Maištinga siela: Kelionė į Budapeštą (Vengrija): Didingas Dunojaus didmiestis

2017 m. rugpjūčio 16 d., trečiadienis

Kelionė į Budapeštą (Vengrija): Didingas Dunojaus didmiestis

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiu savo vasaros kelionių įspūdžių aprašymus ir šįkart jau paskutinė stotelė – Vengrijos sostinė Budapeštas. Nori nenori, tenka lyginti su Praha ir Viena. Prisipažinsiu – prieš kelionę labiausiai norėjau pamatyti Prahą, kažkaip itin simpatizavau Čekijai ir jos kultūros oazei, tačiau tai, ką išvydau Budapešte, drąsiai galiu sakyti, kad tai vienas gražiausių aplankytų miestų.

Jeigu Vienoje viskas labai brangu, Budapešte viskas skaičiuojama Vengrijos forintais – tai galvoje konvertuojant valiutą, sunku ir kažką pasakyti apie kainas, nes vienas euras atitinka maždaug 300 forintų, tačiau tiek važiuojant Budapešto metro, tiek parduotuvėse tikrai pigiau nei Austrijoje, galgi net pigiau nei Lietuvoje, žinoma, tik centre kainos truputį, kaip ir visur, užkeltos. Tik nesikeiskite eurų į forintus, nes visur galima atsiskaityti eurais!

Kuo įdomus Budapeštas be to, kad tai du pasauliai, du atskiri sujungti miestai Buda ir Peštas? Čia energetika kiek kitokia savo, sakyčiau, turkiškumu. Miestas „paliestas“ Osmanų imperijos ir tiek architektūroje, tiek gamtos peizažu visgi miestas atrodo sukurtas tarp Vakarų Europos ir Rytų kultūros sankirtos. Nemažai laiko čia buvo turkai, todėl keitė miesto panoramą pagal savo kultūrą. Iš esmės per patį Budapešto centrą teka didžiulė Dunojaus upė, per kurį nutiestas ne vienas įspūdingas tiltas. Kažin kokių spūsčių tokiame didžiuliame mieste nepastebėjau, gal dėl to, kad vasaros sezonas? Nežinia.

Palei Dunojaus krantus pastatyti patys prašmatniausi, garsiausi ir gražiausi Budapešto pastatai. Mieste, kai atvykau, buvo labai tvanku – pavakarys, saulė leidosi, Dunojus pradeda tviskėti nuo miesto šviesų. Kai kur skraido didžiuliai pulkai mašalų, tačiau jie mano turistinės grupės nepuola. Šiaip visa pakrantė kiek priminė per TV matytus vaizdus iš Indijos, nes krantinė ir upė, matosi iš tolo, neatsiejama vietinių kultūros dalis – čia jaunimas sėdi ir kažką gurkšnoja. Priešingai nei pas mus, čia nematyti jokių valkatų, tačiau teko matyti keistų vaizdų požeminėje miesto dalyje, kur čiužinius pasitiesusios dienos metu miega į čigonus panašios poros, šalia jų pririšti šunys tuštinasi, ir šlapinasi, pro šalį eina šimtai žmonių ir tai netrukdo jiems tiesiog tarp š... ir žmonių kojų miegoti. Kai tokių vaizdų nėra Lietuvoje, tai nuolat stebina, nes kultūra tikriausiai panaši į Niujorko, ar Londono metro.

Taigi, kaip ir daugeliui turistų, teko sutemus plaukti laivu Dunojumi. Nežinau, kaip pas mus, tačiau vengrai labai investuoja į miesto panoramų apšvietimą ir kiekvienas pakrantės pastatas, tikrąja to žodžio prasme, švyti ir atrodo tarsi iš pasakos. Gurkšnodami su draugu laive vengrišką alų, akimis nardėme tarp puikių Budapešto tiltų, stengdamiesi kuo daugiau sugerti miesto vaizdų. Keistas jausmas – tame laive tikriausiai buvo pati gražiausia kelionės dalis: truputį ir liūdna, nes neįmanoma visko sugerti, nugyventi miestų kaip kokių batų, galima tik laikinai grožėtis, todėl tas laikinumas, momentalumas išties leidžia pasakyti, kad gyvenimas gražus. Ir nebūtinai Budapešte.

O Budapešte yra ko pamatyti. Kitą dieną aplankėme Budos pilį, pastatyta ant aukšto Dunojaus skardžio – vaizdas pasakiškas, nes tada nuo rūmų visas Peštas su Donujumi „kaip ant delno“. Visai šalia pilies – Žvejų bastionas, atstatytas XX a. pradžioje, jis apjuostas smiltainio bokšteliais pro kurių arkas – vėlgi puikus Budapešto vaizdas. Nusileidus ir pervažiavus Dunojų būtina pamatyti šv. Stepono baziliką, kuri pastatyta vėlgi XX a. pradžioje. Jai panaudota daug kilogramų aukso ir įvairių rūšių marmuro. Šiaip bazilikos architektūros pastatas neatitinka, tačiau tamsioje kone cerkviškoje viduje galima ramiai pamedituoti ir sumokėjus savanoriška „įėjimo mokestį“ pasigrožėti. Tąkart kaip tik užėjo lyti ir daugybė turistų tiesiog suplūdo į baziliką. Tarp kitko, ji pastatyta pagal tam tikrą legendą, kuri susijusi su Dunojaus potvyniais... Bet tai jau kita istoriją, kurią, manau, tikrai rasite internete.

Ir žinoma, turistinės agentūros dažniausiai siūlo seniausias maudykles arba zoologijos sodą. Teko pasirinkti zoologijos sodą, kuris vienas didžiausių Europoje, nors vizualiai jis man nė kiek nedidelis, tačiau po trijų valandų jame nebejaučiau nei rankyčių, nei kojyčių, o ir jau gyvieji eksponatai nebedomino, kad net pagalvojau, kad maudynėse būčiau geriau pailsėjęs, nes gyvūnai per televizorių atrodo kur kas įspūdingesni (te nesupyksta, kam patiko zoologijos sodas), tačiau kelionės vadovė nuogąstavo, kad maudynėse galime pasibaisėti nešvara, kurios ten pritrūksta...

Visgi miestas nuostabus, yra daug ką pamatyti ir tiesiog... Tegul kalba už mane fotografijos. Dalijuosi.