Filmas: "Vairuok mano automobilį" / "Drive My Car" / "Doraibu mai kâ"

 

Sveiki,

Gana ilgai ruošiausi japonų režisieriaus Ryûsuke Hamaguchi filmui, pastatytam pagal tikriausiai vieno garsiausio pasauliniu mastu šios šalies rašytojų Haruki Murakami apsakymą tuo pačiu pavadinimu „Vairuok mano automobilį“ (angl. Drive My Car) (2021). Novelė pirmąkart publikuota 2014 metais apsakymų rinkinyje „Vyrai be moterų“, pastaroji išleista lietuvių kalba netgi su pakartotinu tiražu. „Vairuok mano automobilį“ 2021 metais tapo tikru Azijos kino fenomenu, nes patyrė šlovę Kanų kino festivalyje ir netgi pelnė „Oskarą“ kaip geriausias užsienio šalių filmas. Trijų valandų reginys (tam reikia rasti laiko ir susikaupimo!) buvo toji priežastis, dėl ko taip ilgai atidėliojau peržiūrą.

Istorija pasakoja apie vidutinio amžiaus teatro režisierių ir aktorių Jusukį, kuris po žmonos Oto mirties ryžtasi kūrybinei rezidencijai ir renka aktorių trupę Čechovo „Dėdės Vanios“ statymui. Apmąstydamas žmonos netekimo skausmą ir jos neištikimybę, pagrindinis veikėjas Jusukis stengiasi atleisti jaunam aktoriui, kurį kažkada užtiko su savo žmona... Negana to, Jusukio didžiausia aistra yra vairuoti savo seno modelio raudoną automobilį, tačiau kūrybinės rezidencijos sąlygos labai griežtos, todėl jam tenka savo automobilį patikėti jaunai 23 metų vairuotojai merginai, kuri, pasirodo, vairuoja be priekaištų. Netrukus Jusukis prasitaria, kad jo mirusiai dukrai taip pat būtų sukakę 23 metai.

Režisierius išmoningai išnaudoja Čechovo pjesės „Dėdės Vanios“ tekstą apie Anapilin (anapus karsto) laukiantį užtarnautą poilsį. Filmas tampa tarsi spektaklis spektaklyje, apjungiant įvairias Arijos kalbas. Veikėjai spektaklį stato japoniškai, korėjiečių gestų ir anglų kalba, ta daugiakalbė ir nevienalytė kalba scenoje įgauna tarptautinę universalią kalbą, turint galvoje, kad tai dar ir rusų literatūros klasika.

Visgi filmas labai lėtų apsukų, kuriame ne tiek daug staigių siužetinių vingių, bet jų ir nereikia. Čia tikriausiai paploti reikėtų patiems scenaristams, kurie kruopščiai išvystė dialogus, peraugančius neretai sėdint automobilyje į saviterapinius dialogus. Visą filmą Jusukis bando suvokti ir priimti netekties skausmą ir kaip nors jį išgydyti, tad bėga nuo Vanios vaidmens, patikėdamas jį buvusiam žmonos meilužiui. Tiesa, kaip ir Murakamio literatūroje, taip ir šioje istorijoje prasprūsta keisti mistiniai inkliuzai, pavyzdžiui, besimylėdama Oto tapdavo scenarijaus rašytoja, ji kuria erotinį pasakojimą apie labai jaunus jaunuolius, iš kurių kuriami scenarijai TV serialui, tačiau kitą dieną po pasimylėjimo Oto nieko neprisimena.

Režisierius sulipdo ne tik psichoterapinį kūrybinį ir savęs iš naujo atstatymo procesą, bet ir suveda vairuotoją su automobilio savininku dėl panašių kaltės ir netekties patirčių. Kaip žinia, dviese kęsti netektį lengviau nei vienam. Neapsiriksiu sakydamas, kad filmas labai literatūriškas, mąslus, lėtas tarsi tango pasivaikščiojimas prietemos šaligatviais. Man labai patiko tiek scenarijus, tiek šios istorijos perteikimas, azijietiška kultūra, kuri kryžminama su „Dėdės Vanios“ pjesės, statomu visame pasaulyje, tekstu. Manau, režisieriui iš tikrųjų pavyko išgauti nelengvai nusakomą gyvenimišką tiesą, perteikti gyvenimo filosofiją, tad ir pats filmas neprailgsta, jis įtraukia kaip koks ilgas subtilus serialas. Labai rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išpažintys" / "Confessions"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti japonų filmą „Išpažintys“ (Confessions) (Kokuhaku) (2010 m.). Žinot, nelabai esu linkęs žiūrėti japonų kiną, tačiau, kuriuos jau pažiūriu, tais beveik niekada ir nenusiviliu. Šįkart įvyko būtent taip. Kažkas parekomendavo japonų siaubo filmą „Išpažintys“ ir aš vis kažkaip labai ilgai atidėliojau pažiūrėti. Bet atėjo bemiegė naktis ir sakau, jei jau nemiegoti, tai labai tinka siaubo žanro filmas.

Žinokit, kai nieko nežinai apie filmą, tada efektas yra nuostabus! Ir nė velnio tai ne siaubo filmas, tai pavadinčiau originaliu, įdomiu, šokiruojančiu psichologiniu trileriu. Tenka pripažinti, kad nesu matęs nieko panašaus. Viskas prasideda lyg ir ramiai, tačiau, kokie neįtikėtini įvykiai klostosi tarp žiaurių, kone beveik suaugusių trylikamečių, net nukrėtė šiurpas. Čia gan mažai smurto, palyginus su kitais japonų filmais, tačiau pati psichologinė įtampa ir pasakojimo stilius visgi mane pribloškė. Filmo maniera irgi gan neįprasta – atskleisti istoriją ir laikyti intrigą kaip belukštenantį saldainių popierėlį, kol išlukšteni visus saldainius maišelyje. Viskas labai gražiai argumentuota, nors pati istorija neįtikėtina, tačiau, kai į ją įsijauti, nebegali sustoti lukštenęs tų saldainių.

Iš esmės filmas prikaustė prie kėdės. Daug gražių, meniškų sulėtintų kadrų, kurie lyg ir bando nusakyti „japonišku stiliumi“ žmogaus dvasines būsenas. Pažiūrėjus filmą, sunku visgi pasakyti apie ką tas filmas. Apie mokytojos kerštą? Apie paauglių žiaurumo problemas? Apie Japonijos įstatymų paauglių neliečiamumą? Apie ką? Manau, kad apie viską vienu metu. Nežinomi aktoriai leidžia susikaupti ne tiek į pačią vaidybą, kiek į pačią istorijos tėkmę. O tėkmė tokia bauginanti, auganti iki atomazgos, gražiai išrutuliota kompozicijos prasme, personažai irgi atskleidžiami kiekvienas iš savo pakampių su pasaulėžiūra, problemomis, jausmais. Žinot, man tikrai patiko. Labai patiko, kad net pats stebiuosi savimi.

Pats filmas yra apdovanotas daugelyje šalyje. Pažiūrėjus į nominacijų sąrašus, filmas tikrai labai daug kur parodytas ir liaupsintas. Gal ir ne pagrindo, nes po emocinio šoko kažkiek norėjosi atgaivos viskam suvirškinti. Šiaip rekomenduoju psichologija besidomintiems žmogeliams, įtemtų trilerių, originalesnių filmų mėgėjams.

Mano įvertinimas: 9/10
IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela