Jaroslavas
Melnikas. „Te visad būsiu aš“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla,
2022. – p. 384.
Sveiki,
knygų skaitytojai,
„Vadinamieji
„brangūs prisiminimai“ atrodo kilnūs ir būtini tik iš pirmo žvilgsnio. Atidžiau
įsižiūrėję imame suprasti, kad žmogus anaiptol nėra atmintis. Iš esmės ji jam
beveik nereikalinga, veikiau išvis nereikalinga. Sutinku, vadinamoji asmenybė
susijusi su atmintimi. Bet kiek akimirkų per dieną esame asmenybė? Kai sėdime
ir žiūrime į jūrą, vandenyną – apie ką galvojame, ką prisimename? Apie nieką
negalvojame ir nieko neprisimename. Mes tiesiog esame. <...> Pamiršome
senolių išmintį – jie ragino gyventi čia ir dabar, tik tai laikė realybe. Argi
jie nebuvo teisūs? Ar praeitis egzistuoja? Tai tik proto fikcija! Yra tik šios
akimirkos, kuriomis gyvename. Realybė yra išgyvenama dabarties akimirka (p.
190-191).“
Neatsitiktinai
pasirinkau šią citatą, kurios prasmė apie būvimą čia ir dabar greitėjančiame
pasaulyje byloja įvairūs dvasinių seminarų koučeriai (ar jau yra koks
patogesnis ir lietuviškesnis žodis, nes jau pats laikas?). Prisipažinsiu, ne
vieną mokymą pas juos išėjau ir visi daugiau ar mažiau tvirtina, kad praeitį
reikia paleisti, mėgautis šia akimirka ir mažiau ieškoti dramatiškų situacijų,
o tuo labiau jas narplioti. Geriausia išeitis, anot daugelio, yra ignoravimas,
sąmoningas proto atitraukimas nuo problemų, į kurias dažniausiai mes įkrentame
ir kapanojamės, kol josios tampa mūsų tikrovės dalimi. Dar baisiau – mes savo
asmenybę tapatiname su tuo, kaip tose situacijose pasireiškiame. Apie tai kurį
laiką galvojau skaitydamas naujausią mūsų rašytojo Jaroslavo Melniko (g. 1959)
distopinį romaną Te visad būsiu aš. Pavadinimas, beje, nugriebtas
nuo paskutiniosios populiarios sovietiniais laikais dainelės Te visad
šviečia saulė ir dangus būna žydras... priedainio posmelio eilutės.
Pastarosios neteko zombiškai dainuoti, tačiau pamenu, kad prancūzų
mokytoja užsimojo mūsų klasę priversti šią dainą giedoti kaip Tėve mūsų
prancūziškai, todėl melodija man puikiai pažįstama.
Te
visad būsiu aš romane pagrindinis veikėjas, pasakotojas
Dio iš pradžių atskleidžia neįtikėtiną mokslo evoliucijos šuolį ir papasakoja
apie novatorišką sistemą, kaip nusidėvėjus kūnui žmogaus smegenys išimamos ir
persodinamos į naują kūną ir taip iš amžiaus į amžių, kol žmonės nebejaučia nei
baimės numirti, nei patirti kažko netikėto, nes veikėjai atrodo plūduriuoja
kaip moskitai gintaro sutirštėjusiame gabale, užsikonservavę savo idiliškame
pasaulyje. Atrodo, kas gali būti nuostabiau, nei amžinas gyvenimas, totali
ramybė, kuri tikrovėje vyrauja be jokių ligų, bado, skurdo, konkurencijos,
ekonominio nuosmukio? Netgi dabar pas mus susiformavęs požiūris, kad geriausia
pramoga, kai nieko nereikia veikti ir dėl nieko nereikia rūpintis, nes bet
kokia kita veikla reikalauja pastangos, kantrybės ir laiko, o tai jau po
kasdienių darbų nebėra taip įdomu. O romano pasaulis siūlo kaip tik
nuostabiausius dalykus. Tik, savaime aišku, gyvenimo grožis atsiskleidžia
suvokiant savo asmenybės ribotumą ir fizinio pavidalo laikinumą – tą J.
Melnikas nepamiršta protarpiais romane pabrėžti, kad Dio, nepaisant to, kad
keičia lytis, patiria moterišką gyvenimą, keičia profesijas, tačiau reikšmingų
dalykų kaip ir nevyksta. Gyvenimas, kitaip sakant, nebėra joks stebuklas,
nuobodumą pakeis kito gyvenimo nuobodumas.
Išties
Dio yra nykus veikėjas, jis neturi nei kokių įdomybių, nei reikšmingesnių
istorijų, nei ambicijų. Jis kaip koks metraštininkas dėsto net jam pačiam
nuobodžią istoriją po Didžiojo šuolio, porina apie tai, kad motinos nebeatpažįsta
savo vaikų, o vaikai savo motinų, kad per amžius keičiantis kūnams tas pats
tėvas su sūnumi gali sukurti vieno gyvenimo šeimą, keisti lytį ir daugmaž
visiems tai normalu ir gera kaip kokiame lėlių namelyje. Suprantu, kad tai būdas
atskleisti galimos ateities perspektyvos kontekstus, tačiau pasakojime pristigo
ugnies, pernelyg viskas dvelkia tipizavimu, pavyzdžiui, visame romane
pabrėžiamas vyro ir moters kūniškumo, geismo, erotizmo dėmuo, kuris ateina ne
iš pakitusios realybės, netgi ne iš manosios kartos tikrovės, bet tikriausiai
iš pačios J. Melniko kartos seksualumo sampratos, išvengiant ne tik LGBTQ temų,
bet gal ir galimo ateities belytiškumo? Vis galvojau, negi visi tie herojai su
persodintomis smegenimis savo seksualumo sampratą grindžia 1970-ųjų sampratos
modeliais?
Kad
veikėjai ir pasaulis stigmatizuotas pagal mūsų tuos pačius modelius,
prasiveržia ne tik per Dio veikėją, bet ir ateities visuomenės įsitikinimus,
pavyzdžiui, laikraštyje Amžinvalis (man taip gražiai rimuojasi su
Versalis ir Vivaldis) ir amžinasis gyvenimas teigiama, kad daugiausia į
problemas reaguoja moterys, nes jos emocingesnės, jautresnės (turėkite galvoje,
kad nebeaišku, kas tos moterys, nes jos gali būti ir vyrų smegenys, bet
stereotipas vis dar gavus pagal elgesio tradicinius lytiškumo stereotipus): „Kažkodėl
dauguma jų autorių moterys, nors, kita vertus, tai suprantama, juk būtent
moterys emociškai reaguoja į aktualius mūsų gyvenimo klausimus. Kaip ir
prašėme, jos nurodė, kiek susilaukė vaikų pastarajame gyvenime ir kiek per
visus kitus gyvenimus (p. 130).“ Moters kaip seksualios būtybės, jų liemenis,
persišviečiančios lytinės lūpos per kombinezoną bei korpų kūnų erotizmą
pabrėžia tarsi nebe ateities žmogus, o tiesiog vyras rašytojas, kurio laki
erotizuota galimybių fantazija šalia gana įdomios distopijos galėjo ir sukurti
kažką išties novatoriškesnio, verčiančio susimąstyti apie kintančią lytiškumo
sampratą, kitaip šie erotiniai intarpai romanui nieko neduoda, tik demonstruoja
literatūrinį kičą.
Romane
kūnų donorais vaizduojami korpai, kurie dažniausiai sulaukia tik dvidešimties,
nes tik į tokį kūną telpa suaugusio žmogaus smegenys, man asmeniškai, labai
siejosi su storais iš autoriaus ankstesniojo romano Maša, arba Postfašizmas.
Akivaizdu, jeigu kas skaitė ankstesnius autoriaus kūrinius, jog autorius
pakryps panašiu pasakojimo modeliu: pagrindinis veikėjas turi sužinoti, kad
gražus ir nemirtingas gyvenimas kainuoja užmaskuotą sisteminę vergovinę
santvarką, o žmogus užliūliuotas gražios
utopijos nė nesupranta, kad gyvena gražiose erčiose tarp koncentracijos
stovyklų. Korpai – tokie pat žmonės, tik veisiami didžiulėse veisyklose, kurias
kontroliuoja didžiulis jau visatoje išvešėjęs dirbtinis intelektas DIRSME. Iš
esmės tai klasikinė distopija, kurioje žaidžiama tariama idiline visuomene, kai
veikėjai nežino jos užkulisių arba, kaip šiuo atveju, tikint DIRSME kaip
neabejotinai žmones ir jų nemirtingumą palaikantį intelektą. Kitą vertus, po
daugiau nei tūkstančių metų atsiranda naujas judėjimas, kurio nariai suvokia,
jog toks nemirtingumas žmogui kenkia, o tikrasis amžinasis gyvenimas yra
visiškai kitoks, kai iš tikrųjų numiršti, o neišnaudoji donorų klasę savo
nemirtingumui pratęsti. Atsiranda kova tarp mirtingųjų ir nemirtingųjų, o
pagrindinis veikėjas sumišęs turi nuspręsti, kieno pusę palaikyti, todėl
keliami moraliniai principai, ką visgi pasirinkti, kitaip sakant, ar pats
skaitytojas, jeigu būtų tokiose sąlygose, pasirinktų ramų ir patogų gyvenimą,
ar žūti už tiesą?
Neslėpsiu,
jog esu Jaroslavo Melniko prozos gerbėjas, deja, lietuvių literatūros lauke
neturime ryškesnio ir geresnio kalibro distopijų rašytojų, kurie taip gerai
perteiktų diskutuotinas ir iki galo neatsakomus klausimus apie žmogaus gyvenimo
prasmes bei sistemas, kuriose iš esmės jau seniai gyvename, tik jos tapusios
mūsų tikrove. Distopija kaip niekas kitas leidžia lyginamuoju metodu įvertinti
ir mūsų pasaulį, kuris irgi yra saviškai beprotiškas. Te visad būsiu aš
yra stipri idėja apie smegenų transplantaciją, bet iš esmės kalba apie sielos,
intelekto, prisiminimų perkėlimą į naują kūną, kad jo funkcionavimas tęstųsi ir
tos transplantacijos padarinius vertybiniu ir tapatybės pakrikimo aspektais.
Mokslininkai teigia, kad mūsų smegenys geba generuoti savo ląsteles, vadinasi,
neuronai gali ir atsinaujinti, tad pati idėja, jog smegenys sensta lėtai
keliamos iš kūno į kūną labai pritinka romanui. Tai iš dalies ir mokslinės
fantastikos žanras, nes knygoje apstu žodžių naujadarų, autoriaus sugalvotų
prietaisų (juos galite pamiršę bet kada pasižiūrėti knygos gale sudarytame
žodynėlyje), kurios perteikia žmonijos mokslo potencialą.
Jaroslavas Melnikas
Visgi mane labiausiai
dominusi tema buvo atmintis ir jos pasikeitimas arba jos reikšmės nureikšminimas.
Pagrindinis veikėjas dažnai kalbėdamas su Rojumi, ar kitais veikėjais vis
traukia palyginimus ir detales iš Antikos, XIX amžiaus ir kitų epochų tarsi iš
kokio užstrigusio ir senai praeitin nugrimzdusio pasaulio, tačiau vis traukia,
nors tuo pačiu tyčiojasi iš mobiliųjų telefonų, neprisimindami jų pavadinimo.
Tam tikrų veikėjų pasaulėžiūrą, sakyčiau, romane nėra sutvarkyta
iki galo, atrodo pernelyg parašyta iš autoriaus praeities perspektyvos,
pamirštant, kad istorija rutuliojasi 5-6 tūkstantmetyje. Sakyčiau, romanas kaip
tik būtų gyvesnis, jeigu neliktų nei kvestionavimo krikščioniškuoju Dievu, Bibliniais
pasakojimais, filosofais ir kitais mums, skaitytojams, atpažįstamais istoriniais-kultūriniais
kontekstais. Kitą vertus, knygoje gana pretenzingai erzina pasakotojo pernelyg
nuoseklus visko perfrazavimas ir aiškinimas, kas ką pasakė ar pajautė,
nepaliekant vietos ir erdvės susidaryti pačių skaitytojų įspūdžiui, pvz.:
„– Taip. Manau, Dievas
yra.
– Tai net nejuokinga, –
pats nustebau, kad galiu taip drąsiai kalbėtis su DIRSME. – Mašina kalba apie
Dievą, sako, kad Dievas yra (p. 334).“
Tai
labai keista, nes mes supratome iš tiesioginės kalbos, ką pasakė mašina, kam
perfrazuoti po frazės, juk ir taip suvokiame, kad pagrindinis veikėjas
nustebęs. Tokių panašių tuštokų vietų romane yra nemažai.
