Filmas: "Blogis (ne)egzistuoja" / "Evil Does Not Exist" / "Aku wa sonzai shinai"

 

Sveiki,

 

Pirmasis šio sezono oficialus „Kino pavasario“ filmas tapo pripažinto japonų režisieriaus Ryûsuke Hamaguchi naujausias darbas „Blogis (ne)egzistuoja“ (jap. Aku wa sonzai shinai) (2023). Iš tikrųjų prieš kelerius metus matytas jo pripažintas filmas pagal Haruki Murakamio apsakymą „Vairuok mano automobilį“ labai patiko, jis, tiesa, buvo ir sudėtingesnis už naujausią darbą.

 

„Blogis (ne)egzistuoja“ tikriausiai kalba apie paties blogio tapatybę: kur jis prasideda ir kur galima traktuoti, kad tai jau blogis? Lėto veiksmo filme, prifarširuotame melancholiškų muzikos garsų, gausu gamtos vaizdų, kuriame kasdieniniame ritme kuičiasi paprasti šiuolaikiniai valstiečiai. Pastarieji labai skiriasi nuo Tokijo gyventojų. Net geriamąjį vandenį jie atvažiuoji prisipildyti iš čionai trykštančio šaltinio. Ir atrodo, pirmąjį pusvalandį nieko nevyksta: meditatyvūs vaizdiniai, kurie apeliuoja į tai, koks garbingas žmogus, kai tausoja ir suvokia gamtos reikšmę. O, bet, tačiau...

 

Tačiau gyvenvietėje verslo ryklys nori statyti turistams kažką panašaus į kempingą su aptarnavimo galimybėmis, tačiau bėda tame, kad jie tą nori daryti aukštupyje, vadinasi, bus užteršti žemiau esantys šaltiniai. Lyg ir tema suktųsi apie gamtosaugą, tiesą sakant, taip ir yra. Kaimo bendruomenę šviečia nieko neišmanantys nusamdyti projekto pavaldiniai. Tiesa, toji diskusija tikriausiai buvo geriausia viso filmo dalis, nes labai aiškiai ir net savitai ironiškai brėžiami punktyrai tarp gamtą tausojančių, iš jos tyrumo gyvenančių žmonių ir miesto buržuazijos, kuri kaimą įsivaizduoja kaip pinigų pasipelnymo galimybę.

 

Keisčiausia filmo dalis buvo tas keistas miestiečių dueto savotiškas „atsivertimas“, kuris, tiesą sakant, manęs neįtikino. Paskaldęs vieną malką vyrukas nebenori išvykti iš kaimo, nes sakosi, jog gyventi čia yra jo pašaukimas. Naivu ir juokinga. Bet daugiausia minčių palieka neaiški ir šiek tiek iš konteksto iškritusi finalinė filmo scena apie dingusią mergaitę ir peršautą stirną. Kas tai buvo? Galvojau pasibaigus paskutiniam muzikaliam kadrui. Kodėl romus ir švelnus kaimietis, kone dzenbudistinės taikos žmogus ima smaugti savo apmokomą asistentą? Žodžiu, galima interpretuoti visaip, bet neatimsi vieno: filmas lėtas, sunkiai įtraukiantis, nors ir neša svarbias temas, kurios „Liūdnojo trikampio“ ir „Kvadrato“ režisieriui suveiktų itin aštriai, bet šiame filme staiga viskas veriasi meditatyviai japoniškai, mąsliai ir daug ką nutylint. Tarsi filmas būtų sulipintas iš trijų atskirų idėjinių blokų, bet nei vienas nepapasakotas iki pabaigos, nes viena istorijos dalis „įteka“ į kitą. Ar patiko? Savotiškai.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vairuok mano automobilį" / "Drive My Car" / "Doraibu mai kâ"

 

Sveiki,

Gana ilgai ruošiausi japonų režisieriaus Ryûsuke Hamaguchi filmui, pastatytam pagal tikriausiai vieno garsiausio pasauliniu mastu šios šalies rašytojų Haruki Murakami apsakymą tuo pačiu pavadinimu „Vairuok mano automobilį“ (angl. Drive My Car) (2021). Novelė pirmąkart publikuota 2014 metais apsakymų rinkinyje „Vyrai be moterų“, pastaroji išleista lietuvių kalba netgi su pakartotinu tiražu. „Vairuok mano automobilį“ 2021 metais tapo tikru Azijos kino fenomenu, nes patyrė šlovę Kanų kino festivalyje ir netgi pelnė „Oskarą“ kaip geriausias užsienio šalių filmas. Trijų valandų reginys (tam reikia rasti laiko ir susikaupimo!) buvo toji priežastis, dėl ko taip ilgai atidėliojau peržiūrą.

Istorija pasakoja apie vidutinio amžiaus teatro režisierių ir aktorių Jusukį, kuris po žmonos Oto mirties ryžtasi kūrybinei rezidencijai ir renka aktorių trupę Čechovo „Dėdės Vanios“ statymui. Apmąstydamas žmonos netekimo skausmą ir jos neištikimybę, pagrindinis veikėjas Jusukis stengiasi atleisti jaunam aktoriui, kurį kažkada užtiko su savo žmona... Negana to, Jusukio didžiausia aistra yra vairuoti savo seno modelio raudoną automobilį, tačiau kūrybinės rezidencijos sąlygos labai griežtos, todėl jam tenka savo automobilį patikėti jaunai 23 metų vairuotojai merginai, kuri, pasirodo, vairuoja be priekaištų. Netrukus Jusukis prasitaria, kad jo mirusiai dukrai taip pat būtų sukakę 23 metai.

Režisierius išmoningai išnaudoja Čechovo pjesės „Dėdės Vanios“ tekstą apie Anapilin (anapus karsto) laukiantį užtarnautą poilsį. Filmas tampa tarsi spektaklis spektaklyje, apjungiant įvairias Arijos kalbas. Veikėjai spektaklį stato japoniškai, korėjiečių gestų ir anglų kalba, ta daugiakalbė ir nevienalytė kalba scenoje įgauna tarptautinę universalią kalbą, turint galvoje, kad tai dar ir rusų literatūros klasika.

Visgi filmas labai lėtų apsukų, kuriame ne tiek daug staigių siužetinių vingių, bet jų ir nereikia. Čia tikriausiai paploti reikėtų patiems scenaristams, kurie kruopščiai išvystė dialogus, peraugančius neretai sėdint automobilyje į saviterapinius dialogus. Visą filmą Jusukis bando suvokti ir priimti netekties skausmą ir kaip nors jį išgydyti, tad bėga nuo Vanios vaidmens, patikėdamas jį buvusiam žmonos meilužiui. Tiesa, kaip ir Murakamio literatūroje, taip ir šioje istorijoje prasprūsta keisti mistiniai inkliuzai, pavyzdžiui, besimylėdama Oto tapdavo scenarijaus rašytoja, ji kuria erotinį pasakojimą apie labai jaunus jaunuolius, iš kurių kuriami scenarijai TV serialui, tačiau kitą dieną po pasimylėjimo Oto nieko neprisimena.

Režisierius sulipdo ne tik psichoterapinį kūrybinį ir savęs iš naujo atstatymo procesą, bet ir suveda vairuotoją su automobilio savininku dėl panašių kaltės ir netekties patirčių. Kaip žinia, dviese kęsti netektį lengviau nei vienam. Neapsiriksiu sakydamas, kad filmas labai literatūriškas, mąslus, lėtas tarsi tango pasivaikščiojimas prietemos šaligatviais. Man labai patiko tiek scenarijus, tiek šios istorijos perteikimas, azijietiška kultūra, kuri kryžminama su „Dėdės Vanios“ pjesės, statomu visame pasaulyje, tekstu. Manau, režisieriui iš tikrųjų pavyko išgauti nelengvai nusakomą gyvenimišką tiesą, perteikti gyvenimo filosofiją, tad ir pats filmas neprailgsta, jis įtraukia kaip koks ilgas subtilus serialas. Labai rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela