Asmenybė. Rašytojas Jonathan Swift, "Guliverio kelionės" autorius: gyvenimas, biografija, istoriniai-kultūriniai kontekstai, satyros reiškmė ir prasmė

 

Sveiki!
 
Tęsiu garsiausių ir puikiausių pasaulio rašytojų biografijas, jų kūrinių apžvalgas ir įtaką pasaulio literatūrai.
 
Jonathan Swift (Džonatanas Sviftas) yra laikomas garsiu anglų literatūros satyriku, kuris gimė 1667 metų lapkričio 30 dieną Dubline, Airijoje, tačiau savo kilme visą gyvenimą jautėsi esąs anglas, gyvenantis svetimoje ir jam ne visada priimtinoje aplinkoje. Jo gyvenimas prasidėjo dramatiškai: būsimasis rašytojas gimė praėjus septyniems mėnesiams po tėvo mirties, todėl vaikystė buvo paženklinta nepritekliaus ir priklausomybės nuo giminaičių malonės. Motina, negalėdama pasirūpinti sūnumi, atidavė jį auklėti tėvo broliui, tad Džonatanas augo gana izoliuotas nuo motinos šilumos, kas neabejotinai suformavo jo gana griežtą, kartais cinizmu dvelkiantį pasaulio suvokimą ir polinkį į introspekciją bei socialinę kritinę analizę.
 
Jo šeiminė padėtis ir ankstyvoji jaunystė buvo glaudžiai susijusi su tuometine Airijos socialine hierarchija, kurioje angliškos kilmės protestantai užėmė valdančiojo elito pozicijas, o vietiniai katalikai buvo atstumti į visuomenės pakraščius. Sviftas mokėsi Kilkenio mokykloje, o vėliau studijavo Dublino Trejybės koledže, kur gavo klasikinį išsilavinimą, pagrįstą lotynų ir graikų kalbomis bei scholastine filosofija, tačiau patį studijų procesą jis vertino kritiškai, laikydamas jį archajišku ir neatitinkančiu modernaus pasaulio poreikių, o tai tik stiprino jo maištingą prigimtį.
 
Anglija ir Airija, kuriose gyveno Sviftas, išgyveno didžiulių politinių bei religinių permainų laikotarpį, pasižymintį nuolatinėmis įtampomis tarp torių ir vigų partijų, kurios varžėsi dėl įtakos karaliaus dvare ir parlamente. Rašytojas aktyviai dalyvavo šiuose politiniuose procesuose, tapdamas vienu įtakingiausių torių partijos propagandistų ir plunksnos meistrų, tačiau toks artumas politinei virtuvei jam dažnai kainuodavo ramybę, nes valdžių kaita reiškė ir staigius jo karjeros ar saugumo pokyčius.
 
Nors Sviftas buvo dvasininkas ir vėliau tapo Šv. Patriko katedros Dubline dekanu, jo santykis su religinėmis institucijomis buvo labai dviprasmiškas – jis smerkė dvasininkų godumą ir veidmainystę, nors pats ištikimai vykdė savo pareigas. Jo asmeninis gyvenimas liko apgaubtas paslapties šydu, ypač kalbant apie ryšį su Estera Džonson, kurią jis meiliai vadino Stela ir kuriai rašė garsiuosius „Dienoraščius Stelai“, nors niekada oficialiai nepatvirtino, kad jiedu buvo susituokę.
 
Savo kūryboje Sviftas negailestingai kritikavo tuometinę visuomenę, ypač Anglijos kolonialistinę politiką Airijos atžvilgiu, korupciją valstybės aparate, mokslininkų tuštybę bei žmonių kvailumą, kurį jis laikė pagrindiniu civilizacijos stabdžiu. Jis jautė nuoširdžią neapykantą politiniam oportunizmui ir dvaro intrigoms, tad savo satyrose dažnai vaizdavo pasaulį kaip iškreiptą veidrodį, kuriame žmogaus ydos išryškėja iki grotesko.
 
Kalbant apie mažiau žinomus faktus, Sviftas turėjo keistą įprotį savo gimtadienio proga pasninkauti ir skaityti Šventąjį Raštą, nes gimimo dieną laikė gedulinga, o ne džiaugsminga, taip pat jis buvo aistringas ėjikas ir kasdien stengdavosi įveikti kelis kilometrus, kad išlaikytų fizinę formą. Įdomu tai, kad jis buvo sukūręs nuosavą slaptą kalbą, kuria susirašinėjo su savo artimiausiais draugais, ir buvo itin pedantiškas švaros atžvilgiu, kas tais laikais buvo retas reiškinys. Taip pat mažai žinoma, jog jis labai mylėjo gyvūnus ir dažnai šerdavo elgetas bei vargšus, tačiau tai darydavo anonimiškai, vengdamas viešo dėmesio ar padėkos. Dar vienas keistas faktas – jis buvo itin taupus, netgi šykštus, tačiau palikime savo testamentu nurodė visas lėšas skirti psichiatrijos ligoninės įkūrimui Dubline, kas rodo jo rūpestį tais, kurių visuomenė atsisakydavo.
 
Jo požiūris į Europos valstybes buvo itin skeptiškas; jis manė, kad didžiosios Europos galios yra apsėstos saviapgaulės, o karalių valdžią laikė dažnai atsitiktine ir nepagrįsta tikraisiais nuopelnais. Apie Angliją jis atsiliepdavo kaip apie šalį, kurioje „žmonės kalba apie laisvę, bet garbina jėgą“, ir neslėpė nusivylimo tuo, kaip sparčiai dvasinės vertybės buvo keičiamos į materialinę naudą. Savo paties knygas jis neretai pristatydavo su ironija, apsimesdamas tik leidėju arba redaktoriumi, taip bandydamas apsisaugoti nuo tiesioginių represijų ir tuo pačiu suteikti tekstams daugiau autoriteto bei paslapties.
 
„Guliverio kelionės“, išleistos 1726 metais, yra garsiausias jo kūrinys, kuriame pasakojama apie keliautojo Lemuelio Guliverio nuotykius fantastinėse šalyse, kuriose autorius per utopines ir distopines visuomenes meistriškai demaskuoja Europos valstybių bei žmonijos ydų visumą. Ši knyga, nors iš pradžių skaityta kaip nuotykių literatūra, netruko būti pripažinta kaip viena giliausių politinių satyrų pasaulio literatūroje, pakeitusi suvokimą apie tai, kaip literatūra gali veikti socialinę tikrovę.
 
Senatvėje Svifto gyvenimas tapo sudėtingas: jis kentėjo nuo Meniéro ligos, sukeliančios stiprius galvos svaigimus ir klausos sutrikimus, kas pamažu vedė į izoliaciją ir depresiją. Nors jis nebuvo tiesiogiai persekiojamas kalėjimo prasme, jo politiniai oponentai nuolat bandė diskredituoti jį per spaudą, o cenzūros grėsmė lydėjo beveik visą jo kūrybinį kelią. Paskutiniaisiais metais jis tapo tylus, prislėgtas prarastos atminties ir fizinės negalios, kol galiausiai mirė 1745 metų spalio 19 dieną Dubline, palikdamas po savęs ne tik milžinišką literatūrinį palikimą, bet ir daugybę neišspręstų mįslių apie savo asmenybę.
 
Mokslininkai, tokie kaip Irvinas Ehrenpreisas, paskyręs dešimtmečius Svifto biografijos tyrinėjimams, nustatė, kad rašytojo asmenybė buvo nepalyginamai kompleksiškesnė nei paprastas „piktas satyrikas“, kokiu jį dažnai mėgta pristatyti. Kiti tyrėjai, pavyzdžiui, Klodas Rawsonas, analizavo Svifto santykį su smurtu ir žiaurumu, nustatydami, kad jo radikalus pesimizmas nebuvo nukreiptas prieš žmones kaip rūšį, o prieš žmonijos gebėjimą tapti neracionalia ir destruktyvia jėga, kai ji pamiršta proto bei moralės principus.
 
Šiuolaikiniai tyrinėtojai taip pat akcentuoja, kad Sviftas buvo vienas pirmųjų, aiškiai įžvelgusių moderniosios technologijos ir mokslinio progreso grėsmę, jei jie vystomi atskirai nuo etikos. Jo palikimas yra nuolatinis priminimas, kad valdžia, nepriklausomai nuo jos formos, privalo būti kritikuojama, o intelektualas privalo išlaikyti atstumą nuo tų, kurie turi galią, kad išsaugotų gebėjimą matyti tikrąją tikrovę be rožinių akinių.
 
ROMANO „GULIVERIO KELIONĖS“ REIKŠMĖ IR AKTUALUMAS
 
„Guliverio kelionės“, išleistos 1726 metais, yra vienas ryškiausių satyrinės literatūros kūrinių, kuriame per fantastinių kelionių prizmę Džonatanas Sviftas negailestingai išnarstė to meto Anglijos ir visos žmonijos ydas. Kūrinio centre – laivo gydytojas Lemuelis Guliveris, pragmatiškas ir racionalus keliautojas, kurio patirtys atokiose, nežinomose šalyse tampa priemone parodyti civilizacijos absurdą. Keliaudamas į Liliputiją, kurioje gyvena nykštukai, Brobdingnagą, milžinų kraštą, skraidančią Laputos salą bei protingų arklių šalį, Guliveris susiduria su socialinėmis struktūromis, kurios arba iškreiptai atspindi, arba visiškai paneigia europietiškąją tvarką.
 
Knygos idėja yra giliai pesimistinė, o Sviftas ją meistriškai įgyvendina per mastelio pokyčius ir stebėtojo poziciją. Liliputijoje autorius pašiepia politinį smulkmeniškumą, nesibaigiančius dvaro ginčus dėl niekniekių ir religinius nesutarimus, kurie didingame pasaulio kontekste atrodo visiškai bereikšmiai. Tuo tarpu milžinų šalyje Guliveris, būdamas mažas ir pažeidžiamas, tampa objektu, kuriam tenka išklausyti karaliaus kritiką apie anglų valdymą, karus ir korupciją, taip priverčiant skaitytoją pažvelgti į savo tautą iš šalies ir pamatyti jos niekšybes bei moralinį menkumą.
 
Rašytojas negailestingai kritikavo ne tik politiką, bet ir patį žmogaus protą, ypač mokslo ir filosofijos sritis, kurias vaizdavo kaip atitrūkusias nuo realybės ir kenkiančias praktiniam gyvenimui. Jis šaipėsi iš tuštybės, valdžios troškimo, karinio agresyvumo ir apskritai žmonijos polinkio pateisinti savo žiaurumą racionaliais argumentais. Paskutinėje dalyje, aprašančioje susitikimą su nuostabiaisiais huinghnamais (arkliais), Guliveris patiria didžiausią sukrėtimą: jis pradeda neapkęsti savosios rūšies, nes jai atstovaujantys jahuai įkūnija visas bjauriausias, instinktyvias ir morališkai sugedusias žmogaus savybes.
 
Anuometiniai anglai, ypač valdantysis elitas ir intelektualai, kūrinį priėmė prieštaringai: nors skaitytojus sužavėjo nuotykinis pasakojimo pobūdis ir fantastiniai elementai, labiau išprusę amžininkai nesunkiai atpažino skaudžius taikinius. Knyga sukėlė didžiulį ažiotažą, tapo pokalbių tema kavinėse ir salonuose, tačiau ne kartą buvo kritikuojama dėl savo radikalaus misantropiškumo. Pats Sviftas, vertindamas savo kūrinį, laiške draugui Aleksandrui Poupui yra atvirai rašęs, jog jo tikslas nebuvo linksminti pasaulį, o veikiau „išerzinti jį“, taip atskleidžiant tiesą apie žmogaus prigimtį.
 
Kūrinio reikšmė šiandien ne tik neblėsta, bet įgauna naujų prasmių globaliame, technologijų ir informacijos persisotinusiame pasaulyje. „Guliverio kelionės“ yra itin naudingos kaip kritinio mąstymo lavinimo įrankis, mokantis atpažinti manipuliacijas, politinį populizmą ir pavojingą mokslo bei progreso aklumą, kai jie tampa įrankiais be moralinio kompaso. Ši knyga primena, kad žmogus, nepaisant savo civilizacijos pasiekimų, visada turi išlikti budrus savo paties ydų atžvilgiu, nes būtent gebėjimas pažvelgti į save kritiškai, kaip tai darė Guliveris savo kelionių pabaigoje, yra pirmas žingsnis link tikrojo humaniškumo.
 
Maištinga Siela

Knyga: George Orwell "Gyvulių ūkis"

George Orwell. „Gyvulių ūkis“ – Kaunas: Jotema, 2018. – p. 136.

Sveiki, skaitytojai,

Daugeliui literatūros skaitytojų tikriausiai nereikia pristatinėti anglų rašytojo George Orwell (1903-1950), kurio išmoningoji distopija 1984-ieji ne tik laikoma visų distopijų klasika, bet ir neblėstančiu literatūros atšvaitu, bandant suprasti, kaip veikia tam tikros valdymo sistemos, kurios dažnai save įvardija kaip itin besirūpinančios daugumos arba visų interesais, o iš tikrųjų yra išpuvusios ir iškrypusios, meluojančios ir bauginančios. Labai panašiai galėtume apibūdinti ir kitą Orwellio knygą Gyvulių ūkis (angl. Animal Farm), kuri buvo rašoma Antrojo pasaulinio karo metais, o išspausdinta 1945 metais ir beregint pasitikta labai palankiai.

Kažin, ar autorius būtų galėjęs šį kūrinį publikuoti Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, kai su Sovietų Sąjungą tuometinė Anglija ir kitos vakarų šalys buvo sudariusios taikos sutartis gana palankiai vertino Stalino vadovaujamą sovietinę imperiją. Tikrasis sovietų valdžios sisteminis veidas atsiskleidė karo metais, kurios pakeitė vakariečių nuomonę, o Orwellio pasirodęs Gyvulių ūkis (taip jau sutapo) tik dar labiau prisidėjo prie tuometinės kritikos. Vadinasi, kol vakariečiai jautėsi su Stalinu vienose ratuose saugūs, Orwellis jau įžvelgė, jog stalinizmo ideologija yra ankstyvojo bolševizmo išsigimusi dviveidiška sistema. Gyvulių ūkis yra politinė satyra, kuri imituoja rusų 1917-ųjų metų caro nuvertimo Revoliuciją, kai valdžią perėmė liaudies valdžios svertai visuomenei skiesdami apie tai, kad nuo šiol naujai užgimusioje šalyje visi bus lygūs, o turtingųjų turtai po lygiai padalyti valstiečiams ir kitiems juodadarbiams. Leninas buvo vienas iš tų, kurie labai gražiai aprašė, kaip reikia pertvarkyti kapitalizmą, tačiau netruko šioji graži ir idiliška sistema išsigimti, o kai valdžion atėjo Stalinas, tada gražus bolševizmo rytojus tapo itin griežtas ir žiaurus totalitarizmo įsigalėjimas, kuris buvo nukreiptas, kaip žinia, baime ir gąsdinimais prieš pačią visuomenę ir tuos, kurie tikėjo gražiu rytojumi.

Orwellio Gyvulių ūkis yra būtent tos tarpstančios ir besikeičiančios valdžios parodija. Džonsono ūkyje kuilys Majoras likus, trim dienom iki mirties, naktį ūkio gyvuliams pranešė, jog susapnavo pranašišką sapną, kad gyvuliai turi būti laisvi. Galiausiai ūkio kiaulės pasinaudodamos gyvulių daugumos jėga išvaro fermerį iš ūkio ir paskelbia nuo šiol, jog ferma vadinsis Gyvulių ūkiu t. y. fermą valdys patys gyvuliai, o čionai visi bus lygūs. Netrukus apsidžiaugę gyvuliai ima kurti savo vidaus įstatymus, kiaulės ir šunys pramokę skaityti surašo Gyvulizmo įstatymus, tačiau kiti gyvuliai taip ir neišmoksta skaityti, todėl yra linkę pasikliauti protingesniųjų surašytais įstatymais. Pirmajame besikuriančiame Gyvulių ūkio etape daug vilties ir džiaugsmo, kadangi nebereikia vergauti žmonėms, kitaip sakant, kapitalizmo atstovams, ir visi gali lygiai idėję darbo pasiekti dar geresnių rezultatų.

Iš pradžių taip ir atrodo, tačiau akivaizdu, jog tai, ką gali avis, arklys, to negali padaryti antis. Gyvūnai pagal savo gyvenimo trukmę ir prigimtį yra labai skirtingi, todėl šioji idiliška visuomenė savaime negalima, tačiau neatrodo, kad ankstyvojoje sistemos kūrimo stadijoje tai būta kokia nors problema. „Ilgai svarstęs, ką daryti, Snieguolis galiausiai paskelbė, kad iš esmės priesakus galima sutraukti į vieną šūkį, kad ir tokį: „Keturios kojos – gerai, dvi kojos – blogai!“ Jis puikiai išreiškęs Gyvulizmo principus... (p. 34).“ Jau vien šis šūkis tampa diskriminuojančiu, kadangi ūkio paukščiai neturi keturių kojų, tačiau jiems bandoma paaiškinti, jog jie turi sparnus, vadinasi, jau prasideda įstatymų aiškinimai, kurie įvelia menkesnio proto analfabetus gyvulius į dviprasmybes, kuriomis netrukus pasinaudos savo privilegijas besikuriančios kiaulės.

Būtent kiaulių ir šunų iškilimas ūkyje dėl protinių gebėjimų tampa esminiu gražios utopijos griūties išsigimimo pradžia. Visi vieningai nusprendę, kad neis į Džonsono namą gyventi, nes būti žmogumi su drabužiais, kaspinais ir gulėti lovose yra gėdinga, netrukus Džonsono namus okupuoja kiaulės, sakydamos, jog joms reikia ramybės kuriant tolesnę sistemą ir jos yra pačios svarbiausios, kadangi protingos, todėl savinasi daugiau maisto. Čia iškyla du vadai. Kiaulės Snieguolis ir Napoleonas, kurie iš esmės ima tarpusavyje dėl valdžios ir idėjų konkuruoti. Snieguolis novatoriškas, jis iškelia pažangos idėją, jog reikia statyti malūną, apsirūpinti elektra, tačiau Napoleonas tam trukdo, jis užsiaugina iš šunų naują ideologizuotą ir ištikimą, agresyvią ir tik jam ištikimą apsauginių vadą ir taip pasistato apsaugos diktatorišką sistemą, kurios vieną dieną ims bijoti visi ūkyje likę gyventojai.

„Kai kurie netgi norėjo protestuoti, bet nerado tinkamų žodžių. Netgi Dobilą buvo apėmęs neaiškus nerimas. Jis pastatė ausis ir kelissyk papurtė galvą, stengdamasis surikiuoti mintis, bet taip ir nesugalvojo, ką pasakyti (p. 55).“ Atrodo, jog didžiausia gyvulių darbininkų klasės problema yra neišsilavinimas, negebėjimas valdyti savo valdžios ir tą įrodo Dobilas, kuris fermoje yra didžiausia darbo jėga, o darbui proto nereikia, reikia tik mokėti manipuliuoti fizine jėga. Kadangi arklys ir avys, kartojančios vis tą pačią frazę apie kojų skaičių, negeba reflektuoti, jos tampa per savo kvailumą ir naivumą sistemos ir psichologinio smurto aukomis. Baisiausia, kad net patys to nežino, jog yra aukos, nes jiems nuolat apie viską meluojama.

George Orwell

Kaip ūkyje valdantieji trokšdami dar daugiau valdžios, galių ir privilegijų manipuliuoja gyvulių jausmais ir įsitikinimais? Ogi kurdami išorinės grėsmės įspūdį, jog viskas pas Džonsoną buvo blogai, kad priešas (įskaitant ir iš ūkio pabėgęs Napoleono konkurentas Snieguolis) yra už fermos ribų ir bet kada gali pulti, dar gražiau – dėl malūno griūties ir kitų nelaimių kaltina išdavyste ir sąmokslu. „Iki šiol gyvuliai beveik nesusidurdavo su Vimperiu, kai šis kartą per savaitę apsilankydavo ūkyje, tačiau dabar keliems parinktiesiems gyvuliams, daugiausia avims, buvo prisakyta sukiotis netoliese ir lyg tarp kitko užsiminti, kad maisto davinys ūkyje padidėjęs (p. 72-74).“ Pradedama kurti perdėtos gerovės propaganda apie klestėjimą ir nuolatinį ekonomikos augimą, apie kurį paprasti gyvuliai nesupranta, nes jie nei skaityti moka, nei išmano apie ekonominius ryšius, o ir prisiminimai apie Džonso laikus sutrūkinėję. Labai panašu į stalinizmo epochos propagandą, kada vakarai buvo laikomi priešais, o bet kuris, kuris kritikuoja sovietų valdžią arba bando nusakyti, jog kažkas sąjungoje negerai, yra paaukojami dėl bendruomenės gėrio.

