargi alkoholikai, kurie vaikams mėgsta ir per kuprą „užmesti“. Šįkart Dominyka šeimoje ta „kietoji“ ir šiek tiek dėl to įdomiau, kada stereotipiniai lytiškumo šeimos politikoje įvaizdžiai Marantoje „išdalyti“ kiek kitaip. Deja, ne tokie spalvingi pasirodė Saulės ir kitų vaikų portretai, kuriuos paįvairina jau skirtinga kultūrinė patirtis, todėl natūralu, kad sužadinti skaitytojui dėmesį reikėjo imtis melodramatiškų siužetinių vingių, kurie iš esmės įdomūs ir šiam pasakojimui tinka.

Apibendrinant romaną, galiu pasakyti, kad jis kiek ne mano skonio. Priminė man Eglės Žagrakalytės Eigulio dukra: Byla 117, netgi kai kuriuos Romualdo Granausko kūrinius. Be jokios abejonės, Maranta yra talentingai ir išmoningai parašytas kūrinys, turintis išliekamąją meninę vertę, tinka tiek pramoginiam, tiek intelektualiam skaitytojui. Sodrūs charakteriai, netikėti likimai, moteriškai šviesus pasakojimas išskleidžia istorijos trapumo jausmą, truputis mistikos dvelksmo – tokias istorijas turi ir saugo kiekviena šeimos dinastija. Romane svarbus ėjimas keliu, vedimas ir pasitikėjimas, juo kūrinys prasideda, tačiau vedimas, kad ir koks jis būtų – fizinis ar pasakotojos ėjimas dvasiniais prisiminimų keliais, – jis šioje knygoj , pasirodo, nesibaigia, nes prierašas kūrinio gale liudija, kad mūsų netolimoje ateityje laukia romano tęsinys.

Jūsų Maištinga Siela