Knyga: J. M. Coetzee "Barbarų belaukiant"

J. M. Coetzee. „Barbarų belaukiant“ – Vilnius: Baltos lankos, 2013.

Sveiki, skaitytojai,

Panašu, kad tai tampa realybe ir J. M. Coetzee tampa vienu mano mėgstamiausiu rašytoju, o jo romanas Barbarų belaukiant (angl. Waiting for the Barbarians) kol kas mėgstamiausia knyga. Nors esu perskaitęs tik dvi jo knygas, tačiau šis autorius tampa fenomenaliu rašytoju, kurio knygos savo apimtimi it žurnalas tiktų pritrėkšti skrendančią musę, tačiau jose sugulusi turininga prasmė ir gelmė nustelbia daugelį storiausių talmudų.

Tiesą sakant, jau nuo Maiklo K gyvenimas ir laikai knygos buvo sunku atsiplėšti. Paprastu ir savaime suprantamu rašymo stiliumi (be daugžodžiavimo, metaforų ir kito gramatinio baroko), J. M. Coetzee sugebėjo sudrumsti savo egzistencinėmis istorijomis nusistovėjusius literatūrinius vandenis. 1983 metais autorius už Maiklo K gyvenimas ir laikai pelnė Bookerio premiją, vėliau tą 2003 metais padarė su romanu Nešlovė. Barbarų belaukiant gal ir nepelnė šio apdovanojimo, bet jeigu atgalinė viršelio informacija nemeluoja, ji viena geriausių autoriaus knygų, išleistų 1983 metais. Tikriausiai tik didesni literatūros žinovai tikrai susieja šį kūrinį su analogišku graikų poeto Constantino Kavafis eilėraščius Barbarų belaukiant, parašytu 1904 metais. Būtent šiame C. Kavafio eilėraštyje nusakomos pagrindinės J. M. Coetzee romano gairės – turtingo miesto valdovai laukia laukinių barbarų, kuriems turės pralaimėti, tačiau didžiausias absurdas, kad tie barbarai net nepasirodo, tačiau klestinčioje citadelėje prasideda visuotinė suirutė. Rašytojas perėmė C. Kavafio nuostabią idėją ir adaptavo savo romanui, sukurdamas nepamirštamą moralės, absurdo, grotesko ir melancholijos prisodrintą kūrinį, iš esmės kritikuojantį ir demaskuojantį totalitarinės valdžios mechanizmą iš egzistencinio žmogaus susidūrimo su absurdu gelmių.

Nuo pat pradžių Barbarų belaukiant romane juntama didelė emocinė įtampa, kurie prasideda nuo pasienyje prasidėjusių permainų. Kankinami žmonės neduoda pagrindiniam knygos veikėjui, miesto teisėjui, ramybės. Jo tyras sąžiningumas ir tikėjimas teisingumu bei prasmingu darbu nepaprastoje Imperijos diktuojamose pokyčių situacijose susigrumia su savanaudiškumu, sadizmu ir nesąžiningumu. Skaitant tiesiog net gaila knygos veikėjo, kuris lyg ir protingas, lyg ir išsilavinęs ir humaniškas žmogus, nesugeba priimti ir perprasti tamsiosios žmogaus prigimties. Tai išties stebina ir šokiruoja, tad visos jo pastangos suprasti per skausmą ir pažeminimą jį daro tik dar doresnį, kad net kyla klausimas: ar teisėjas yra toks iš prigimties šventas, o gal jis koks Don Kichotas, arba jam trūksta vieno šulo? Moralinės grumtynės aštriose sadistinėse scenose atveria didžiulį politinį civilizacijos realybės siaubą, atrodo, kad veikėjai kovoja ne su barbarais, bet savo iliuzijomis.

 Rašytojas J. M. Coetzee.