Sukurti stabus (iškasta pranašo Majoro kaukolė), perkuriamas gyvulių himnas, skiriami įvairaus laipsnio didvyriams apdovanojimai, dažniausiai pačiam vadui Napoleonui, tad beregint ūkyje atsiranda diktatorius, kurio visi ima bijoti, tačiau tą baimę stimuliuoja ir bauginančios „tikros žinios“ apie tariamus dar baisesnius priešus už fermos, kurie kėsinasi kasdien į laisvą ir nepriklausomą ūkį. George Orwellis taikliai perteikia, kaip lengva ir paprasta manipuliuoti masėmis ir vienas iš jų yra žiniasklaidos priemonę t. y. Napoleono įgaliotinis, kuris kaskart paskelbia baisias naujienas apie priešus, apie tariamus aptiktus slaptus dokumentus. Kadangi ūkyje nėra kritinio mąstymo, didžioji darbo liaudis negeba net skaityti, Orwellis įveda kintančios atminties ir prisiminimo manipuliacijos reiškinį. Kažkas iš valdžios atstovų pakeičia atsargiai žodis po žodį pirminius Gyvulizmo įstatymus, žinoma, diktatūros naudai, tačiau gyvuliai neturėdami daiktinių įrodymų negali apsiginti, o jų tikrovė dėl bado ir besaikio girtų kiaulių siautėjimo bei alinančio malūno statymo negali sukilti prieš savo valdžią, kuri išbuvojo, užsiauginusi savo sistemos rėmus.

Galiausiai Gyvulio ūkio satyra tampa viso ūkio tragedija paties gyvuliams iki galo nesuvokus, kad jie yra sistemos išnaudojama jėga ir aukos. Arklys Dobilas, kuris kartojo kaskart, kad dirbs dar daugiau ir dar kantriau, galiausiai susižeidęs nusibaigia, o kiaulės jį parduoda kailialupiams (aliuzija į masines sovietų tremtis). Iš esmės kūrinyje vaizduojama apgauta liaudis, tai, kas iš esmės vyksta ir propagandos dūmuose skendinčioje dabarties V. Putino Rusijoje, kai liaudis įkvėpta tariamo nacionalizmo ir orumo idėjos veržiasi kariauti su Ukraina, o kažkas už to stovi ir trina rankas.

Šioje nedidukėje knygoje autorius sutalpino ir atvaizdavo ištisą politinės valdžios sistemos tragizmą liaudies žmonių atžvilgiu. Nors knyga išleista prieš beveik 80 metų, mes ir šiandien skaitydami Gyvulių ūkį galime aptikti totalitarizmo apraiškų ir nebūtinai reikia žiūrėti ir lyginti su dabarties Rusijos agresija, apie tariamus demokratinius žmonių lygybės principus galime diskutuoti ir Lietuvos rėmuose, ir Europos Sąjungoje, kai tam tikri valdžioje esantys išrinktieji pirmiausia pasirūpina savųjų interesais, o kas lieka – tai dėl slieko. Ar tikrai mes, žmonės, būdami skirtingų rasių, įsitikinimų, religijų tikintieji, lyčių, orientacijos ir net fizinių bei protinių galimybių galime būti lygiaverčiai vieni kitiems? Nors skatinama pripažinti įvairovę, bei avių ir vištų, kačių ir šunų, kalbant alegoriškai, lygybę, tačiau kažkodėl vis dar, pavyzdžiui, mūsų šalyje santuoką lygiaverčiai gali sudaryti tik heteroseksualios kiaulės? Galiausiai satyros pabaigoje suskamba frazė „Visi gyvuliai yra lygūs, bet kai kurie gyvuliai lygesni už kitus“. Mes visi norime lygiateisiškumo ir lygybės, todėl labai svarbu, įspėja knygos turinys, kam pačioje gražiausioje besikuriančios idilės stadijoje patikime šią idėją kurti ir realizuoti, nes gobšių gudragalvių rankose bet kokia graži lygybės idėja staiga gali tapti segreguotos visuomenės tragedija taip, kaip nutiko Gyvulių ūkyje.

Jūsų Maištinga Siela