Sveiki,
Šįkart trumpai apie jau
ne pirmus metus rodomą Klaipėdos muzikinio teatro spektaklį Adata, kurį režisavo Ramūnas Kaubrys. Tiesa, teko matyti
pirmą sykį šį pastatymą ir šiuo spektakliu atgaivinti mano dažnesnius
apsilankymus teatre. Adatą parašė iš
Liepojos kilęs latvis Ziegmars Liepinš, daugybės Latvijoje operų ir muzikinių
spektaklių kūrėjas. Jo aktualią pjesę išvertė visiems labai gerai žinoma
Nacionalinės kultūros ir meno laureatė Ramutė Skučaitė.
Adata
labai įdomi pjesė, sakyčiau, nevengianti šiuolaikinės posovietinės šalių
problemos. Ne, tai visai ne emigracija ar vartotojiškumas, bet senos kultūrinės
ir socialinės egzistencijos stigmos, susijusios su kolektyvinės sąmonės ir
kultūros „nubėdnėjimu“ bei žmogiškumo, paties žmogaus susinaikinimu. Dviejų
dalių muzikinis spektaklis vaizduoja neramią ir naivią merginą, gyvenančią
žlungančios Sovietų Sąjungos laikotarpyje, kai devintas dešimtmetis tampa
ryškiu roko maršų ir vakarų kultūros siurbimo ir įsileidimą į naująją pašėlusią
kartą metu. Pagal sovietinę ir konservatyvią manipuliacija grįsta sistema
augusi Kristė tampa ne tik žlungančios imperijos idealų simboliu, bet ir
nužmogintos bei nepateisintų vilčių auka. Besikeičiančios scenoje vėliavos ir
epochos tampa tik iliustracija šiame spektaklyje, o žmogiškosios problemos ir
skauduliai – tėvas alkoholikas, išprievartavimas, narkotikai, alkoholis, mirtis
– tampa nepamainoma realybės kasdienybė. Epocha neišgelbsti jaunos merginos,
kol viduje nėra atspirties ir asmeninio sąmoningo pasirinkimo.
Išties prieš trejetą
metų teko matyti maištininkų spektaklį Inertiškos
dujos, kurios gerokai mane nuvylė, tačiau Adata pažeria gana nuoseklią žmogaus pasirinkimo po sugniuždymo
degradacijos kelią. Ir Adatos
scenografija, kurią kūrė Artūras Šimonis
– nepakartojamas įspūdis, kaip iš paprastų detalių ir apšvietimo galima
išgaubti ištisų epochų perėjimo istoriją, nesutraiškant merginos istorijos,
geras harmonijos pavyzdys. Vien pradžioje vibruojantis veidrodis į žiūrovus
verčia suklusti, pasiruošti kažkam netikėtam, kreivam, kritiškam, pamatyti
save, savo socialinį kontekstą. Pabaltijos pjesė iš Latvijos, sakyčiau,
apskritai apibūdina tiek latvių, tiek lietuvių, gal ir estų realybę. Nepaliauju
po spektaklio mąstyti apie naujosios vilties, atsikūrusių valstybių kartą,
kuriai rytojus lyg ir buvo iškirstas vienu ypu, tačiau daugelis neatsilaikė
vidiniams demonų pagundoms. Iš esmės tai spektaklis ne tik apie kartą, epochų
kitimą, bet ir apie žmogaus vidines pastangas arba apsileidimą tiestis po išniekinimo
akto į viršų. Ir, žinoma, šiuolaikinė Romeo ir Džiuljetos istorija.
Mano matytoje versijoje
vaidino ir gyvai dainavo Jeronimas Milius. Priekaištų neturiu, kaip ir ypatingų
pagyrų. Sakau, mane kur kas kaustė ne dainavimo kokybė, kiek socialinis kartos
problemos ir scenografiniai sprendimai. Ypač tos raudonai nutviekstos
simbolinės būtybės, kurios valtimis išplukdo sąmoningą žmogų į užmaršties
letargą.
Iš esmės spektakliu esu
labai patenkintas.
Jūsų Maištinga Siela
