Filmas: "Katytė juoda, katinas baltas" / "Crna macka, beli macor"

Sveiki,

Šįkart be jokių pasimaivymų sakau – serbų režisierius Emir Kusturica, jeigu nėra kino genijus, tai bent jau, žargonu sakant, „kažkas tokio“. Auksinės palmės šakelės savininkas už puikų filmą „Pogrindis“ (1995) sukūrė kitą nuodėmės vertą filmą – „Katytė juoda, katinas baltas“ (serb. Crna macka, beli macor) (1998), kuriame išlieka tas pats kaip ir „Pogrindyje“ savitas režisieriaus kino karnavališkumas – visur lakstantys čigonai su orkestro instrumentais, makabriškai besišaudantys vietiniai „čiabuviai“ nė iš tolo neatitinka realių žmonių, veikiau primena kvaištelėjusius Adamsus ar kokius nors komiksų personažus.

Filmas sodrus savo įvykiais – išteka dviejų mafijozų šeimos atžalos ir vienintelė problema – atšvęsti vestuves skolų ir įtakų apsuptyje. Visur gagenančios žąsys tampa „pantagriuelizmo“ simboliu, kitaip sakant, dar vienas puikus stilistinis-simbolinis hiperbolizavimo būdas. Meilės trikampiai, serbiška ir čigoniška nacionalizmo motyvai taip tinka Emir filmui, kad tiesiog siaubingai smalsu, o kaip jo filmai atrodo su angliakalbiais aktoriais ir visai kitoje valstybėje? 

Tiesa, filmas – absoliuti komedija, kone Kazio Borutos „Jurgio Paketurio kelionių“ humoro virtuvė, kur kulka kartais tampa ne mirtimi, o išraiškingos ir aistringos meilės išraiška. Filme, atrodo, visi karnavališkai šoka, nesvarbu, kokia tai bebūtų makabriška situacija, todėl juodojo humoro gerbėjai neturėtų praleisti tokios unikalios, nuoširdžiai kvatotis ir stebėtis Emiro kuriamu pasaulio sintezės. Išties filmas man labai patiko! Nusiimu kepurę ir lenkiu galvą.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela