Dienos citata: Brigita Speičytė apie Mairinio poezijos reikšmę lietuviams, Lietuvos kultūrai

 

Sveiki, skaitytojai!

„Maironio laikais priežasčių lietuviams savęs gėdytis ir save menkinti buvo nepalyginamai daugiau nei šiandien, tačiau Maironis paveldėtą savastį, kalbą, kultūrą, mentaliteto išskirtinumą iškėlė kaip vertybę. Tautos savastis neturėtų būti radikaliai sureikšminta, tačiau gėdytis jos ir mėginti pakeisti taip pat nereikia. Maironis savo poezija mus tikina, kad patys turime kurti savąją šalį, patys turime ieškoti išeičių, nelaukdami, kol mums jas nurodys kiti, ir svarbiausia – mes patys turime pakankamai jėgų, intelektualinio bei dvasinio potencialo tai padaryti.“ Brigita Speičytė

Brigita Speičytė yra garsi lietuvių literatūrologė, Vilniaus universiteto profesorė ir Lietuvių literatūros katedros vedėja, kurios mokslinių interesų centre dominuoja XIX amžiaus literatūra bei ryškiausių epochų kūrėjų palikimas. Jos nuodugnius tyrimus ir monografiją „Anapus ribos: Maironis ir istorinė Lietuva“ tiesiogiai atliepia mintis, jog Maironis savo laiku sugebėjo paversti lietuvišką savastį, kalbą bei kultūrą neginčijama vertybe, nors tuometinių priežasčių savęs menkinimui būta kur kas daugiau. Literatūrologė pabrėžia, kad poeto kūryba ne tik moko nesigėdyti savo šaknų, bet ir įkvepia pasitikėjimo tautos vidiniu potencialu patiems kurti savo šalį bei savarankiškai ieškoti išeičių. Taip B. Speičytės mokslinė veikla ir cituojamos įžvalgos susijungia į vientisą raginimą šiandienos visuomenei perimti maironiškąją nuostatą – vertinti savo kultūrinį išskirtinumą kaip stiprybę, o ne kliūtį.

Maištinga Siela

Dienos citata: Vanda Zaborskaitė apie Maironio reikšmę šiandien, kuo poeto poezija aktuali XIX a.

 

Sveiki, skaitytojai.

„Kokius saitus mes šiandien galime rasti su Maironio kūryba, perėję XX a. patirtį, kai įsigalėjęs dorovinis reliatyvizmas, kai ironija ir skepticizmas yra būdingiausia dvasinė laikysena <...> Jo poezijos taurus paprastumas, skaidrus aiškumas, autentiška dvasinė kaitra ir dorovinė rimtis yra ar bent gali būti mūsų buvimo atrama, kuri neleidžia nugrimzti, ištirpti, prarasti patiems save. Maironio žodis paliečia mus, jaudina, įtikina, sujungia mus su pagrindiniais istorijos, likimo, gamtos dalykais, su gyvenimo, mirties ir prisikėlimo paslaptimi. Jis iš tikrųjų yra šaltinis, prie kurio grįžtame nuvargę, išsekę, ištroškę ir kuris visada atgaivina, grąžina mus prie tikrųjų, amžinųjų vertybių.“ Vanda Zaborskaitė iš straipsnio „Tikėjimo ir vilties poezija“.

Vanda Zaborskaitė buvo viena ryškiausių XX a. antros pusės ir XXI a. pradžios lietuvių literatūrologių, profesorė bei kritikė, kurios autoritetas formavo ištisų filologų kartų požiūrį į klasikinį paveldą. Jos mokslinė veikla, apžvelgiama „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“, pasižymėjo ne tik gilia literatūros analize, bet ir išskirtiniu dėmesiu krikščioniškosioms vertybėms, humanizmui bei tautinei savybei, o monografija apie Maironį tapo esminiu veikalu, padėjusiu naujai atrasti poeto kūrybos gyvybingumą moderniaisiais laikais.

Savo citatoje V. Zaborskaitė pabrėžia, kad po XX a. sukrėtimų, atnešusių dorovinį reliatyvizmą, skepticizmą ir ironiją, Maironio poezija išlieka esmine dvasine atrama. Autorė teigia, kad poeto kūrybos paprastumas, skaidrumas ir dorovinė rimtis veikia kaip stabilus pamatas, neleidžiantis šiuolaikiniam žmogui prarasti savo tapatybės vertybių chaose. Maironio žodis jai yra gyvas ryšys su pamatiniais būties dalykais – istorija, gamta bei mirties ir prisikėlimo paslaptimi, todėl jo poezija tampa ne praeities reliktu, o nuolatiniu atgaivos šaltiniu.

Galiausiai literatūrologė akcentuoja, kad prie Maironio kūrybos grįžtame būdami dvasiškai išsekę, nes būtent čia randame tai, kas tikra ir amžina. Jos požiūriu, Maironis sugeba peržengti laiko barjerus ir pasiūlyti autentišką dvasinę kaitrą, kuri sujungia tautą su jos likimu ir grąžina prarastą dvasinę pusiausvyrą. Taip V. Zaborskaitė įtvirtina mintį, kad klasika yra ne tik literatūros istorija, bet ir gyvybiškai būtinas moralinis orientyras kiekvienai kartai.

Maištinga Siela