Filmas: "Mažytė mama" / "Petite maman"

 

Sveiki,

Operos ir balto rūmuose įspūdingai per Kino pavasarį pristatyta prancūzų režisierės Céline Sciamma drama „Mažytė mama“ (pranc. Petite maman) (2021) buvo reklamuojama kaip privaloma kino festivalio vyšnaitė, kuri visų nepaliks abejingų. Nors retai nusiviliu Kino pavasario repertuaru, visgi naujausias „Liepsnojančios moters portretas“ (2019) bei „Berniokė“ (2011) darbas iš esmės nuvylė per pirmąsias 10 minučių ir to nusivylimo nepavyko pakeisti viso likusio stebėtinai trumpoko filmo metu...

Įtariai žiūriu į švelnaus siužeto, beaistrius, besiužečius nepriklausomo filmo vertinimus. Filmas išties itin lėto pasakojimo tempo ir itin mažabiudžetis, nufilmuotas per kelias savaites Prancūzijos provincijoje su keliais vaikais pasakoja keistą istoriją apie mažą dukrelę, kuri lankosi mamos vaikystės name. Vieną dieną žaisdama miškelyje ji sutinka savo amžiaus mergaitę, kuri stato namelį. Mergaitė netrukus išsiaiškina, jog toji mergytė yra jos pačios mama ir ji gali keliauti laiku...

Visgi didelės fantazijos nesitikėkite. Filmas žavi, kad absoliučiai sąlygiškai geba paprastą, niekuo neypatingą istoriją paversti fantastiniu kūriniu. Sakoma, kad genialūs dalykai yra labai paprasti ir šiuo atveju aš tikrai nesiginčiju. Mergytės žaidžia, jos stato namelį, grįžusios namo kalba apie vieną kitą, tačiau net susiėjusios nakvoti neturi tėvų numerio, o kas jeigu... Visgi visą filmą nieko blogo ir neatsitinka, mergaitės išsiskiria ir grįžta į savo tikrovę. Tiesą sakant, žiūrėti tuos žaidimus buvo ganėtinai jaukiai snobiška: prisimeni vaiko imlumą, psichologiją, pasaulio pajautą, augimą ir todėl filmas, nors ir fantastinių motyvų, jis vis tiek labai natūraliai perteiktas. Aišku, suprantu, kodėl daugeliui šis filmas labai patiko, jog ir „Berniokė“ buvo nufilmuota labai panašia maniera, tačiau visumoje, kol žiūri, atrodo, lyg ir kelia toji simbolinė metaforiška istorija apie motinos ir dukters ryšį sentimentus, tačiau pasibaigus filmui jausmas kaipmat apleidžia, jog šiuo filmu patyriau kažką naujo ar kokią nors netikėtą kelionę. Sunku būtų rekomenduoti kokiai nors išskirtinei auditorijai, nes filmas labai specifinis ir jis, žinoma, nėra prastas, tačiau likau nuviltas.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Liepsnojančios moters portretas" / "Portrait De La Jeune Fille En Feu" / "Portrait of A Lady on Fire"

Sveiki, skaitytojai,

Šiemet vienas iš Kino pavasario festivalio filmų favoritų buvo prancūzų režisierės Celine Sciamma filmas „Liepsnojančios moters portretas“ (pranc. Portrait de la jeune fille en fue) (2019). Pastarasis filmas pristatomas, kaip vienas geriausių europietiškų filmų praėjusiais metais, kuris gali patenkinti išrankiausius kino žiūrovus.

Tai jau antrais šios režisierės matytas filmas, prieš daug metų teko matyti „Berniokė“ (2014), kuris paliko tikrai nemenką įspūdį. Anuomet filmas pasižymėjo realistiniais šiuolaikiniais berniukų ir mergaičių prigimties skirtumais, kai maža mergytė, žaidžianti kieme, staiga ima suvokti, kad ji pernelyg panaši į berniuką ir dėl to ima patirti atskirtį. Regis, režisierei, kaip ir kanadiečiui Xavier Dolan, svarbi LGBT tema kūryboje, todėl imasi kuo puikiausiai kino kritikų įvertinto filmo „Liepsnojančios moters portretas“. Pati režisierė, kaip suprantate, yra atvira lesbietė ir neslepia, kad iš gyvenimiškų patirčių jaudulio kyla ir jos kūrybinės temos.

Tikriausiai ne vienu aspektu sutikčiau su Jūratės Visockaitės filmo recenzija (Literatūra ir menas, Nr. 8, 2020 m.), kurioje apžvalgininkė negailėjo kritikos šiam filmui, priešingai nei dešimtys komentarų Kino pavasario puslapyje, kurie liaupsino šį filmą ir plojo katučiu. Visgi tenka pripažinti, kad filmas tiesiog nuobodokas, pasigedau socialinės kritikos, aštrumo, tai, kas mane kaip žiūrovą jaudintų. O ką, jau nebegali sujaudinti tiesiog moteriškas švelnumas? Gali. Tiesą sakant, jis filme išties žavus, bet filmas ir lieka nutapytas kaip judantis paveikslas, jis absoliučiai estetiškai triumfuojantis, kuriame spalvos (raudona ir žalia suknelės!) sproginėja prancūziškame (tikriausiai Bretanės pusiasalyje) nufilmuotoje aplinkoje.

Filmas primena poeziją, patį tapymą. Iš vienuolyno išėjusi po sesers mirties geltonplaukė aristokratė Eloiza (akr. Adele Heanel) staiga įsimyli panašaus amžiaus tamsiaplaukę tapytoją Marianą (akr. Noemie Merlant). Nežinau kodėl, bet tą tamsiąją visąlaik regėjau kaip Kristen Stewart „Saulėlydžio“ epopėjos laikais, o šviesiąją – kaip Billie Eilish, tik kur kas vaisesnėmis ir giedresnėmis akimis. Įsižiūrėkite į aktores, jos išties gerai ir jautriai perteikė savo vaidmenis. Bet po filmo įspūdis toks, kad filmas statytas tiesiog grožėtis moterimis ir jų klasikine, kiek banaloka išsiskyrimo istorija. Kur kas jautriau atrodo vargšės tarnaitės istorija, kuri po trijų mėnesio nėštumo bando klaikiais būdais persileisti ir vienoje lovoje, kur jai atliekamas nėštumo nutraukimas, rėplioja kitos moters kūdikis...

Tas, kas mėgsta filme subtilias detales, kurios labai akivaizdžios, gražios, manau, filmas turėtų patikti. Visgi tai LGBT nepavykusi meilės istorija, kuri XVIII amžiuje tikriausiai kitokia tarp moterų ir negalėjo būti. Jūra, dažai, kostiumai – viskas daugiau ar mažiau įtikina, tačiau filme tarp puošmenų randasi tai, kas šioje istorijoje pernelyg dirbtina, negyva, dvelkia operatoriaus pasimėgavimu, tačiau neperteikia jokio filosofinio jaudulio, vien tik jau iš anksto žinoma istorijos atomazga. Labiausiai patiko toji subtili detalė, pačiame finale, kuri kažkodėl labiau kitų kritikuojama, kai tapytoja po daug metų paveikslų galerijoje aptinka kito tapytojo nutapytos mylimosios moters portretą, kurioje matosi toji knyga su 28 puslapiu. Va čia aukščiausios prabos pasakojimo atomazga – iki panagių skaidri ir skausminga detalė apie žmogaus laimės neįmanomumą vardan laikmečio stereotipų, kurių, regis, sunkiai kratomės ir šiandien. Pabaigoje skamba Vivaldžio „Metų laikų“ vasaros ciklo „Audros“ ištrauka, ir jaučiame, kaip toji moteris, išgyvenanti visą skausmą, taip ir nebepamatys savo mylimosios, nors ji vos už dešimties metrų...

Taip, filme yra labai gerų dalykų, labai subtilių pasakojimo detalių, tačiau visumoje tos detalės neišgelbsti bendros istorijos sąrangos, kuri buvo kažkur ir matyta, ir žinoma, ir netgi savaip išgyventa. Palyginus su „Bernioke“, šis filmas režisierei pavyko kur kas dirbtinesnis, tarsi gerai ir pernelyg ornamentiškai apsiuvinėtos nosinaitės kraštai. Žinoma, toks filmas ras savo vietą ir tarp užkietėjusių gurmanų, na, o man, be tam tikrų detalių, pati istorija buvo gana nuobodi ir plokščia. Belieka sutikti, kad LGBT rusų drama „Ilgšė“ atrodė kur kas stipresnė ir originalesnė.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 95/100

IMDb; 8.2

Nuoroda į „Kino pavasarį“: ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Padauža" / "Berniokė" / "Tomboy"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Padauža“, šis filmas dalyvavo Scanorama programoje – Lietuvoje vykstantis Europos šalių kino festivalis, kuriame filmo pavadinimas buvo verčiamas „Berniokė“ (Tomboy) (2011 m.). Tai jaunos ir talentingos prancūzų režisierės Celine Sciamma antrasis pilnametražis filmas, kuris yra gavęs ne vieną festivalinį prizą. Iš esmės prancūziškas kinas man patinka, jis turi savito žavesio, neretai jis būna natūralistinis, taip galiu atsiliepti ir apie šį filmą – viskas paprasta, nedirbtina, organiška, super natūralu. Pati režisierė teigė, kad ir norėjusi sukurti filmą, kuris kalbėtų apie natūralią vaikystę be socialinės terpės, manau, kad jai pavyko.

Labiausiai visame filme glumina mergaitė Laura, kuri atrodo kaip berniukas. Jau vaikystėje prasideda dvilypis gyvenimas, nes vaikai supranta ir jaučia savyje augantį seksualumo tapatybės paieškų skonį. Laura namuose – mergaitė, kieme – berniukas ir tik laiko klausimas, kada iš tikrųjų viskas paaiškės. Žiūrėjau filmą ir manęs neapleido mintis, kad režisierė įtaigiai pastebėjo, kad seksualumas mus lydi ne nuo paauglystės, bet nuo pačios vaikystės, kai prisirišame, kai mums saugu būti su kai kuo, žaisti, žiūrėti ir tyrinėti, suvokiant save ir pasaulį. Iš tikrųjų Laura ne eilinis personažas kine, nes nieko panašaus nesu matęs. Tiesa, „Gyvenimas pro rožinius akinius“ visgi buvo apie berniuką, kuris norėjo būti mergaite ir stengėsi ja būti – atrodė per daug preciziškas.

Abejojau filmu, nes pradžioje viskas pasirodė nuobodoka, daug natūralumo, natūralūs santykiai, šeima, persikraustymas, gyvenimiškos bėdos, tačiau filme laikui bėgant įsivyravo ir tam tikra įtampos atmosfera, kuri iš esmės ir pakeitė filmo eigą. Manau, kad tai neblogas filmas apie tapatybės paieškas, puiki ir įtikinama mažoji aktoriukė, kuri iš tikrųjų atrodė kaip berniukas.

Daugiau informacijos apie filmą rasite ČIA.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 74/100
IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela,