Filmas: "Moterys kalba" / "Moterų pokalbiai" / "Women Talking"

 Sveiki,

Pagal pasaulinį Miriam Toews romaną „Moterų pokalbiai“ sukurtas vaidybinis filmas (kai kur verčiame „Moterys kalba“) (angl. Women Talking) pasakoja apie realius įvykius, nutikusius maždaug 2010 metais, kada po grupinio naktinio moterų religinės kolonijos išprievartavimo (savo pačių bendruomenės vyrų!) susirenka į vietos daržinę ir svarsto, ką toliau jos darys. Šioji religinė bendruomenė kažkiek panaši į konservatyviuosius amišus, gyvena ūkio darbais, neturi interneto, vengia civilizacijos ir gyvena pagal religinius įsitikinimus, kuriais įsitikinusi bendruomenė draudžia moterims mokytis rašyti ir skaityti, nes tikroji jų priedermė rūpintis vyrai ir vaikais.

Kurioziškiausias šiame filme dalykas, kad moterys suvokia, jog jos tapo prievartautojų aukomis, tačiau nesuvokia to masto traumuojančios svarbos. Visi pokalbiai persmelkti fanatiško tikėjimo apie atleidimo galią t. y. vyrai jas išprievartauja ir po to duoda dvi paras joms atleisti už padarytą skriaudą. Tai tarsi budelis po nuplakimo dar lieptų pabučiuoti lazdą ir ranką. Žinoma, filme svarstomos įvairios moterų teisių perspektyvos, religijos-kaltės-gėdos santykis, kuris gana skirtingai veikia išprievartautas mergaites, moteris ar net jau visai pagyvenusias moteris. Filme nerasite prievartų scenų, veikiau atsibudimo vaizdinius, fragmentus, aliuzijas į nusikaltimo siaubą, kurie iškyla moterims kalbantis.

Filmo struktūra gana paprasta. Kaimo mokyklos mokytojas užrašinėja ir protokoluoja moterų pokalbius, dirba tam tikrą metraštininko darbą, o žiūrovas stebi isterikuojančias ir įsibaiminusias moteris, kurios turi nuspręsti, ar paliks bendruomenę ir patrauks į nepažinto pasaulio platumas, ar viską atleis ir pasiliks bendruomenėje. Filmą režisavo kanadiečių aktorė Sarah Polley, kurį laiko buvo dingusi iš kino pasaulio, tačiau su „Kalba moterys“ ji sugebėjo pelnyti „Oskarą“ už geriausią adaptuoto scenarijaus įgyvendinimą. Filmas niūrių, tamsių distopinių spalvų, kuriame mergaitiškas ir vaikiškas tyrumas slepia bendruomenės slepiamas traumas. Sunkiausia patikėti, jog tokios kolonijos vis dar egzistuoja šiandien ir dažniausiai apie šiuos nusikaltimus nieko nėra žinoma.

Kaip viename iš scenų kalbama, moterims užginta net tarp mamų ir dukterų kalbėtis apie savo kūnus, apie reprodukciją ir kitus lytinio švietimo dalykus, tarsi viskas augant savaime išsisprendžia. Takoskyra tarp žinių ir mokslo visuomenės bei puritoniško religinio pasaulio didžiulė, bet po filmo galvojau, kas labiau tas moteris traumuotų, ar toji tyli bežadė kolonijos atmosfera ar už jos glūdintis laukinis ir liberalus seksualumu persisunkęs pasaulis, kurio niekada nepatyrė. Moterys galiausiai pasirenka vieną kelią ir jis, atrodo, iš mūsų civilizacijos perspektyvos pats tinkamiausias, tačiau kaip reikės toliau joms gyventi ir adaptuotis? Sunku pasakyti, tačiau filmas nelengvas, paremtas smurto galios žaidimais, kuriame dominuoja klasikinis brutalus vyro pasaulis, neleidžiantis užmiršti, kaip lengva pavergti be žinių ir rašto kultūros paklusnumui paruoštus žmones. Moterų pokalbiuose veriasi kolektyvinė stigma, vienijančios traumuojančios patirtys, gebančios atskleisti prievartos siaubą, paliktas psichologines traumas.

P. S. Leidykla „Sofoklis“ pernai lietuviškai išleido M. Toews „Moterų pokalbiai“.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Viskas dėl Džeksono" / "Anything for Jackson"

Sveiki,

Dar vienas siaubo filmas „Viskas dėl Džeksono“ (angl. Anything for Jackson) (2020) iš Netflix filmų gausos kartu su kino kritikų neprastais vertinimais žadėjo, kad filmas mažų mažiausiai, jeigu nepatiks, tai bent pateiks kažin kokių originalių sprendimų: atmosferą, nematytų veikėjų, siaubą keliančių baisumų, tačiau paskutiniu metu pradedu manyti, kad kuo toliau, tuo labiau tokie filmai kritikų vertimus arba nusiperka, arba sufalsifikuoja, nes šiame filme neišvydau nieko, kas būtų kitoniška ir patrauklu.

Du pagyveni senoliai pagrobia nėščią moterį ir atlieka su ja baisius satanistinius ritualus, kad galėtų savo anūko dvasią perkelti į tuoj gimsiantį kūdikį. Iš pradžių filmas primenantis pagrobimo trilerį pamažu tampa vis tamsesnis ir keistesnis, kai po tam tikrų apeigų namus užklumpa kankinių dvasios, o realūs veikėjai pamažu nusižudo... Visgi filmas sausas ir „sprangus“. Čia iš tų mažabiudžetinių projektų, kuriuos apsiima realizuoti vidutiniai režisieriai, tikėdamiesi prasimušti, arba tiesiog užsidirbti duonai.

Filmas paremtas jau seniai kine išbandytais ir matytais siaubo triukais. Nežinau kodėl, bet tokiems filmais nebepavyksta manęs sudirginti. „Viskas dėl Džeksono“ yra absoliučiai plokščias scenarijumi. Vien tai, kad išsilavinusi ir šėtoną garbinanti šeima nori prikelti anūką, atrodo, absurdiška. Praktiškai ant vieno motyvo pastatytas filmas nei gąsdina, nei šiurpina, nes istorija neišplėtota, veikėjai karkasiniai, neįdomūs, jų istorijos „atseit skaudžios“, susijusios su netektimis ir noru rekonstruoti praeitį, atrodo tipinės. Žinoma, filme bandyta sukurti savitą atmosferą, tačiau, kai stinga režisūrinio potencialo ir talento, kai siužetas plokščias, veikėjų motyvai pritaikyti pradinuko smegenims, belieka tik laukti, kol filmas ims ir pasibaigs...

Nors filmas vos pusantros valandos, tačiau jau nuo pusės ima niežėti nugarą, kada jis baigsis. Be viso nevykusio bedvasio pastatymo išskirčiau tik vieną esminį pliusą: gerai parinkta psichuojančius senukus vaidinančių aktorių pora, kurie tiesiog sutverti vaidinti siaubo filmuose.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela