Dienos citata: rašytojas Jurgis Savickis apie Graikiją, Atėnus ir Akropolį, įspūdžius apie Partenono griūvėsius

 

Sveiki,
 
„Tačiau jau po dienos antros žmogus visai atsipalaiduoji ir nejunti miesto apačioje smarvės ir visokeriopos teršynės. Pro marmuro ižus imi staiga matyti grožį. Šį grožį tikrai pajunti. Darosi kiek drąsiau, kad ne viskas dar baigta šiame mūsų pasaulyje su modernišku žmogumi. Jis dar turįs kai kurių sąskaitų ir prievolių gyvenime. Ne vien tik tų kasdieniškų reikalų. Ir, regis, jis dar gali pažvelgti blaivesne galva aukštyn. Ir Nikės išlikęs tempelis. Ir Dionizo misterijų teatras. Ir Dzeuso išlikusios kolonos. Kokie vis tai grožiai. <...> pajunti visa savo sumenkėjusia ir suturistėjusia širdimi, ką graikai norėjo pasakyti, statydami savo tempelius. Kaip jie vykdė savo apeigas. Ir pajunti jų skaisčią ir aukštą mintį.“ Jurgis Savickis
 
Jurgis Savickis –XX a. pirmosios pusės lietuvių modernizmo atstovas, kurio kūryboje ypač išryškėjo europietiška pasaulėjauta, intelektualumas bei estetizuotas požiūris į tikrovę. Būdamas profesionalus diplomatas, jis didžiąją gyvenimo dalį praleido užsienyje, todėl jo literatūrinis palikimas yra persmelktas kosmopolitizmo, kelionių įspūdžių bei atstumo nuo provincijos dvasios. Savickio proza pasižymi lakoniškumu, ironija, subtiliu psichologizmu ir gebėjimu perteikti sudėtingas žmogaus būties peripetijas per detales, vengiant deklaratyvaus moralizavimo ar sentimentalaus heroizavimo.
 
Autoriaus kūryboje svarbią vietą užima tragikomiškas pasaulio suvokimas, kuriame gyvenimo absurdas susipina su subtiliu estetizmu ir žaisminga, kartais net kiek ciniška intonacija. Jis atsisakė tradicinio pasakojimo būdo, eksperimentavo su forma ir siužeto struktūra, taip priartindamas lietuvių literatūrą prie Vakarų Europos modernizmo tendencijų. Savickio novelės – tai tarsi tikrovės fragmentai, kuriuose svarbiausia tampa ne išorinis įvykis, o subjektyvus, kartais netikėtas situacijos vertinimas, atveriantis žmogaus prigimties prieštaringumą ir egzistencijos trapumą. Šioje citatoje, kurioje autorius aprašo savo dienas Atėnuose taip pat galite pajusti ironišką požiūrį į to metų Atėnus.
 
Maištinga Siela

Kaunas. Kokia Kauno "Akropolio" vidinio namo istorija?

 

Sveiki,

 

Kauno „Akropolio“ vieta Karaliaus Mindaugo prospekte iš tikrųjų kadaise priklausė dideliam pramoniniam kompleksui – buvusiam „Kauno audinių“ fabrikui. Šis fabrikas veikė ilgus metus ir buvo svarbi Kauno pramonės dalis. Pastatas, kurį matote nuotraukoje datuojamas maždaug 1914 m. (taigi, Pirmasis pasaulinis karas!) ir tapo integruotas į „Akropolio“ vidų. Visi komplekso pastatai, statyti dar XX a. pradžioje, turėjo ne tik istorinę, bet ir emocinę vertę miestiečiams, kurie prisiminė šią vietą kaip gamybos ir darbo centrą. Kai „Akropolis“ grupė įsigijo šią teritoriją, kilo didelis klausimas, ką daryti su senais, bet istorinę atmintį turinčiais pastatais. Vietoj paprasto griovimo, statytojai pasirinko kur kas sudėtingesnį, bet kūrybiškesnį sprendimą.

 

Priešingai nei buvo įprasta to meto statybose, buvo priimtas unikalus sprendimas – integruoti istorinius fasadus į naująją prekybos centro struktūrą. Vietoj to, kad būtų viskas sulyginta su žeme, dalis fabriko pastatų – jų sienos ir fasadai – buvo kruopščiai išsaugoti ir apjuosti naujais statiniais. Tai buvo puikus pavyzdys, kaip galima suderinti modernią, komercinę architektūrą su kultūros paveldu. Šis žingsnis ne tik leido išlaikyti dalį Kauno pramoninės istorijos, bet ir suteikė prekybos centrui unikalų, atpažįstamą identitetą, skirtingą nuo bet kurio kito. Dabar lankytojai gali matyti, kaip stiklas ir betonas dera su šimtamečio raudono mūro plytomis.

 

Svarbu paminėti, kad šie pastatai niekada nebuvo gyvenamieji namai. Jie tarnavo kaip gamybiniai ir administraciniai pastatai, cechai ar biurai, reikalingi fabriko veiklai. Nors galbūt tam tikrais laikotarpiais juose dirbo tūkstančiai žmonių, jie nebuvo skirti gyventi.

 

Šiandien šie istoriniai fasadai atlieka kitokią, bet ne mažiau svarbią funkciją. Jie tapo savotiška interjero detale, kuri kuria išskirtinę atmosferą prekybos centro viduje. Nors viduje esantys pastatai jau nebenaudojami pagal pirminę paskirtį, jie tapo atskirų parduotuvių, restoranų ar kavinių fasadais. Prie jų įrengtos poilsio zonos ir suoliukai, leidžiantys lankytojams pailsėti ir pasigrožėti unikaliu architektūriniu sprendimu. Šis derinys ne tik primena apie Kauno praeitį, bet ir rodo, kaip kūrybiškai galima panaudoti senus statinius naujam tikslui, suteikiant jiems naują gyvenimą ir prasmę. Tai yra puikus pavyzdys, kaip galima atgaivinti apleistas pramonės zonas, paverčiant jas traukos objektais.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Anželika ir Rimvydas Laužikai apie Atėnus, Graikijos sostinės pavadinimo kilmę ir sąsajos su Lietuva

 Sveiki,

 

„Atėnai daugumos europiečių mintyse yra daugiau legenda nei topografinė tikrovė. Kartais – banali, faktologiškai teisinga, iškalta mokyklose, bet iki galo nesuprasta, tokia kaip „Graikijos sostinė‘, „demokratijos tėvynė“ ar „Europos kultūros lopšys“. Toks šio miesto pavadinimas, iš moteriškosios giminės vienaskaitos (Atėnė, Ἀθηνᾶ) perkeistas į vyriškosios daugiskaitą. Kartais tai savotiška aukso amžiaus nostalgija, tokia kaip „Vilniaus ateneumas“ ar „Šiaurės Atėnai“. Kitais atvejais – agresyvi kaip „Akropolio“ prekės ženklas, keičiantis nusistovėjusias kultūrines reikšmes. Kai kada tai kelias reikšmes jungiantis pokštas, panašus į grafičių mėgėjų išpurkštą ant Vilniaus senamiesčio sienos: „Koks Akropolis, tokie ir Šiaurės Atėnai“. Andželika ir Rimvydas Laužikai iš knygos „Graikija: alyvmedis, vynmedis ir laivas“ (Terra Publika, 2020).

 

Mūsų masinės kultūros vartojimo sferoje Graikija ir jos sostinė Atėnai neretai atrodo kaip kokia Atlantida, nugrimzdusi civilizacija su baltas tunikas vilkinčiais polio gyventojais. Laužikų knyga apie Graikiją šiek tiek leidžia permąstyti tikrojo patyrimo ir vadovėlinio gaikiškojo sapno ribas ir pamatyti kiek margesnį tikrovės variantą.

 

Jūsų Maištinga Siela

"Akropolis" - bukagalvių sostinė su Dantės pragaro ratais arba kodėl aš negaliu pakęsti "Akropolio"

Sveiki, brangūs skaitytojai,

Nėra labiau mane varginančio darbo nei vaikščiojimas po „Akropolį“. „Akropolio“ tiesiog negaliu pakęsti, nes jame nuolat sutinku pažįstamus ir dažniausiai tuos, kurių sutikti nenoriu. Nemėgstu dar ir dėl to, kad po penkių minučių tame pastate pradeda spausti smegenis, pilti karštis ir imu pamažu dusti. Iš tikrųjų nežinau baisesnės vietos, nei apsipirkinėjimo „Akropolio“ parduotuvėse, kai žmonės kaip silkės migruoja iš vienos parduotuvėlės į kitą ir kilnoja tas pačias drapas, galvodami, ar verta pirkti...

Šiandien buvau „Akropolyje“ ir vėl ištiko tas baisus panikos priepuolis, kad noriu tučtuojau dingti iš tų baisiai išblizgintų koridorių, kuriuose nelyginant parko takeliais vaikšto nieko neperkantys žmonės, ryškiai bukais ir apatiškais snukiais, kurie žiūri į vitrinas ir suka jau antrą „Akropolio“ ratą, pailsindami sėdimuose vėtuose (kaip vištos ant laktos) savo tinstančias čiurnas. Šlykštu ir netgi, prisipažinsiu, šiek tiek pavydu, kad jie turi tiek daug laiko klipatiškai maklinėti ir kirmyti „Akropolyje“, tai tarsi kaip narkotikas, tarsi kas juos lyg šunyčius varytų tais pagariškais Dantės ratais ir per stebėjimo kamaras bei garsiakalbius grasintų šėtoniškai įmesti į smalos bačką, jeigu šie nejudės ir nevaizduos abejingai susidomėję vitrinomis. Tiesiog Šiaurės Korėjos švenčių parodija. Kažkoks ne „Akropolis“, o Zombiada, kur turtuolių žmonos kaukši ir dairosi naujo dekoro tualeto kambariui, nes ankstesnės jau nusibodo, o kur čia pat beturčiai, kurie nieko neperka, bet šliejasi kaip kokiuose iliuzijų rūmuose ir relaksuoja tiesiog būdami tarp daiktų ir „visuomenėje veiklūs“. 

Ieškojau batų. Nieko neradau ir išlėkiau iš „Akropolio“ trilinkas, nes jutau, kaip pats užliūliuotas vitrinų ir tuštybės mugės dulkių, imu pamažu bukėti ir tapti ratais vaikštantis klipata. Fe! Net vidurius pradėjo sukti nuo tos aplinkos, kuri tapo tikriausiai labiausiai priimtiniausia kasdienio lietuvio „pasižmonėjimo“ vieta. Fe! Fe! Fe! Dar kartą įsitikinau, kad į tą Dantės pragarą be aiškaus pirkinių lapelio geriau nė nelįsti, nes susisuks smegenis ir tave įtrauks velnių desantas... Bet labiausiai niūrina mane ne ta tuštybių mugė, kiek ta tuštybe iš visų jėgų besistengiantys mėgaujantis žmonės, tiesiog apsėsti beprasmybės, kuri kaip užtrūkęs karvės spenys negali patenkinti klipatų alkio.. 

Ne, tai ne „Akropolis“ – tai nusivylusių žmonių „Narkotikpolis“. Štai kodėl taip ilgai negalėjau įvardyti, kodėl nemėgstu šios velnio skylės. Nes ji sutraukia visus bukagalvius pačiupinėti materijos, kuri įsiurbia jų laiką, gyvastį. Jų menkavertiškumą iliuziškai paverčia savivertę kelenčiais masturbaciniais spazmais, kitaip sakant, žmonės bando pajusti kaifą, bet išeina pro džinsų reklama (nelyginant tarpukojį) nuklijuotus paradinius tik tuščiomis akimis. Fe.

Jūsų Maištinga Siela