Knyga: Tess Gerritsen "Chirurgas"

 Tess Gerritsen. „Chirurgas“ – Jotema: Kaunas, 2019. – p. 368.

Sveiki skaitytojai,

Apie amerikiečių detektyvų rašytojos Tess Gerritsen (g. 1953) romaną Chirurgas (angl. The Surgeon), kurį mums į lietuvių kalbą išvertė Paulina Kruglinskienė, jau žinojau labai seniai. Tarp rimtosios grožinės literatūros skaitinių pasigendu tų lengvai „suryjamų“ romanų, nuo kurių būtų sunku atsiplėšti. Neseniai perskaičius trilerį Mano sesuo, serijinė žudikė, net negalvodamas čiupau Chirurgą, tikėdamasis tiesiog įtraukiančio detektyvo, kad negalvočiau, kodėl skaitau knygą ir ką čia turėčiau įžvelgti anapus teksto. Tokie detektyvinio pobūdžio trileriai dažniausiai susitelkia į galvosūkį, tam tikrą tyrimą, kurio pagrindinė užduotis yra kuo ilgiau išlaikyti skaitytoją nežinomybėje.

Ši istorija, kaip suprantu, yra vienos didelės knygų ciklo pradžios pirmoji dalis, kurioje veikia detektyvė Ricoli. Pastaroji, maniau, bus šios knygos epicentras, iš jos pozicijos ir bus pasakojama istorija, tačiau klydau. Negalėčiau įvardyti vieno pagrindinio veikėjo, kadangi knygos struktūra sustyguota ir nukreipta į kelis personažus ir bandoma istorijos įvykius perteikti keliais veikėjų rakursais.

Istorija prasideda tuo, kad Ricoli tenka spręsti bylą apie prievartautoją, kuris meistriškai skalpeliu išlupa savo aukoms gimdas. Aukos, žinoma, neatsitiktinės, jas sieja tam tikri išgyvenimai ir praeities įvykiai. Detektyvai pamažu „prisikasa“ iki esmės ir finalinėje scenoje (kitaip ir negali būti!) jie sučiumpa nusikaltėlį.

Iš tikrųjų įvykių eiga labai paprasta, netgi primityvi, bet efektingai įtraukianti. Romanas aprašytas įtemptai, vykusiai, įdomu analizuoti tuos seksistinius nusikaltėlio motyvus. Kodėl Chirurgui rūpi būtent moters gimdos? Kaip jis prisikasa prie pagrindinės aukos daktarės Katerinos Kordel, kuri vos prieš kelerius metus išgyveno išprievartavimą? Nusikaltėlis vis lipa ant kulnų, Katerina nėra saugi ne tik namuose už šarvuotų durų, bet ir darbe...

Autorė šį romaną bando „pagardinti“ seksistinėmis spalvomis. Pagrindinė veikėja Ricolė dirba „vyrišką“ darbą. Ir tikrai, jeigu gerai pamenate filmus ir detektyvus iš maždaug 1990-2005 laikotarpio, tai pastebėjote, kad moteris pareigūnė, policininkė ir detektyvė dirbanti komandinį darbą su vyrais toli gražu neprimena Miss Marpel, joms nuolat tenka atlaikyti kolegų patyčias, pažeminimą ir neįvertinimą. Dirbti moterims su „berniukais“ nėra lengva ir, atrodo, kad Ricoli šioje istorijoje yra pagrindinė dilema: pranokti kolegas ir įsitvirtinti profesionalios teisėsaugininkės pozicijoje. „Būk geriausia – tokia buvo jos strategija. Pralenk juos darbe, užgožk juos (p. 150).“

Tess Gerritsen

Tiesą sakant, būtent dėl šio troškimo nuolat įrodinėti savo vertę vyriškoje kompanijoje Ricoli ir atrodo veikiau ne kaip veikėjas, o kaip feministinis instrumentas padaryti šią knygą įdomesne, nes detektyvai be savo asmeninių ir socialiai aktualių istorijų neatrodytų tokie patrauklūs. Bet visgi iš visos knygos Ricoli būtent moteriškumo vaidmuo tampa dominuojanti problema, todėl atrodo kiek šabloniškai nykus, politizuotas, nuskalbtas #metoo judėjimo veikėjas, nors knyga ir parašyta 2001 metais. Kitaip sakant, Ricoli atrodo pernelyg schematiška ir dirbtina veikėja, šiek tiek bedvasė. Lygiai tą patį norisi pasakyti ir apie iš jos besityčiojančius kolegas vyrus.

Kur kas įdomesniais niuansais „apdovanota“ Katerina Kordel, per kurią papasakojama apie moterų, patyrusių seksualinę prievartą, gyvenimą, reabilitacijos etapus, baimę kreiptis pagalbos.

Kitą vertus, autorė labai gerai išstudijavusi medicininius terminus ir procesus, aiškiai ir tiksliai su įtaiga perteikia operacinės įvykius. Bijantiems kraujo ir turintiems lakią vaizduotę šiame romane gali išpilti šaltas prakaitas, nes būtent tai ir yra viena svarbiausių, savičiausių šio romano įtaigos sudedamųjų dalių. Antrasis dėmuo, apie kurį galbūt labiau nutuoks istorikai ir literatūrologai, tai sąsajos su Antika. Romane suteikiamas balsas ir žudikui, jo mąstymas perteiktas nebe mediciniškai, o būtent per antikinių literatūros kūrinių siužetus, ypač daug dėmesio skiriama Trojos karui. „Dešimt prakeiktų metų graikai buvo apgulę Troją. Dešimtį metų jie atkakliai ir ištvermingai atakavo tas sienas, o pagal dievų malonę sėkmė tai priartėdavo, tai atitoldavo. Aš laukiau tik dvejus metus, kad pasiimčiau savo geidžiamą laimikį (p. 294).“ Trojos arklys ir žudiko pinklės bei suplanuoti nusikaltimai atitinka kaip kirvis kotą.

Chirurgas Lietuvoje, kaip galite suprasti, itin populiari knyga. Pirmąkart lietuviškai pasirodė 2008 metais ir prieš kelerius metus jau išleista trečioji šio detektyvo laida. Nesu didelis šio žanro ekspertas, nesuskaičiau visiems labai gerai žinomo šiuolaikinių detektyvų karaliaus Jo Nesbo nė vienos knygos, tačiau akivaizdu, kad Chirurgas „sukaltas“ išties stipriai. Jo įtrauka į siužetą pajutau jau nuo pat pirmųjų puslapių, buvo išties pramoginis nuotykis, tačiau knygai persiritus į antrąją pusę, istorija nebeatrodė tokia įtraukianti, autorė ėmė logiškai skaitytoją vesti prie istorijos atomazgos jau matytų TV serialų ar trilerių paslapties atskleidimo žingsneliais (kas turėtų lyg ir būti pati įdomiausia dalis). Jau knygos viduryje aišku, kad žudikas iš Katerinos medicininės darbo aplinkos, kad žudikas nebus koks beveidis kaip Zodiakas, kad visi taškai bus sudėti ant i, o istorijos interpretacijai nebus palikta vietos skaitytojų pamintijimui ir fantazijai. Vis galvojau apie žudiko pagrindinius motyvus, kaip jis pjaustė tas vargšes moteris, tačiau nesugebėjo jų gyvų išžaginti, o galiausiai tai nusikaltimai iš LGBTQ priespaudos pozicijos. Patologiškas vyrukas taip buvo įsimylėjęs savo partnerį, kad tęsė keršto siaubingus veiksmus, norėdamas pratęsti savo tyriausius jausmus. Argi žiauriausi ir didžiausi pasaulyje nusikaltimai nekyla iš tų pačių jausmų slopinimo, neigimo bei atstūmimo?

Jūsų Maištinga Siela