Knyga: Vanda Juknaitė "Ugniaspalvė lapė"

Sveiki, knygų skaitytojai,

Vanda Juknaitė yra viena iš tų šiuolaikinių lietuvių autorių, kurios kiekviena knyga sulaukia nepaprasto skaitytojų pripažinimo ir susidomėjimo. Ji viena labiausiai sukrečiančių mūsų rašytojų, nors ir nelabai produktyvi, tačiau turinti labai svarų žodį nūdienos literatūroje, už kurį ji buvo 2008 metais įvertinta Nacionaline literatūros premija.

Tikriausiai buvau viską skaitęs iš V. Juknaitės literatūros ir tik viena Ugniaspalvė lapė kažkaip pasiliko užnugaryje, nes ji kažkodėl mažiausiai minima autorės bibliografijos paradigmoje. Na, ir dėl to, kad knygą gana sunku, bent man pačiam, buvo rasti. Pirmą kartą (ir kol kas paskutinį!) Ugniaspalvė lapė pasirodė 1983 metais Pirmosios knygos serijoje. Šią knygos seriją sėkmingai ir toliau tebeleidžia Rašytojų sąjungos leidykla.

Gal pradėsiu nuo to, kad griebiau Ugniaspalvę lapę vis dar tikėdamas atrasti Vandą Juknaitę tokią, kurią ją pradėjau matyti Stiklo šalyje, visgi pirmoji jos knyga labai daug kuo skiriasi nuo būsimų kūrinių. Ugniaspalvė lapė visų pirma priklauso tradicinės prozos krypčiai ir čia žodis dar nėra tas, kuris desperatiškai ieškotų prasmės esančios už žodžių, dar nėra postmodernizmo šaknų, tų baisiai skaudžių pauzių, kurios alsuos būsimuose V. Juknaitės kūriniuose, bet jau instinktyviai eita link to, ką mes vadinama „juknaitiškumu“.

Pirmoji V. Juknaitės prozos knyga pradeda amžiną autorės pamėgtą temą – motinystė ir kaimo agrarinės kultūros nykimą, jos transformaciją per momentinį žmogaus dvasios, naujos realybės lūžį. Šioji knyga yra tarsi įvadinė studija, nenoriu pasakyti sumenkindamas, bet tebūnie tas žodis „apmatai“ pagrindinėms autorės kūriniams. Ugniaspalvę lapę sudaro apysaka ir keletas apsakymų, veikiau novelių, kurios pasėja pagrindinį grūdą neįkainojamoje autorės kūryboje.

Ugniaspalvė lapė pasakoja apie mergaitę Dinutę, kuri mokosi internate, bet retsykiais grįžta namo. Mergaitė ligota, jautri, bet toli gražu nekvaila, turi stulbinamą vaikišką pajautimą, žino, kas yra gerai, o kas yra blogai. Štai čia V. Juknaitė jau analizuoja vaiko psichologiją, eina į pasibaigiančio saugaus pasaulio ribų supratimą vaiko galvelėje. Pasakojimas gana šakotas, čia nuklystama ir apie motinos santykius su ją palikusiu vyru, čia skiriama dėmesio seneliui, kuris merdėdamas bando pasidžiaugti vaizdiniais pro langą ir t. t. Visi šie vaizdiniai iš tikrųjų gana niūroki, Dinutė yra įspęsta į laukinį žmonių pasaulį, kur taip tausojama tikro rūpesčio ir meilės. Ji yra priversta augti brutalioje aplinkoje ir kartu neprarasti ryšio su pačiu gyvenimu, atrasti gerumą už žmogiškojo pasaulio šiurkštybės, kad suprastų, kas yra gyvenimas, kodėl vieni kitiems žmonės yra, banaliai tariant, nedraugiški.

Rašytoja Vanda Juknaitė.

Esminis Dinutės dvasinis suvokimo lūžis įvyksta, kai ji vieną dieną pamato lapę, sėlinančių į vištidę: „Mergaitė nemokėjo paaiškinti, o ir pati dar nesuprato, jog tą akimirką ji pajuto nuožmią, laukinę gamtos jėgą, lemtingus ir nepakeičiamus dėsnius, kurie liepia žmogui gimti, medžiui augti, žvėriui žudyti“ (p. 42). Jau šioje apysakoje Vanda Juknaitė dėlioja ir veda esmingus žmogaus egzistencinius klausimus, kelia jų slėpiningą prigimtį. Teksto raiška, kaip minėjau, labiau tradicinė, čia retsykiais, kad ir taupiai, neišvengiama poetiškų gamtos aprašymų, tarsi bandoma gretinti žmogaus dvasią su gamtos duotosiomis galimybėmis. Šį rašymo metodą itin mėgo mūsų klasikiniai rašytojai, pvz., Ignas Šeinius, Vincas Mykolaitis-Putinas ir kt.

Knygoje esama ir keletas apsakymų. Vienas iš man labiausiai patikusių buvo Visiškai nenormalūs, kuriame pasakojama apie prasigėrusį bedarbį Marašinską, kuris nebetekęs gyvenimo prasmės, eina per kaimus ir apdainuoja gyvenimą. Aplinkiniai mato jo skausmą, bet jų abejingumas tiesiog žudantis, todėl Marašinskas bando pasikarti po lazdynu, bet jį išgelbsti kaimynas. Po lemtingo egzistencinio sukrėtimo, laukiant šalnos (tarsi aliuzija į Broniaus Radzevičiaus novelę Šiąnakt bus šalna), vyras nusprendžia gyventi kitaip, bet jį staiga ištinka mirtis. Mirtis apsisprendimo gyventi toliau akimirką – tai viena sukčiausių likimo ironijų. Iš esmės šis apsakymas yra griūvančios kaimiškos kultūros ir kartu skaudus nužmogėjimo vaizdinys. Šį apsakymą kuo puikiausiai pratęs romanas Šermenys.

Trumpuose apsakymuose dominuoja kaimiškoji kultūra, kuri pamažu skausmingai išgyvena urbanizacinį periodą. Toji žmonių karta jaučia sovietizacijos skausmingus padarinius, savo gyvenimo menkumo ir beprasmybės proveržį, begalinę vidinę tuštumą, apie kurį bus rašoma Šermenyse bei Romualdo Granausko Gyvenime po klevu. Nykimo ir sunykimo momentas skausmingas ir tai jaučiama tekste, jaučiama, kaip veikėjai jaučia, bet negali, nesugeba žodžiais apsakyti, kas su jais vyksta. Šių žodžių nebuvimą Vanda Juknaitė toliau aprašys vėlesnėse savo kūrybos flotilėse ir tai bus visiškai naujo ir dar lietuvių literatūroje neskaityto teksto raiška.

Jūsų Maištinga Siela