Kai
kada romane abejonių kelia ir pats Dio. Iš vienos pusės lyg ir aišku, jog galbūt
jo kritinis mąstymas sumenkęs per tiek metų, tačiau jis pabrėžia savo profesijų
gausą, įvairias skirtingų gyvenimo patirtis, tad tikėjausi, jog jis bus
pastabesnis, sudėtingesnis. Autorius labai stengiasi perteikti veikėjo
nuostabą, jog korpai – tai tie patys žmonės, tačiau pajungus skaitytojo
smegenis tampa akivaizdu, jog Dio gavęs naują kūną apvaisina moteris arba
apsivaisina to kūno savininko sėkla, o ne savo pirmine DNR, kuri jau seniai
nebeegzistuoja, tai kodėl jis po tiek amžių staiga nustemba, jog jo paties
vaikai galbūt yra su korpo DNR t. y. genetiškai net ne jo vaikai? Elementari
biologija! Tiesa, manęs neįtikino ir Kajos bei Dio meilės pabaiga, Titaniko
Rouzės ir Džeko vertos istorija. Prisiminiau nuostabaus amerikiečių rašytojo
Michael
Cunningham romano Dienų pavyzdžiai paskutiniąją istorijos dalį, kuriame
skirtingų rasių sutvėrimai išsiskiria, tačiau yra būdų taip paprastai,
išraiškingai ir nebanaliai pavaizduoti skaudžios meilės lemtį, kad net Kajos ir
Dio istorija atrodo pernelyg plokščia, neįdomi.
Visgi
per tiek skaitymo metų pas mane bus išsivysčiusi skaitytojo kritiko patirtis,
nes Te visad būsiu aš romane mačiau daug techninių trūkumų, naivumo,
šabloniškumo, kuriuos jau skaičiau pas Melniką jau seniau. Tais pačiais
triukais kai kas bandoma išartikuliuoti vis taip pat, kas jau buvo pasakyta
ankstesniuose kūriniuose (kitą vertus ar kas nors kaltina pasikartojimais kokį
nors Stepheną Kingą?). Ir žinote, manau, autorius žino, kad yra puikus idėjų
autorius, jis tikrai turi ką papasakoti, o romane keliami geresnės visuomenės
bei ateities sisteminiai modeliai visada atskleidžia ir moralinių pasirinkimų
problemą. Ir tie pasirinkimai nėra lengvi nei Tolimoje erdvėje, nei Maša,
arba Postfašizmas, nei Te visad būsiu aš. Pastarasis man pasirodė su
atsikartojančiomis melniškomis manieromis, kurios rodo, kad autorius
absoliučiai susiformavęs, turi savo stilių.
Galgi
visgi silpniausias ne pasakojimo šabloniškumas ar retkarčiais prasiveržiantys
pernelyg nuspėjami pagrindinio veikėjo perfrazavimai (šiuo atveju, manau,
lakoniškumas būtų tik stiprybė šiam romanui), bet dėl to, kad Jaroslavo Melniko
stipriausioji pusė yra iškelta ir išskleista stulbinama idėja, kuri neranda
šiame romane naujos literatūrinės pasakojimo perspektyvos. Būtent norėjosi
išgirsti kitaip nei įprastai papasakotos istorijos, gal be visų šių dienų
perspektyvos mąstymo ir vertinimo inkliuzų, o daugiau iš kažkokio pakitusio
pagrindinio veikėjo perspektyvos, pakitusio vertybinio spektro, kuris tik
koreliuotų su klasikiniais gero ir blogo žmogaus sampratomis pagal mūsų sistemos
matą. Dabar skaitytojas šabloniškai suvokia DIRSMĖS galybę ir pavojų, kaip kad
kosmonautas Stanislavo Lemo romane Soliaris mąstančio vandenyno baugumą,
tačiau kodėl neapvertus pasakojimo iš dirbtinio intelekto pusės? Norėjosi
rebuso, daugiau intrigų, perspektyvų, netikėtumo, tačiau romanas susiskaitė
labai greitai, atpažįstant visas J. Melniko literatūrines galimybes, jo
lakonišką vientisinio sakinio kampuotumą, vengiant kalbos lyriškumo (šiaip
distopijai priimtinas stilius), bet vėlgi, kodėl vėl taip pat?
Nenoriu
pasakyti, kad nusivyliau romanu ir autoriumi. Tikrai ne. Jaroslavas Melnikas
Europoje pripažintas autorius, pelnė ne vieną apdovanojimą ir jo idėjos tikrai
plečiančios ir bauginančios, galgi net pranašiškos (ne kartą pagalvojau, o gal
mes jau panašiai gyvename? Gal kaip filme Matrica atjungs kas žarnelę ir
pabusiu kokioje vandens pūslėje su amfibijos galūnėmis?). Rekomenduoju fantastinių
ir distopinių romanų skaitytojams, bet kokiu atveju, J. Melnikas lietuvių
literatūros lauke jau tampa tikru susiformavusiu klasiku, tad vis dar tikiu,
kad galima dar labiau eksperimentuoti ne tik su pačia distopijos idėja, bet ir
pasakojimo perspektyva ir stiliumi.
Jūsų
Maištinga Siela