Apskritai romane barbarai nei žiaurūs, nei klastingi ir net neaišku, ar jie atsakingi už potvynio nusiaubtą pakrantę, tačiau per gandus ir įvairius liudijimus žmonės patys sukuria destruktyvią susinaikinimo programą – baimė pamažu įveikia žmones ir jie patys tampa barbarais. Imperijos karių ir Džolo įstatymai bei politikai tai patvirtina. Taigi barbarai tampa galinga iliuzijų metafora, kuri romane atrodo kaip simbolis visos mūsų tvarkingai įstatymais, teisingumu ir tobulumu „apsiginklavusios“ totalitarinės civilizacijos, kurioje tereikia įteigti mintį apie priešą ir suirutė pati prasidės. Kitaip sakant, romano idėja parodo, kad nėra didesnio žmogui priešo nei pats žmogus.

Sudėtingas teisėjo paveikslas visų pirma patrauklus dėl to, kad jis įkūnija Sizifą, nesibaigiančias teisingumo ir demoralizavimo grumtynes, kurias teisėjas yra pasmerktas pralaimėti. Jo autoriteto praradimas mieste savaime suprantamas, kadangi pamažu griūva jo tvarkingas Imperijos surėdytas paveikslas, jis suabejoja Imperijos teisingumu ir teisėtumu, o abejojančius, kaip žinia, totalitarinė valdžia „praryja“. Įdomi ir teisėjo (kartais prasiveržiančio pasakotojo balsu) dėstoma gyvenimo prasmės filosofija. Teisėjas dėlioja senos kadaise gyvenusios civilizacijos medines liekanas, bando įskaityti jų rašmenis, tačiau kartu suvokia, kad ir dabarties civilizacijai ateis galas. Kokia tęstinumo kaina? Kokia prasmė? Romanas, kad ir koks jis beatrodytų žiaurus siužetiškai, prasmių lygmenyje nagrinėja esmingiausius egzistencinius klausimus, kurie sukrečia savo absurdiška gyvenimo beprasmybe. 

Dykumos vaizdai, smėlis, šaltos žiemos ir karštos vasaros gali Barbarų belaukiant priminti išgyvenimo literatūrą, kad ir Danielio Deffo Robinzoną Kruzą, bet tikriausiai daugiausia ryšio galima egzistenciniu pagrindu sieti šį kūrinį su Albert Camus kūriniais.

Knyga išleista Baltų lankų leidyklos Rinktinė proza serijoje ir ją išvertė Violeta Tauragienė, kuri už šį vertimą ir W. Faulkner Jeruzale, jeigu tave užmirščiau pelnė metų vertėjos sostą. Tikrai puikus Barbarų belaukiant vertimas pasižymi puikiu literatūros pojūčiu ir skambesiu, tad skaityti šią knyga tampa tik dar didesnis malonumas. Apskritai kalbant, tai gurmaniška, didinga knyga, kurią turėtų skaityti itin gilią ir prasmingą literatūrą mėgstantys skaitytojai. Neįžvelgiu nė vienos priežasties, kodėl Barbarų belaukiant, turėtų nepatikti, nebent esate absoliučiai populiariosios literatūros skaitytojas ir ši proza Jums tiesiog intelektualiai nepasiekiama.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: William Faulkner "Jeruzale, jeigu tave užmirščiau"

Faulkner William. Jeruzale, jeigu tave užmirščiau. – Vilnius: Baltos lankos, 2013.

Sveiki,

Dar viena Baltų lankų serijoje Rinktinė proza knyga atsidūrė mano perskaitytoje bibliotekoje. Ir šįkart – garsus XX a. literatūros modernistas amerikietis William Faulkner (1897–1962) ir jo romanas Jeruzale, jeigu tave užmirščiau, kuris pasirodė anglų kalba 1939 m. Jeruzale, jeigu tave užmirščiau užima viduriniąją šio rašytojo kūrybos etapą ir, sakyčiau, nusako tipiškiausias W. Faulkner kūrybos temas ir pobūdžius, susijusius su stiliumi bei naujojo romano kompozicija. Būtent W. Faulkner yra laikomas vienas didžiausių romano žanrų rekonstrukcijos generuotojų, todėl, koks romano žanras yra šiandien, iš dalies turėtume dėkoti W. Faulkner‘iui.

Tiesą sakant, šis romanas iš pažiūros yra „ne romanas“, tarsi dvi gerai ir meistriškai parašytų apsakymų mozaika. Jeruzale, jeigu tave užmirščiau pasakoja dvi visiškai skirtingas ir paviršutiniškomis socialinėmis idėjomis viena nuo kitos nutolusias istorijas. Pirmoji iš jų Laukinės palmės, kuriuo lyg iš pradžių norėta pavadinti visą romaną, pasakoja apie skurstantį Vilberną, kuris aistringai įsimyli Šarlotę – vedusią moterį ir kartu patraukia kartu gyvenimo keliu, nešdami santuokos paneigimo nuodėmę – moteris palieka sutuoktinį ir vaikus. Priminsiu, kad anuomet į šeimą buvo žiūrima labai puritoniškai griežtai ir bet kokie meilužiai, bet kokios moters laisvės vis dar buvo smarkiai varžomos, ypač Amerikos pietinėse valstijose, kur gyvavo itin griežtos šeimos, klasių ir rasių atskirties tradicijos. Beje, pats rašytojas buvo kilęs iš šių kraštų ir visame romane jaučiama pietinių valstijų pasaulėjauta. Taigi, Laukinės palmės pasakoja apie savotišką to meto šeimos išniekinimo aktą, išaukštindamas ne socialiai „sukaltas“ moralines nuostatas, o būtent akcentuodamas laisvą žmogaus prigimtį ir meilę, kuri nėra lanksti šioms sustabarėjusioms kultūros primestoms nuostatoms.

Apskritai W. Faulkner savo kūryboje daug dėmesio skiria socialinėms atskirtims ir klasėms, šis romanas taip pat. Šarlotė ir Vilbernas keliauja į Čikagą, po to į Vajomingą, kur praleidžia nepakenčiamai šaltą žiemą ir visur po truputį autorius įpina vietos kultūros reiškinių. Labai įdomiai ir subtiliai aprašomi vyro ir moters ryšiai, kaip nuostabiai vyras mato, suvokia moters pasaulį, jos atsidavimą, kantrybę ir netgi seksą. Kartais netgi atrodo, kad Šarlotė tik „šalta kalė“, kuri mėgsta dulkintis ir paliko savo vaikus, jos dialogai ir veiksmai ganėtinai brutalūs, o vyro minties jausmų pagava, jo interpretacijos ir Šarlotės švelnumo matymas per jos brutalią jėgą ir užsispyrimą stebina. 

Antroji istorija vadinasi Tėtušis, kuris iš tikrųjų reiškia ne seną dėduką, o Misisipės upę, kurią taip vadindavo vietos juodaodžiai. Būtent upė tampa gyvybės gysla šios istorijos katorgininkui, kuris per didįjį Misisipės potvynį, kuris realiai įvyko 1927 metais, buvo užlietos kalinių plantacijos ir vietos kaliniai buvo siunčiami gelbėti prie upės gyvenančių žmonių. Šis katorgininkas atsiplėšia nuo prievaizdų ir lyg Robinzonas susigrumia su egzistenciniais gyvenimo klausimais, pats jų nereflektuodamas, tik pasąmoningai jausdamas, kad jis ir jo gyvenimo upė teka kartu iki to momento, kol likimai išsiskiria. Jo valtyje gimdanti vietinė moteris, jo gyvenimo kelionė taip arti skausmingo žmogaus egzistencialisto vaizdavimo, kad primena J. M. Coetzee Maiklo K gyvenimas ir laikai romano egzistencinę gelmę, kuri veriasi per tai, kaip žmogus susiduria su beviltiškai sunkiomis gyvenimo sąlygomis, su griaunančiomis stichijomis, bet jų nei apmąsto, nei suvokia savo vietos griūnančio pasaulio akivaizdoje. Šiame pasakojime dar labiau pasireiškia pietietiška W. Faulkner mąstysena ir pasaulėjauta – Misisipė, kepinanti saulė, plantacijos, politika, provincinė kultūra, pakrančių gyvatės ir aligatoriai, savotiškas kultūrinis šiurkštumas, kuris būdingas pietiečiams.

Rašytojas William Faulkner.

Ką sako šios dvi skirtingos istorijos? Neatsitiktinai kūrinio pavadinimui suteikta citata iš Biblijos Jeruzale, jeigu tave užmirščiau..., kurią galima interpretuoti pačiais įvairiausiais būdais ir Skolastikos mokiniai tikrai turėtų ką pasakyti, na, o vienu iš variantu laikyčiau tiesiog žmonių bėgimą nuo vergovės (nuo savo sunkumų, nuo kultūros sąstingio, santuokų, kalėjimo, įsipareigojimų...), kaip ir kadaise žydų tauta pabėgo iš Egipto ir įkūrė Jeruzalę, miestą, kaip laisvės simbolį, naujos tautos žemes ir naują santvarką be vergovės. Knygos veikėjų Jeruzalė neapibrėžta, ji išlieka metafiziniame lygmenyje, nesukuriama materijoje – tai bėgimas nuo senųjų idėjų prie naujųjų: katorgininkas bėga ir niekur nepabėga, jo Jeruzale išlieka kalėjimo sienos, grandinės, nes laisvėje jis žūva, jo egzistencija laisvėje tampa plati kaip išsiliejusi Misisipė, neaprėpiama, nesuvokiama, todėl nustelbianti patį žmogų, kurio gražiausios jaunystės dienos prabėgo nelaisvėje. Laisvė jį naikina, ji atmetame kaip egzistencinė nauja galimybė. Panašiai ir su Šarlotės bei Vilberno Jeruzale, kuri subliūkšta, nes jie paneigia socialinius dėsnius, gyvena tik šiandien ir dabar, ties socialiniu skurdu ir maitinasi meile, bet kartu užkerta kelią ateiti naujai gyvybei, naujai Jeruzalės žemei, tai tarsi pora, kuri negali vien tik dulkintis ir mėgautis vienas kitu – tokia Jeruzalė tampa utopine, nepasiekiama ir pasmerkta žlugti. Tiek katorgininkas, tiek Vilbernas trokšta savos Jeruzalės kaip idealistinės tikrovės, tačiau atsiduria aklavietėje – šiuo pagrindu t. y. egzistencinėmis jausenomis sujungiami Laukinės palmės ir Tėtušis pasakojimai.

Kalbant apie šio klasiko kūrinį, galima sakyti, gal jis nebūtinai visiems patiks. Geros ir prasmingos knygos ne visada turi ir privalo būti įdomios. Iš tikrųjų kūrinys reikalauja šiokių tokių žinių bagažo ir lėto skaitymo, nes veriasi kai kada tik intuicija apčiuopiamos egzistencinės gelmės, tačiau siužetine prasme knygoje stokojama šiuolaikiniam romanui būdingų aštrių ir staigių siužetinių vingių, todėl tekstas atrodo sunkus gabaritas, kurį reikia „apeiti kaip kalną“. Išties nebuvo lengva skaityti, būta tokių atvejų, kada norėjosi numesti ir pasiimti kažko „vartotojiškesnio“, bet kai prisėsdavau prie teksto, jis vėl įtraukdavo, vėl prikaustydavo. Jo neišsemiamos temos ir gelmė visgi glūdi ne siužete, nors, aišku, svarbu ir jis, bet svarbi ir autoriaus mokėjimas subtiliai iškelti socialines problemas, santykius ir kasdienybės absurdiškumą į egzistencinį lygmenį, kur nusidriekia gana vienatve persunkta žmogiškoji būtis. 

Knyga be jokios abejonės turi išliekamąją vertę, klasikinės literatūros polėkį, kurią galima priskirti aukščiausios literatūros kategorijai, tačiau, vėlei pasikartosiu, netgi gera ir brandi literatūra nebūtinai turi būti įdomi ir įtraukiama, su ja reikia dirbti, netgi, sakyčiau, kovoti, kol ji perskyla ir atsiveria bendras peizažas, kuris dažniausiai nustebina labiau, nei tą skaitytojo kantrybę, kuri kartais dėl rutinos pasimeta tarp knygos puslapių. Būkite kantrūs su Jeruzale, jeigu tave užmirščiau. Tiesa, nepaminėjau, kad knygą vertė Violeta Tauragienė (mano mėgstama vertėja), kuri, beje, už šį kūrinį ir J. M. Coetzee Barbarų belaukiant 2013 metais pelnė Metų vertėjo krėslą. Galiu pasakyti, kad vertimas fantastiškas – žodžių niuansų pagava tiesiog stulbina, ypač tos vietos, kur autorius tiesiog intensyviai aprašo veikėjų egzistencinius pojūčius.

Tiesiog negaliu užbaigti recenzijos citata t. y. įspūdingu ir sudėtingu vienu sakiniu, kuriuo atsiveria W. Faulkner puiki pasąmonės, juslių, emocijų ir veikėjo sąmonės srautą, o kartu patvirtina mano išsakytą liaupsę apie knygos vertimą: „Čia vėjo nesijautė, nesigirdėjo, nors jam atrodė, kad jis užuodė, jei ir ne jūra, tai bent jau tai, kas sauso, užsispyrėliško liko iš jos tuose alėjos moliuskų kiaukutuose; paskui koridorių staiga užliejo garsai, begalė menkų žmogiškos baimės ir kančios balselių, kuriuos jis pažinojo, prisiminė, – tos išdezinfekuotos linoleumu išklotų ir guminiais padais lankomų palatų tuštumos, primenančios įsčias, į kurias žmonės bėgo prisiglausti nuo skausmo, nors dažniausiai nuo siaubo, kad tose mažose vienuoliškose celėse atsikratytų visos geismų, gašlumo, išdidumo ir netgi žmogiškos nepriklausomybės naštos ir kuriam laikui virstų embrionais, nors dar išaugančiais mažumą senojo nepataisomo žemiško sugedimo, – tas snūdas kiaurą parą, nuobodulys, budrių, irzlių, varpelių skimbčiojimai nuo vidurnakčio iki lėtai numirštančios aušros (taip, galimas daiktas, bent jau randant deramą pritaikymą tiems pigiems pinigams, kuriais dabar pasaulis aptekęs ir pertekęs) – visa tai tik trumpam, o paskui vėlei gimt iš naujo, vėlei išnirti į paviršių, vėlei užsikrauti pasaulio naštą ir nešti ją, kol baigsis ištvermė (p. 271)“.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jean-Paul Sartre "Siena"

Jean-Paul Sartre. „Siena“. – Vilnius: Baltos lankos, 2009.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Tikriausiai daugeliui prancūzų klasikas Jean-Paul Sartre (1905–1980) yra žinomas, jeigu ne kaip prozininkas, tai kaip egzistencializmo filosofijos vienas iš vėliavnešių. Vienas žymiausių jo romanų Šleikštulys (1938) Lietuvoje sulaukė ne vienos leidos ir yra laikomas egzistencializmo manifestu. Na, apie tai, kokia įdomi pati Jean-Paul Sartre asmenybė plačiau nekalbėsiu, gal tik paminėsiu, kad 1964 metais jam buvo skirta Nobelio literatūros premija, kurios jis atsisakė, tą patį dešimtmetį jis svečiavosi su Simone de Beauvoir Lietuvoje (buvusioje Sovietų sąjungoje)... Novelių knyga Siena pasirodė Prancūzijoje 1939 t. y. devyneriems metams po filosofijos studijų baigimo, galima sakyti, kad jos rašytos prieš Antrojo pasaulinio karo išvakares. Tiesą sakant, nemažai politinių to metų spektrų atsispindi, nulėmusių bendrą Europos politinę atmosferą, šioje knygoje.

Na, novelių rinkinį Siena, sakyčiau, sunku pavadinti novelių rinkiniu, nes mes novelę tradiciškai suprantame kaip itin griežtą ir visų kanonų besilaikantį žanrą ir, manding, Sienos rinkinyje nėra nė vienos klasikinės novelės, tiek apimtimi, tiek savo vidinėmis ir išorinėmis struktūromis kūriniai turėtų vadintis tiesiog apsakymais. Penkis J. P. Sartre apsakymus išties galima laikyti neprasta literatūra, tą sufleruoja ir tekstai, kuriuos leidykla Baltos lankos išleido puikioje knygų serijoje Rinktinė proza. Šiaip vengiu ir nelabai prisileidžiu skaityti verstinius trumposios prozos tekstus, kadangi bijau, kad jie pernelyg išdils, neatsiminsiu nei kas juose buvo rašoma, nei personažų (juk taip neretai nutinka netgi su romanais). Visgi stengiuosi šią nuostatą laužyti ir išsaugoti bendrą novelių-apsakymų ar eseistikos knygų „kvapą“. Kas išliks iš rinktinės Siena ateityje, sunku prognozuoti, tačiau kol aks nesigailiu, jog ėmiau ir „perskaičiau Sartrą“.

Bendrai visi apsakymai siejasi savo temomis – personažai susitinka su savo vidinėmis nuostatomis, kurios prieštarauja ir neatitinka visuomenės nustatytų standartų. Laisvas vertybių ir problemos sprendimo pasirinkimas bei akistata su gyvenimo baigtimi yra šių tekstų esminė egzistencinė riba, tarp to, kas slypi anapus ir koks retkarčiais atrodo realus pasaulis. Apie kiekvieną apsakymą pabandysiu glaustai pakalbėti.

Siena

Siena – vienas trumpiausių knygos apsakymų, kuris tampa pagrindiniu raktu į kitus kūrinius. Asmeniškai, man gal tai nebuvo geriausias kūrinys, tačiau pirmojo kūrinio įspūdis buvo gana neblogas. Visų pirma stilius. Laisvas, paprastas, tipinis XX a. romanisto rašymo būdas, kuris turi ką pasakyti, turi idėją, egzistencinį skausmą ir nė iš tolo neprimena Albert Camus Svetimo sterilimu. Apsakyme kalbama apie per Ispanijos pilietinį karte sugautus maištininkus, kuriems paskelbiama mirties bausmė. Jie paskutinę naktį praleidžia tamsioje ir šaltoje kameroje, prie jų budi gydytojas. J. P. Sartrui svarbu, kas dedasi veikėjų galvoje, kai šie žino, jog jie bus sušaudyti. Fiziniai parametrai (drebulys, karščiavimas, apsišlapinimas ir t. t.) taip pat padeda išskleisti ribines veikėjų situacijas. Apsakyme Siena veikėjai susitinka su savimi pačiu, iš naujo įvertina gyvenimą ir nuveiktus darbus, šalia kūnas atrodo pilnas nebesuvaldomų juslių, ypač mirties baimės. Istorija pasakojama pirmuoju asmeniu, ją mums pasakoja vienas iš įkalintų maištininkų, kuriam per plauką pavyksta išgyventi mirties naktį. Klausimas: ar prie šio išgyvenimo atsitiktinumo prisidėjo tai, kad pasakotojas buvo susitaikęs su mirties faktu ir netgi savotiškai ėmė tyčiotis iš gyvųjų? Paskutinė mirtininkų mirtis tampa apibendrinama paradoksali žmogaus gyvenimo prasmių ir vertybių (išpažinties) sankirta. 

Kambarys

Apsakymas pavadinimu Kambarys kaip ir Siena tapo neatsitiktiniu, kadangi jis žymi tam tikras personažų pasaulėvokos ir pasaulėjautos ribas, galgi net savotiškus ribotumo spąstus, kurių negali įveikti žmonės. Kambarys pasakoja apie moterį, kuri visomis išgalėmis yra prisirišusi prie savo protine liga sergančio vyro ir jo kambario, kitaip sakant, jo pasaulio. Apsakymas įgyja apskritai santykių ir psichologinių traumų, numatomų kompleksų simboliu. Evos (pagrindinės veikėjos) tėvas nujaučia, kad dukra atsidūrė tikruose spąstuose ir ji nesistengia iš jų ištrūkti – moters prieraišumas ir įprastinis pasiaukojimas vardan savo vyro tampa jos likimo kapinėmis. Skraidančios statulos, kurių taip bijo Evos vyras, apsakymo pabaigoje priartėja ir prie pačios Evos. Ji galėjo išgelbėti save ir savo gyvenimą, bet laisva valia pasirinko pražūti kartu su vyru. Tik klausimas, ar Eva tai padarė iš meilės, ar kažkokių kitokių paskatų?

Herostratas 

Šiame apsakyme J. P. Sartre nagrinėja žmogaus gėrio ir blogio visuomenėje ir pačiame žmoguje iškreiptas proporcijas. Apysakos veikėjas, anksčiau patyręs patyčias ir smurtą, įsigyja ginklą ir sąmoningai ima augti „viduje“, jausdamas kitų likimo valdovu – šitaip jis kompensuoja savo patirtą silpnumą ir pažeminimą. Jis nešiojasi ginklą ir džiūgauja, kad bet kada juo gali parodyti savo galybę. Herostratas – tai asmuo, kuris, norėjęs įeiti į istoriją, sudegino Artėmidės šventyklą (vieną iš septynių pasaulio stebuklų). Su juo apsakymo veikėjas tapatinasi, pateisindamas savo agresiją, ir taip pat stengiasi įsivaizduoti, kaip jis pats įeis į istoriją. Iškreipti autoritetai būdingi ir Fiodoro Dostojevskio personažui R. Raskolnikovui, kuris siekė būti kaip Napoleonas Bonapartas romane Nusikaltimas ir bausmė. Tai ne vienintelės apsakymo ryškios sąsajos su šiuo romanu, bet svarbiausia, kad J. P. Sartre šiuo veikėju nusako sudėtingą psichologinę traumą, kada veikėjas, dvasiškai praeityje sužeistas ir patyręs silpnumą, tampa dar didesniu visuomenės priešu, nei jo skriaudikai. Mažieji monstrai gimdo didžiuosius monstrus.

Intymumas

Lulu – pagrindinė Intymumo veikėja turi impotentą vyrą ir jaučiasi nelaiminga. Pradžioje apsakymo daug dėmesio skiriama erotikai ir objektams bei subjektams, kurie sukelia Lulu įvairias fantazijas. Ji prieš miegą glosto savo vyrą, prisimena, kaip lietė jo lytinius organus, fantazuoja apie savo draugę ir Pjerą (apie seksą trise), tačiau Lulu negali palikti savo vyro, nors visas pasaulis t. y. jos artimieji trokšta, kad Lulu pagaliau atsipeikėtu ir palikusi vyrą gyventų visavertį moters gyvenimą. Šis apsakymas apie pareigą ir prieraišumą, apie užslėptas seksualines fantazijas ir troškulį gyventi spontanišką gyvenimą. Manding, nemažai sąsajų turi su apsakymu Kambarys, tik čia rašytojas skiria daug dėmesio erotiškumui.

Viršininko vaikystė

Be jokios abejonės t. y. pats stipriausias apsakymas visoje rinktinėje. Galgi net ne apsakymas, o jau ištisa apysaka, nes tiek apimtimi, tiek išplėtotu epiniu pasakojimu, kuris apima Liusjeno gimimą iki pat brandos. Neslėpsiu – tai pats įdomiausias knygos kūrinys ir vien dėl jo buvo verta skaityti visą apsakymų rinkinį. Sodrus pasakojimas, visažinis pasakotojas, įdomi augančio vaiko ir bręstančios asmenybės psichologijos ir vertybinių spektro fiksacija. J. P. Sartre sukūrė kažką panašaus į Richard Linklater filmą Vaikystė (angl. Boyhood), tik Sartro personažas daugiau keistas, jo psichologija bauginanti ir skaitytoją jaudina – koks visgi užaugs viršininko sūnus, ar jis paseks tėvo pėdomis, ar taps kokiu nors antžmogiu. Priešingai nei kituose apsakymuose, čia plėtojamos kur kas platesnės visuomenės ir žmogaus visapusės raidos problemiškos sankirtos – auklėjimo, pasaulėžiūros, lytiškumo, brandos, vertybių, politinių pažiūrų, draugystės, meilės, tapatybės, seksualinių potyrių ir net antisemitizmo problemos. Veikėjo nemeilė tėvams, atskirtis ir kitoniškumas mokykloje, pirmieji intymūs homoseksualūs santykiai su vyru, vėliau – su moterimis, vertybių ir nuotaikos kaitos – visa tai J. P. Sartre brėžia punktyrą per visuomenę veikiančią vertybinių, politinių tendencijų ir įsitikinimų kontinentą. Apskritai tai istorija apie augantį žmogų, kurį veikia įvairios atsitiktinės gyvenimo aplinkybės ir kaip tos aplinkybės atsiliepia jo sąmonei, charakteriui ir likimui.

Jūsų Maištinga Siela